TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Komandinis žaidimas pradeda apkarsti

2014 09 18 6:00
Dėl komandinio žaidimo pasaulio čempionate Ispanijoje mūsų rinktinei niekas neturi priekaištų, tačiau individualiu meistriškumu nuo varžovų atsiliekame. FIBA nuotrauka

Lietuva džiaugiasi mūsų vyrų krepšinio rinktinei patekus į pasaulio pajėgiausiųjų ketvertą. Tačiau su vaikais dirbantys krepšinio mokyklų treneriai žiūrėdami į priekį mato, kad šalies krepšinio ateitis nėra tokia šviesi.

„Šiandien diktuojame krepšinio madas pasaulyje. O kaip bus rytoj, neaišku“, – sakė Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) direktorius ir steigėjas Andrius Čerškus, sukvietęs žurnalistus į pokalbį apie Lietuvos antrosios religijos problemas. O ir pavyzdžių nereikėjo toli ieškoti – šiemet mūsų jaunučiai, jauniai ir jaunimas iš Europos pirmenybių neparvežė jokio medalio.

Pergalių kaina

„Dėl komandinio žaidimo pasaulio čempionate Ispanijoje mūsų rinktinei niekas neturi priekaištų, tačiau pagal individualų meistriškumą mes nusileidžiame ir amerikiečiams, ir serbams, ir prancūzams“, – teigė didžiausios šalyje krepšinio mokyklos direktorius A. Čerškus.

Tai, jo žodžiais, ir yra didžiausia problema, nes vaikai nuo mažumės ruošiami komandiniam žaidimui.

Pirmasis Simo Jasaičio ir Martyno Gecevičiaus treneris, SKM vyriausiasis treneris Algirdas Milonas bei garsus krepšinio specialistas, Sostinės krepšinio mokyklos konsultantas Rūtenis Paulauskas pabrėžė, jog nacionalinė rinktinė – galutinis produktas, tačiau viskas prasideda nuo vaikų rengimo sistemos. O joje, pasak pašnekovų, yra nemažai spragų.

„Pastarųjų metų Moksleivių krepšinio lygos varžybų rezultatai išryškino kai kurias tendencijas. Komandos laimi, bet kas jose žaidžia? Atrodo, kad moksleivių krepšinis tampa ne asmenybių, bet komandų rengimo gildija, – samprotavo R. Paulauskas. – Pergalių nori ir vaikai, ir jų tėveliai, ir treneriai, ir mokyklos.

Taktiniai niuansai, deriniai du prieš du ir kitokie, zoninė gynyba – to siekiama vaikus išmokyti, kad komanda laimėtų. O individualus rengimas vis greičiau ritasi į antrą planą.“

Algirdas Milonas: „Dauguma Lietuvos trenerių komandiniu žaidimu stengiasi paslėpti savo individualaus darbo su žaidėjais trūkumus.“ /Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Treneriai slepia trūkumus

A. Milonas per spaudos konferenciją rėžė drąsiai: „Mokyklose per daug orientuojamasi į komandinį žaidimą. Dauguma Lietuvos trenerių komandiniu žaidimu stengiasi paslėpti savo individualaus darbo su žaidėjais trūkumus, nes toks darbas yra nepaprastai sunkus ir atima daug laiko. Be to, sporto mokyklose vaikų grupės didelės, todėl negalima daug dėmesio skirti individualiam vaiko ugdymui.“

O gal komandinis žaidimas – lietuvių bruožas?

„Ir aš noriu laimėti. Galbūt tas noras yra genuose. Bet kyla klausimas – ką laimi ir ko netenki komandiniu žaidimu siekdamas rezultato, – kalbėjo R. Paulauskas. – Šiandien mes sureikšminame reitingus, pergales, materialius dalykus, vertiname žmogų pagal tai, ką jis laimėjo. Šį požiūrį keisti bus labai sunku. Manau, tik sąmoningas ir besiaukojantis treneris gali pakeisti tokį požiūrį. Būtent tokių trenerių mes ieškome ir, manau, mokykloje turime.“

A. Milonas neabejoja, kad sporto ir krepšinio mokyklų lenktyniavimai dėl rezultatų kenkia individualiam žaidėjų rengimui. Nes tada, pasak trenerio, viskas skiriama komandinėms treniruotėms.

„Nemanau, kad treneriai gali būti patenkinti savo darbu, jei kartą per dvidešimt metų laimėjo kokį čempionatą, tačiau neparengė nė vieno krepšininko rinktinei“, - sakė SKM vyriausiasis treneris.

SKM vadovai turi planų rengti darželinukų čempionatus, kuriuose vaikai iš pradžių varžytųsi trys prieš tris, po metų - keturi prieš keturis, galiausiai – penki prieš penkis. „Trys prieš tris darželinukai turi žaisti tam, kad būtų kuo mažiau taktikos, kad jie kuo daugiau rankose turėtų kamuolį ir galėtų tobulėti individualiai“, – pabrėžė A. Čerškus.

Rūtenis Paulauskas: „Atrodo, kad moksleivių krepšinis tampa ne asmenybių, bet komandų rengimo gildija.“ /Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Užauga tik vienetai

Pasak vieno geriausių šalies krepšinio specialistų R. Paulausko, Lietuva per maža, kad kiekvienais metais turėtume daug individualiai pajėgių žaidėjų. Nors išimčių būta. Treneris puikiai pamena Lino Kleizos kartą. Toje komandoje, be Lino, buvo Artūras Jomantas, Stepas Babrauskas, Antanas Kavaliauskas, kiti krepšininkai.

„Tai buvo išskirtinis laikas, kai per vienus metus atsirado tiek pajėgių žaidėjų, – kalbėjo R. Paulauskas. – Kadaise dirbau su jaunimo rinktine. Kas liko iš tų jaunuolių? Aukščiausio lygio rungtynėse žaidžia tik Martynas Gecevičius. Galbūt kitais metais į rinktinę vėl pretenduos Žygimantas Janavičius. O kitų paprasčiausiai nebeliko.“

Pašnekovo manymu, mokyklų treneriai kartais vaikui per anksti uždeda etiketę: tu esi geras ir tikrai žaisi.

„A. Milonas per savo karjerą matė, atrodė, tuo metu išskirtinių vaikų. Bet užaugo tik vienetai. Atranka – labai sudėtingas dalykas, – mintimis dalijosi R. Paulauskas. – Ji prasideda mokyklose. Tada vyksta atranka į vidaus komandas. Paskui – jaunimo rinktinės, kurios toli gražu neparodo, ar vaikas žais kaip aukščiausio lygio krepšininkas. O nacionalinė Lietuvos rinktinė – tik ketvirtas etapas.“

Jaunesnius – prie vyresniųjų

A. Milonas atskleidė, kokiu principu dirbama SKM: „Treneriams, kurie nedirba su mokyklos rinktinėmis, akcentuojame, kad jie turi rengti individualiai stiprius žaidėjus, kurie gali ateiti į mokyklos rinktinę. O jau rinktinių trenerių darbas – tuos geriausius suklijuoti, parinkti taktiką varžyboms.“

A. Milonas įsitikinęs, jog Lietuvos jaunimo rinktinių treneriai turėtų kreipti dėmesį į vaikinukus, kurie yra metais jaunesni.

„Štai šiemet vyko Europos šešiolikmečių čempionatas. Šalies rinktinėje nebuvo nė vieno penkiolikmečio, nors tokio amžiaus gabių vaikų tikrai yra, – sakė SKM vyriausiasis treneris. – Galbūt čia galėtų įsikišti Lietuvos krepšinio federacija, liepdama bent dvi vietas jaunimo rinktinėse skirti metais jaunesniems žaidėjams. Kad būtų galima tuos vaikus pamažu apšaudyti. Geriausias pavyzdys – M. Gecevičius. Būdamas penkiolikos jis jau žaidė šešiolikmečių rinktinėje. Ir kasmet buvo taip: žaidžia su bendraamžiais ir su metais vyresniais. Taip Mindaugas tapo komandos lyderiu. O dabar rinktinių treneriai žiūri siaurai – siekia tik rezultato.“

Įžaidėjai liks tie patys

Kalbėdamas apie dabartinės nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės opiausią problemą – įžaidėjus, R. Paulauskas nuspėjo, jog per artimiausius dvejus trejus metus nieko naujo nepamatysime.

„Bus tie patys žmonės. Ir išsidėstys panašia eilės tvarka kaip šiemet, – tikino treneris. – Mantas Kalnietis yra gana jaunas žaidėjas, jis atsigaus, sutvirtės, susigrąžins sportinę formą ir vėl bus pagrindinis įžaidėjas.

Mano galva, Adas Juškevičius pamažu suprato, kad jo vieta įžaidėjo pozicijoje. Ar jis sugebės? Adas turi daug savybių, kurios būtinos įžaidėjui. Jei lygintume Mantą ir Adą, jie panašūs: abu linkę atakuoti, prasiveržti, mažai kalbėti.

Ž. Janavičius, kurį labai gerai pažįstu, yra valingas, užsispyręs, nori žaisti rinktinėje. Visi išvardytieji yra gana brandūs, bet žinant tai, kad krepšininko amžius šiais laikais pailgėjo - yra galimybė tęsti karjerą iki 35-erių ir ilgiau, - manau, šie krepšininkai dešimt metų dar tikrai žais rinktinėje.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"