TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Kai Aras apkabina, daugiau nieko nereikia

2013 05 04 8:22
2013-ųjų LKL superfinalo antrosiose rungtynėse net ir per pertrauką Rimos ir Arno emocijos liejosi per kraštus. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Stebėdami rungtyniaujančias krepšininkes net nesusimąstome, jog ne viena iš jų yra dar ir mama. Labai mylinti, gailinti, besiilginti savo atžalos. Gyvenimas ant ratų sportininkes padaro itin jautrias, nervingas, kartais - neprognozuojamas. Motinos dienos išvakarės - puiki proga atitraukti moterų krepšinio užkulisių širmą. 

Vilniuje praveriame ilgametės Lietuvos moterų krepšinio rinktinės narės, daugkartinės šalies ir Baltijos lygų čempionės, Eurolygos bronzinės prizininkės, geriausios 2011 metų Lietuvos krepšininkės Rimos Valentienės duris.

Praėjusią savaitę iškovojusi jau dvyliktąjį Lietuvos čempionės titulą Rima prisipažįsta, jog derinti krepšininkės profesionalės karjerą ir motinystę labai sunku. Tačiau likimas jai neliko skolingas. Jis taip suartino Rimos ir Aro sielas, kad mums belieka žavėtis tokia tvirta mamos ir sūnaus sąjunga.

170 cm ūgio įžaidėjai birželį sukaks 35-eri. Didžiulę patirtį krepšinio aikštelėje liudija jos titulai. Šiandien tegul kalba mama Rima Valentienė.

Vietoj gėlių - bučkis

- Ši savaitė Jūsų šeimai išskirtinė, kone kasdien - šventė.

- Visada panašiai būna. Balandžio 30-ąją mūsų Arui sukako vienuolika. Kiekvienais metais, kai man baigiasi sezonas, LMKL čempionato pabaigos iškilmės dažniausiai sutampa su sūnaus gimtadieniu. Jis žino, kad mama dirbs iki jo gimtadienio. Sezono uždarymas dažniausiai rengiamas balandžio 30-ąją, tad sūnaus gimtadienį švenčiame gegužės pirmąją. Tai būna laisva diena, tad viskas susidėlioja savaime.

- Aras - dabar gana retas vardas.

- Man šis vardas vienas gražiausių. Ir lietuviškas. Ir labai vyriškas. Aras - eilėraščiuose apdainuotas didingas paukštis.

- Visai neseniai su komanda "Kibirkštis-VIČI-IKI" laimėjote šalies pirmenybes. Ar daug gėlių gavote iš Aro ir savo vyro Liutauro?

- Gal kam pasirodys keista, bet man gražiausios yra gyvos gėlės. Nuskintų galit nedovanoti. Taip ir pasakiau savo vyrams. Smagiau - bučkis į žanduką. Būna labai gera, kai Aras mane apkabina. Daugiau nieko ir nereikia.

- Jūsų namiškiai stebėjo LMKL finalo seriją, kai 3:0 triumfavote prieš Kauno rajono klubą "Hoptrans-Sirenos"?

- Žinoma. Jie visada domisi ir džiaugiasi, kai laimime. Tik paskutinių rungtynių Aras nematė, nes buvo išvykęs į varžybas Mažeikiuose. Jis - irgi krepšininkas. Labai rimtai sportuoja, tad neretai abu išvykstame rungtyniauti į skirtingas puses ir tik vakare susitinkame.

Geriausia 2011-ųjų Lietuvos krepšininkė R.Valentienė (su kamuoliu) šiemet iškovojo jau dvyliktą šalies čempionės titulą. /Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Ypatingas ryšys

- Neabejoju, kad sūnus puikiai supranta mamos darbo specifiką. O vyras ar nepriekaištauja, kad per mažai būnate namie?

- Man pasisekė. Turiu labai tolerantišką vyrą, jis man leidžia sportuoti ir daryti viską, ką noriu. O sūnus mane kontroliuoja telefonu visur ir visada. Jam labai svarbu, kur esu, su kuo esu, kur eisiu, kada grįšiu. Tarp mūsų toks stiprus ryšys, jog kitokių santykių ir nebeįsivaizduojame.

- Nedažna mama patiria tokią sūnaus meilę.

- Gal taip nutiko dėl to, kad Aro neleidau į darželį. Jis augo su manimi. Nuo trejų metukų vežiodavausi kartu į treniruotes. Ten jį prižiūrėdavo ir masažuotojai, ir daktarė, ir net treneriai. Taip ir augo šalia krepšinio aikštelės. Nenorėjau atiduoti į vaikų darželį: kadangi daug keliavau, bent būdama namie troškau visą laiką jį matyti. Pati auginau, mokiau skaityti, rašyti.

Aras labai anksti pradėjo mėtyti į krepšį. Netrukus pastebėjau, kad gerai pataiko. Tad kito kelio jam lyg ir nebuvo - tik žaisti krepšinį.

- Aro tėtis juk irgi buvęs sportininkas?

- Taip. Jis visada domėjosi Rytų kovos menais. Tėčio sporte Arui per mažai erdvės, jis labai aktyvus vaikas.

- Kaip jam sekasi mokslai?

- Man svarbiausia, kad sūnus sportuotų ir mokytųsi. Dabar jis ketvirtokas. Pažymių mokytoja dar nerašo, bet Aras priskiriamas prie geresnių mokinių. Rudenį jis eis jau į kitą mokyklą - Ąžuolyno progimnaziją.

Dėkinga už supratimą

- Vilniaus klube esate tik dvi žaidžiančios mamos - Jūs ir Vita Kuktienė. Juk nelengva derinti krepšinį ir motinystę?

- Labai sunku. Suplanuoti motinystę ir susilaukti vaikelio yra Dievo dovana. Tačiau vienu metu būti gera mama ir neprasta krepšininke - išties sudėtinga.

- Kai 2001-aisiais po Europos čempionato Prancūzijoje pranešėte, jog rengiatės tapti mama, krepšinio aistruoliai nustėro - buvo sunku įsivaizduoti rinktinę be Jūsų. O kaip šią žinią sutiko tuometis moterų rinktinės vyriausiasis treneris, dabar - Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas?

- 2001-ųjų Europos čempionate užėmėme ketvirtąją vietą. Tai buvo vienas geriausių turnyrų mano karjeroje, ten labai gerai žaidžiau.

Tikriausiai dėl to, kad laukiausi, padėjo begalinis jautrumas - jau iš anksto žinodavau, kad mano metimas pasieks tikslą.

Po čempionato nė kiek nesijaudinau, kad praleisiu sezoną. Iki šiol tuo džiaugiuosi. Treneris V.Gedvilas, išgirdęs, jog rengiuosi tapti mama, pasidžiaugė mano laime, pasveikino. Kas jam beliko. Mūsų santykiai visada buvo geri ir nuoširdūs. Mane, rinktinės žaidėją, V.Gedvilas labai gerbė ir mylėjo. Ir dabar, jei netyčia kur susitinkame, visada pasikalbame.

Per ilgą krepšininkės karjerą turėjau ne vieną trenerį - visi suprato mano - mamos - rūpesčius ir problemas. Rinktinės treneriai leisdavo man vežtis Arą ir į stovyklas, ten skirdavo atskirą kambarį. Kai sūnus buvo mažiukas, galėdavau net mamą kartu vežtis arba auklę.

Atidaviau duoklę valstybei, bet ir Krepšinio federacija manęs neskriausdavo, sudarydavo visas sąlygas sportuoti. Už tai esu labai dėkinga.

- Kai žaidėte Latvijos čempionių komandoje "Cesis" arba Kauno klube "VIČI-Aistės", namiškiai buvo ne taip jau toli, bet ir ne čia pat...

- Atstumas darydavo savo, bet vieni pas kitus nuolat važinėjome.

Kai žaidžiau Kaune, namo grįždavau trečiadieniais ir savaitgaliais. Geriausia yra gyventi namuose ir gerai uždirbti. Turėjau ne vieną viliojantį užsienio klubų pasiūlymą, tačiau atsisakiau. Pasirinkau mažesnius pinigus, bet užtat šeima visada šalia.

Viliojanti trenerio duona

- Gimtojoje Ukmergėje krepšinio abėcėlės Jus mokė mama, trenerė Nijolė Vadapalienė. O Aras ar prašo savo mamos patarimų?

- Kaip tik planuoju šiemet dirbti vasaros krepšinio stovykloje. Treniruosiu vaikus birželį ir liepą. Į vieną grupę rinksiu Aro bendraamžius, kitą planuoju suburti mišrią - mergaičių ir berniukų. Aro grupėje dirbs jau neblogai žaidžiantys vaikai. Matau, ko jam trūksta. Jis žaidžia atakuojančio gynėjo ir įžaidėjo pozicijose. Vasarą gerai padirbėsime, kad kitą sezoną būtų dar stipresnis.

Keturiolika metų atidaviau rinktinei. Manau, pakankamai. Jau norisi turėti daugiau laiko šeimai ir sau. Dabar turiu kitų tikslų.

- Edukologijos universitete baigėte sporto mokslus. Dabar siekiate magistro diplomo M.Romerio universitete. Ar tai reiškia, kad baigusi karjerą neketinate likti krepšinyje?

- Atvirkščiai - labai rimtai galvoju apie trenerės duoną. O mokslai, kuriuos dabar kremtu universitete, tikrai nepakenks. Jie plečia akiratį. Juk negaliu stovėti vietoje.

- Beje, kodėl sūnų leidote į Vilniaus krepšinio mokyklą, o ne, pavyzdžiui, į Š.Marčiulionio krepšinio akademiją?

- Rinkomės ne mokyklą, o trenerį - Gintautą Reginą. Tiesa, vėliau jam teko atsisakyti mažiukų, ir Aro grupę perėmė jaunas specialistas Ugnius Melnikas. Man labai patinka jo treniruotės, jas gana dažnai stebiu. Štai taip ir likome šioje mokykloje. Viskas į gera.

Vyriškumo pamokos

- Ar laukdamasi Aro jautėte esanti jau pasirengusi motinystei?

- Būdama 23-ejų tai sužinojau, tačiau Aras buvo labai laukiamas vaikas. Jaunystėje jaučiausi esanti "sena galva", tad motinystė mane aplankė pačiu laiku. Dabar atvirkščiai - jaučiuosi kaip aštuoniolikos.

- Koks yra mamos vaidmuo paauglio gyvenime?

- Didžiulis. Mes labai daug kalbamės apie viską. Tikiuosi, taip jis išmoks atskirti gyvenimo vertybes. Aras yra nuostabus draugas. Norėčiau, kad tokie mūsų santykiai išliktų kuo ilgiau.

- Moterys iškart pastebi vyriškus vyrus. Tai rodo jų protas, kultūra, padorumas, atjauta. Ar kalbatės apie tai su Aru?

- Žinoma. Visavertė asmenybė turi būti stipri, protinga, teisinga. Ir būtina viską daryti su meile. Tada bus gerai.

- Ko labiausiai norėtumėt palinkėti Arui ateityje?

- Geros sveikatos, sėkmės ir surasti savo pašaukimą šiame gyvenime. Dabar jis pasinėręs į krepšinį. Tikiuosi, ateityje jis nueis toliau už mane. Tokia mano svajonė. Bet svarbiausia, kad įgyvendintų savo svajones. Jei Aras ir užaugęs norės būti krepšininku, linkiu jam tapti geriausiam Lietuvoje.

- Beje, ar sūnus niekada neužsimena mamai, kad pabodo būti vienturčiu?

- Kaipgi - užsimena. Manau, viskas susidėlios. Būtų gerai iki 40-ies nupirkti jam sesę.

- Vadinasi, kitą sezoną vėl išvysime Jus aikštelėje?

- Manau, taip. Tik nežinia - kokioje komandoje, nes mano sutartis su "Kibirkštimi-VIČI-IKI" jau baigėsi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"