TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Komentaras: Fiasko išvengėme. Kas toliau?

Mače su bosniais susikirto Jono Kazlausko ir Gintaro Krapiko nuomonės. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Daug vilčių teikusi Lietuvos rinktinė per didžiulius vargus pasiekė antrąjį Europos čempionato etapą, nors buvo labai netoli to, kad jau antradienį skristų namo.

Išsigelbėjome! Pralaimėjome, bet laimėjome! Išgyvenome mirtininkų grupėje! Tokie ir panašūs komentarai skambėjo gerbėjų lūpose. Tik kažkaip pamirštama, kad latviai tą mirtininkų grupę įveikė lengviau nei mes.

Šią vasarą gerokai atsinaujinusios komandos žaidimas kol kas nė iš tolo neprimena to krepšinio, kurį turėtų demonstruoti į medalius nusitaikiusi rinktinė.

O mūsiškė, bent jau „ant popieriaus“, buvo kotiruojama tarp keturių stipriausių Senojo žemyno komandų.

Beveik visus geriausius šalies krepšininkus į reprezentacinę ekipą pasikvietęs naujasis senasis jos strategas Jonas Kazlauskas kol kas iš būrio itin talentingų žaidėjų negali nulipdyti stabilų ir akiai malonų krepšinį rodantį kolektyvą.

Atvirkščiai, komanda aikštėje atrodo suvaržyta, žaidžia statiškai ir varžovams yra pernelyg lengvai nuspėjama.

Ar prisimenate Lietuvos rinktinę 2010 metų bronziniu tapusiame pasaulio čempionate?

Tuomet iš pagrindų atjaunėjusi komanda demonstravo akiai malonų krepšinį ir tvirtais žingsniais jau nuo pirmųjų pirmenybių rungtynių žengė medalių link.

Lietuvos krepšininkų demonstruojamą uraganišką puolimą bei agresyvią gynybą gyrė visi pirmenybių apžvalgininkai, o jauna, pergalių ištroškusi rinktinė iš kelio šlavė vieną varžovą po kito.

Ši Kazlausko komanda taip pat pakankamai jauna ir išalkusi pergalių. NBA spindintis Jonas Valančiūnas, komandos debiutantai Donatas Motiejūnas bei Mindaugas Kuzminskas.

Neabejoju, kad jie laimėti nori ne mažiau nei savo kolekcijoje pasaulio čempionato bronzą jau turintys Mantas Kalnietis, Renaldas Seibutis ar Jonas Mačiulis.

Tačiau kol kas norai pernelyg prasilenkia su realybe.

Po rungtynių atsakinėdami į žiniasklaidos atstovų klausimus apie statišką bei lėtą puolimą Lietuvos rinktinės krepšininkai neranda aiškaus atsakymo į klausimą (o gal nenori viešai kritikuoti trenerio?), kodėl aikštėje nesijaučia laisvai.

Juk atrodo, kad rinktinė turi viską, ko reikia, pergalėms: atmosfera ekipoje – puiki, noro kautis – netrūksta, žaidėjų meistriškumo lygis tikrai ne žemesnis, nei buvo Turkijoje.

„Vyrai, visa taktika čia nebuvo taip svarbu. Buvo svarbu čia (uždeda ranką ant krūtinės, – Red.). Įdėjome labai daug širdies“, – 2010-aisiais po įspūdingos pergalės prieš Ispaniją žurnalistams tvirtino Kemzūra.

Tuo tarpu Kazlausko treniruojamoje komandoje iš anksto numatyto žaidimo plano laikymasis neabejotinai yra pirmoje vietoje.

Jeigu komandos taktika yra kuo daugiau kamuolių siųsti į baudos aikštelę, jos privalu laikytis net tuomet, kai varžovai atspėja derinių tąsą ir juos lengvai nutraukia.

Jeigu krepšininkams prisakyta nesiveržti į baudos aikštelę, to daryti nevalia, net ir užmačius laisvą koridorių krepšio link.

Jeigu prieš mačą buvo nuspręsta, kad vienas ar kitas krepšininkas nėra parankus rungtynėms su konkrečiu varžovu, jis į aikštę neišbėgs net jei išvakarėse tapo pergalės didvyriu. Ir visiškai nesvarbu, kad kiti tos pozicijos krepšininkai neranda vietos aikštėje, o ekipa iš jų nesulaukia jokios naudos.

Taip Lietuvos rinktinė čempionatą pradeda išmesdama 22 tritaškius, o kitą dieną beveik nežiūri į krepšį nuo tritaškio linijos ir užsispyrusi kiša kamuolius po krepšiu.

Taip Kuzminskas, Kšištofas Lavrinovičius ir Martynas Pocius būtent šia tvarka vienų rungtynių net nežaidžia, kitose įeina į starto penketą.

Taip Darjušas Lavrinovičius tampa trečiu „centru“ lemiamose grupės rungtynėse, nors visą pasirengimo ciklą ir čempionate iki tol buvo visa galva aukštesnis už Valančiūną ir Robertą Javtoką.

Trumpiau tariant, talentinga ir degančiomis akimis į priekį galinti lėkti rinktinė šią vasarą yra įsprausta į griežtus ir labai aiškius žaidimo rėmus, kurie jai visiškai nepalankūs.

Serbų treneris Dušanas Ivkovičius po pergalės prieš lietuvius savo šalies žurnalistams prisipažino, kad išanalizuoti mūsiškių žaidimą ir parengti planą prieš jį nebuvo sudėtinga. Esą užteko peržiūrėti vos 4 draugiškas rungtynes ir viskas buvo kaip ant delno.

Kazlauskas po mačo su serbais apkaltino žaidėjų įsitempimą. Bet gal priežastis buvo visai kita?

Šešis aukštaūgius į Europos čempionatą atsivežęs Kazlauskas savo žaidimą grindžia būtent per juos. O priekinės linijos krepšininkams nesužaidus, plano B nematyti.

Tuomet gynėjai bando švaistyti tritaškius, o varžovai jų pernelyg atidžiai neprižiūri, nes net būdami laisvi jie dažniausiai meta pro šalį. Skrupulingiau ties tritaškio linija dengiami tik Kleiza ir broliai Lavrinovičiai, kurie toli gražu nėra snaiperiai.

Kalnietis Europos čempionate pataikė 4/18 tritaškių, Mačiulis – 5/17, Seibutis apskritai krepšį atakuoja 12/36 taiklumu.

Kai šie krepšininkai nepataiko, varžovų žaidimo planas tampa super lengvas – susispaudi po krepšiu arba išstatai zoninę gynybą. Tritaškį palik laisvą, vis tiek niekas neįmes.

Lietuvos rinktinės treneriai turi tai matyti ir žinoti. Bet kodėl per penkerias rungtynes taip ir nerado tam priešnuodžio, klausimas kitas.

Vidinės ramybės krepšininkams trūksta ir metant baudas. Kodėl tokie patyrę žaidėjai kaip Kleiza, Kalnietis ar Mačiulis krepšį nuo baudų metimo linijos atakuoja vos 60-ies proc. taiklumu? Koks baubas gąsdina savo klubuose baudas žymiai taikliau metančius rinktinės vyrus? Kodėl jie įsitempę net ties baudų metimo linija?

Po lietuviams paskutiniu vos netapusio mačo su bosniais Kazlauskas pareiškė, kad dėl slogaus krepšinio atsiprašinėti nebegalima ir komandai atėjo laikas padaryti daug išvadų.

Kas ir kokias išvadas padarys, neaišku, tačiau būtų sunku patikėti (nors labai norėtųsi), kad tikslumą ir tvarką aikštėje mėgstantis diplomuotas matematikas leis auklėtiniams pradėti kurti.

Tai, kad improvizacijų galime nesulaukti, byloja ir per susitikimo su bosniais antrąjį kėlinį nutikęs incidentas.

Bosniams pelnius 8 taškus paeiliui ir perėmus iniciatyvą, Gintaras Krapikas paprieštaravo Kazlauskui dėl atliekamo keitimo. Krapikas tada buvo skambiai nutildytas ir per likusią mačo dalį net nepakilo nuo suolo. Savo komandai jis padėjo tik plojimais po sėkmingų žaidimo epizodų.

Šiame čempionate kai kurie rinktinės žaidėjai jau perlipo per save ir nebekreipdami dėmesio į asmeninius rodiklius atsidavė komandai. Sulaužyti nusistovėjusias tradicijas derėtų ir komandos vairininkui.

Jeigu artimiausiomis dienomis rinktinės žaidime neįvyks kardinalių pokyčių, ji veikiausiai taip pat ir nepakils iš pradinių klasių suolo, o čempionatas Slovėnijoje taps dar vienu sudužusių vilčių turnyru.

Vilčių, kurių šią vasarą buvo kaip reta daug.

Lietuvos rinktinės krepšininkų statistika Europos čempionate:

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"