TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Kaizeris tikslo siekė reiklumu

2013 04 18 6:00
"Baigęs karjerą dar sapnuodavau, jog žaidžiu" - sako K.Latoža. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Tie, kas domisi Lietuvos futbolu, negali nežinoti Kęstučio Latožos - legendinio Vilniaus "Žalgirio" gynėjo, trenerio, dirigavusio Vilniaus "Žalgiriui", Lietuvos rinktinei, išugdžiusio ne vieną žinomą futbolininką.

Vilniuje gyvenantis futbolo specialistas šiuo metu darbuojasi sostinės futbolo mokykloje, kur šio žaidimo paslapčių moko jaunuosius sportininkus. 62 metų K.Latoža futbolo pasaulyje dar žinomas Kaizerio pravarde. Paklaustas apie šio "krikšto" aplinkybes, treneris nusišypso. Jaunystėje jis žavėjosi legendiniu vokiečių futbolininku Franzu Beckenbaueriu, vadintu Kaizeriu (liet. - Imperatorius). Be to, pats buvo griežtas ir reiklus sau, tad bendražygiai ir praminė jį lietuviškuoju Kaizeriu.

Tėvas neperkalbėjo

Futbolininkas K.Latoža tapo neatsiejama Vilniaus "Žalgirio" dalimi, jo simboliu. Vilniaus klubo garbę jis gynė net 15 sezonų - nuo 1968-ųjų iki 1983-iųjų, sužaidė per 500 rungtynių. Jau vaikystėje visos aplinkybės tarsi bylojo, kad Latožų Kęstučiui lemta tapti futbolininku. Jo tėvas irgi žaidė "Žalgirio" meistrų komandoje. Šeima gyveno greta "Žalgirio" stadiono, o kaimynai buvo garsieji Paberžiai. Vyresnysis šviesaus atminimo Stasys ir jo sūnus Gediminas taip pat krimto futbolininko duoną.

"Atrodo, futbolas buvo įaugęs į kraują. Bėgdavome į stadioną stebėti, kaip treniruojasi meistrų komandos, padavinėdavome kamuolius. Pasižiūrėję rungtynes susirinkdavome kieme ir mėgindavome pakartoti žalgiriečių veiksmus aikštėje. Vartus atstojo ant metalinio sandėlio kreida nubraižytas kreivas stačiakampis", - prisimena K.Latoža.

Sykį pastebėjęs jaunesniojo Latožos talentą futbolo treneris Jonas Muliuolis pakvietė jį treniruotis ir pastatė darbuotis gynybos širdyje. Paradoksalu - vyresnysis Latoža nevertė sūnaus žaisti futbolo, priešingai - netgi prieštaravo tam.

"Tėvukas nelabai džiaugėsi mano ryžtu. Ragino mokytis, įgyti specialybę, nes kartojo, kad futbolu sotus nebūsiu. Pats neturėjo aukštojo išsilavinimo, tad nenorėjo, kad ir sūnus baigęs karjerą susidurtų su šia problema. Jei tik gaudavau prastesnį pažymį, tuoj uždrausdavo treniruotis, kol negausiu geresnio įvertinimo", - pasakoja K.Latoža. Tačiau lietuvių Kaizeris buvo užsispyręs. Jau tapęs futbolininku krimto statybos ekonomikos mokslus, vėliau baigė kūno kultūrą tuomečiame Pedagoginiame institute.

"Visko pasiekiau savo darbu ir užsispyrimu. Būdavau savikritiškas, likdavau padirbėti ir po treniruočių. Treneriams raginti manęs nereikėjo, pats ieškojau būdų tobulėti. Fiziškai nebuvau tobulai sudėtas, bet stengiausi gerinti technines savybes. Valdžiau kamuolį neblogai ir man būdavo gėda jį išspirti į užribį, jei galėdavau išsaugoti. Nesu uždirbęs nė vieno 11 m baudinio į "Žalgirio" vartus", - tvirtina jis.

Olandų vilionės

"Žalgiryje" K.Latoža su Valdu Kasparavičiumi sudarydavo plieninę vidurio gynėjų porą. "Žalgirio" stadione žiūrovai kalbėdavo: kai gynyboje žaidžia juodu, tribūnose publika sėdi ramiai.

"Su Valdu vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnio, iš pusės žodžio. Buvome puikiai susižaidę, mokėjome pasitikti puolėjus. Visuomet stengdavomės pradėti komandos ataką, todėl man keista, kai dabar gynėjai negalvodami kartais spiria kamuolį į užribį. Be abejo, jautėme konkurenciją, nes už klaidas galėjai ilgam sėsti ant suolo. Dabar futbolininkai pasirašo ilgalaikes sutartis ir atsipalaiduoja", - teigia legendinio "Žalgirio" gynėjas. Pasak jo, dabar futbolas pasikeitęs. Daug žaidėjų žaidžia susispietę siaurame plote, kompaktiškai. Anuomet komandos žaisdavo plačiau išsidėsčiusios, kelti didesni reikalavimai fiziniam parengimui, nes reikėjo geros "sprogstamosios" jėgos.

Geriausiais savo laikais K.Latoža sulaukė ir SSRS grandų dėmesio. Vilnietį į savo gretas kvietė Maskvos "Spartak", Sankt Peterburgo "Zenit". Pastarieji net siūlė 3 kambarių butą Piteryje ir automobilį "Volga". Bet rusų vilionėms nepasidavė. O griežta tuometinė politika ir geležinė uždanga neleido išsipildyti svajonei - atstovauti galingam Vakarų klubui...

Kaizeris mėgsta sugrįžti į futbolo aikštę su buvusiais bendražygiais (dešinėje - V.Ivanauskas). / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

"1971-aisiais su SSRS rinktine dalyvavome stovykloje Olandijoje. Sulaukiau Amsterdamo "Ajax" pasiūlymo. Tais metais jie buvo laimėję Čempionų lygą ir jau tuomet laikėsi politikos į savo akademiją pritraukti talentingo jaunimo iš kitų šalių. "Ajax" tuo metu atstovavo Johanas Cruyffas. Pasivaikščiojau po klubo bazę - viskas kaip pasakoje. Jie man pasiūlė 4 tūkst. guldenų mėnesinį atlyginimą. Naujas automobilis kainavo 2,8 tūkst. Dėl to mes SSRS žaisdavome visą karjerą. Priėmęs "Ajax" pasiūlymą būčiau tapęs "tėvynės" išdaviku ir savo šeimą pakišęs po giljotina", - atsidūsta K.Latoža.

Nuo žaidėjo iki trenerio

"Žalgirio" gynėjui buvo vos 32-eji, kai nutarė pakabinti sportbačius ant vinies. Tai padaryti vertė nesiliaujantys dubens kaulų skausmai. Kaip tik tuomet "Žalgiris" pagaliau iškopė į aukščiausiąją lygą.

"Man atrodė, kad futbolą žaisiu šimtą metų. Tačiau tie skausmai varė į neviltį. Operacijos darytis nesiryžau, juk nebe jaunuolis buvau. Iš tiesų tais laikais daug futbolininkų baigdavo karjerą vos perkopę per 30. Krūviai būdavo nežmoniški, kartais treniravomės tris kartus per dieną, per stovyklas Palangoje išardavome visą paplūdimį. O atstatančiosios priemonės prastos. Gaudavome keistų geltonos spalvos vitaminų ir kalio tablečių širdžiai stiprinti. Viskas, - prisimena Kaizeris. - Karjeros pabaiga buvo sunki, dažnai sapnuodavau, jog žaidžiu. Ilgainiui su tuo susitaikiau."

Nuo futbolo K.Latoža nenutolo. Tapo treneriu ir vadovavo Vilniaus "Pažangai", "Lokomotyvui", "Žalgiriui". Su žaliai baltais Kaizeris tapo Lietuvos čempionu ir laimėjo taurę.

Blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu. Todėl 1998 metais sulaukęs kvietimo treniruoti Lietuvos rinktinę strategas nesuabejojo nė akimirkos. Deja, geri norai prasilenkė su realybe. 2000-ųjų Europos čempionato atrankos cikle lietuviai per 10 rungtynių sukrapštė 11 taškų, bet liūdnai pagarsėjo lygiosiomis su Farerų Salomis ir pralaimėjimu Estijai.

"Rinktinės treneris turi būti puikiai pasirengęs psichologiškai. Mes visuomet puoselėjame dideles viltis, todėl atsimušame į skaudžią realybę. Yra daug valstybių, turinčių puikią infrastruktūrą, pavyzdžiui, - Austrija, Belgija, bet jos daug metų nieko nelaimi. O mes staiga norime visus nušluoti. Mūsų rinktinė yra puiki vieta treneriui nusilaužti sprandą. Lūkesčiai didžiuliai, jų įgyvendinti neįmanoma, o kaltas, žinoma, treneris. Bet sulaukęs pasiūlymo treniruoti rinktinę, negali jo atmesti", - dėstė K.Latoža.

Egzotiška patirtis

Skausmingos skyrybos su rinktine treneriui suteikė naujos patirties, kuri pakeitė trenerio gyvenimą. Vos sužinoję apie Lietuvos futbolo federacijos (LFF) sprendimą, K.Latožos telefono numerį surinko Farerų Salų klubo "Vagar" vadovai. Pakvietė atvykti ir padėti aukščiausiosios lygos naujokams išsilaikyti egzotiškos šalies futbolo elite. Užduotį lietuvis įgyvendino, o apie trylikos metų senumo patirtį iki šiol kalba tik gražiai.

"Šių salų žmonės itin draugiški. Vos ten nuvykus mane priėmė taip, lyg būtume pažįstami daugybę metų. Kviesdavo į svečius, vaišindavo vietiniais patiekalais, veždavosi stebėti banginių medžioklės", - pasakoja lietuvis. Jis mėgaudavosi gaiviomis vasaromis, kai termometro stulpelis retai pakyla aukščiau 16-17 laipsnių šilumos, ir džiaugdavo kalvota gamta bei egzotiškais paukščiais. Kaizeriui baimę keldavo tik salas talžydavę uraganai.

Užsispyrę, disciplinuoti ir neblogai valdantys kamuolį. Tokie yra Farerų Salų futbolininkai.

"Pagrindinė problema, kad jie beveik visi turi darbus ir treniruojasi pusiau profesionaliai. Bet ir tokiomis aplinkybėmis jie dirba nuoširdžiai. Garsus danų treneris Allanas Simonsenas yra pasakęs: fareriečiai pasižymi savybe - jei jiems nesiseka, pirštu parodys į kitą. Palaukite, o kurioje šalyje tokios savybės nėra?", - nusijuokė K.Latoža.

Treneris į Farerų Salas atsivežė ir savo šeimą. Tai pakeitė jo dukrų gyvenimą. Vyresnioji Kristina Farerų Salose sutiko daną, su kuriuo netrukus sukūrė šeimą. Jaunesnioji Agnė taip pat pasuko į Daniją, ten šiuo metu studijuoja.

Ratas apsisuko

Nemažą trenerio karjeros dalį K.Latoža praleido dirbdamas su jaunuoliais. Tai buvo prieš priimant pasiūlymą treniruoti rinktinę. Kaizeris ugdė tokius žaidėjus kaip Donatas Vencevičius, Eimantas Poderis, Rimantas Žvingilas, Vidas Dančenka, Povilas Lukšys. Visi ilgiau ar trumpiau atstovavo šalies rinktinei. Buvę K.Latožos auklėtiniai pabrėždavo, kad jų treneris pasižymėdavo griežtumu ir nemenkais krūviais.

"Stengiausi būti griežtas, nes visi vaikinai gyveno internate, atitrūkę nuo tėvų, todėl buvo svarbu juos kontroliuoti ir priversti mokytis. O dėl krūvių - nemanau, kad jie nukentėjo. Treniravomės sporto internate, maniškiai fiziniu pasirengimu pranokdavo net lengvaatlečius ar irkluotojus. Tai labai erzino šių sporto šakų trenerius, - šypteli Kaizeris. - Tai duodavo naudos. Juk 1995 metais su šešiolikmečiais laimėjome tarptautinį turnyrą Norvegijoje. Pakeliui į finalą nugalėjome brazilų ekipą. Kad ir kokia ji būtų, tai - brazilai. O šiais laikais džiaugiamasi, jei jaunimas dar sugeba prieš ką nors laimėti."

Treneris buvo griežtas, tačiau turėjo puikų humoro jausmą. Jei auklėtiniai žaisdavo prastai, šis jiems tiesiai šviesiai išpyškindavęs: "Man nuo jūsų žaidimo akis skauda." Būta ir juokingesnių pareiškimų. Priminus tai, K.Latoža pradeda kvatoti: "Kartais reikia ir pajuokauti. Manau, kad juokais ištartą frazę žaidėjas įsimins geriau nei begalinį rėkimą. Humoras būtinas. Futbolininkai - taip pat žmonės."

Gyvenimo ratas apsisuko - K.Latoža vėl darbuojasi su vaikais. Prieš trejus metus Vilniaus futbolo mokykloje subūrė 7-8 metų berniukų grupę. Dabar jiems - po 10-11. "Visokių vaikų turime. Vieni paklusnūs, kitus reikia raginti ar pabarti. Trečius būtina padrąsinti. Yra ir tokių, kuriuos tėvai kone verčia treniruotis. Matyt, nori atitraukti nuo kompiuterių", - svarsto treneris.

Lietuvos futbolo kuluaruose jis sukasi daugybę metų. Pergyveno LFF griūtį, kai susikompromitavusį LFF prezidentą V.Dirmeikį prieš daugiau nei dešimtmetį pakeitė Liutauras Varanavičius su Vladimiru Romanovu užnugaryje. Bet Kaizeris niekada  neužsiėmė politika.

"Aš visuomet stengiausi laikytis atokiau. Juk nieko jiems nepaaiškinsi. Žinau, kad visi skandalai, pramanyti ar ne, daro didelę žalą futbolui. Todėl nemažai tėvų numoja į futbolą ir savo atžalas veda į krepšinio treniruotes. Manau, dėl to netenkame daug talentų", - įsitikinęs K.Latoža.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"