TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Kontrastų šalis, į kurią norisi sugrįžti

2012 07 12 8:12

Europos futbolo čempionatas Lenkijoje ir Ukrainoje vyko aštuoniuose miestuose. Tačiau varžybų sostine galima laikyti Kijevą. Didžiausiame pirmenybių mieste buvo ir didžiausias stadionas, kuriame surengtas turnyro finalas.

Specialiai LŽ iš Kijevo

Tokio masto renginys Lenkijoje ir Ukrainoje organizuotas pirmą kartą. Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA) savo eksperimentą vadina pavykusiu - pateisinusiu lūkesčius. Abiejose šalyse čempionato metu lankėsi LŽ žurnalistas ir pasisėmė neišdildomų įspūdžių.

Ukrainoje teko praleisti net tris turiningas savaites. Šį kraštą drąsiai galima vadinti neįtikėtinų kontrastų šalimi. Ukraina paliko malonų įspūdį dėl šiltų ir malonių žmonių, kurie kvietė sugrįžti dar ir dar. Tačiau ten pat išvydau ir ganėtinai keistų dalykų, reiškinių.

Vos man atvykus į Kijevą, pasitikęs žmogus iš karto perspėjo: "Miestas čia gražus. Tačiau būk atsargus ir elkis taip, kad nereikėtų ginti savo teisių. Net jei būsi teisus, neapsiginsi, nes čia klesti korupcija."

Laimei, teisių ginti nereikėjo. O trys savaitės pralėkė nepastebimai.

Keliai, keleliai...

Artėjant prie Kijevo neatrodė, kad važiuoji į miestą, kuriame vyks pagrindinės Europos čempionato kovos. Aplinka priminė nykią provinciją. Šiaurinio greitkelio vaizdai susiliejo su padrikai išsibarsčiusiais senais trobesiais ir netvarka šalikelėse. Pravažiuojamuose kaimuose ir ganyklose buvo matyti kreivoki futbolo vartai ir tik kur ne kur - krepšinio stovai. Tas pats ir Kijeve. Dažno daugiabučio kieme įrengta maža futbolo aikštelė, kur nuolat virė jaunųjų futbolininkų kovos. Ir tik gerai paieškojęs rasdavai į krepšį mėtančiųjų oranžinį apvalainį. Būtent dėl to ukrainiečiai visais laikais žavėjosi Olegu Blochinu, Olegu Protasovu ir Andrijumi Ševčenka, kaip mes - Modestu Paulausku, Arvydu Saboniu, Linu Kleiza...

Likus 90 kilometrų iki Ukrainos sostinės akį patraukė keistas vaizdas - visai šalia judraus greitkelio ganėsi žąsys. Ir netikėkite, kai sako, jog Lietuvoje keliai prasti - porą šimtų kilometrų nuo Baltarusijos pasienio teko gerokai pasikratyti. Keliuose sūpavosi daugybė senų žiguliukų, moskvičių ir tikra egzotika - surūdiję mikroautobusai moldaviškais numeriais. O štai susisiekimas tarp čempionato miestų rengėjų puikus - EURO 2012 išvakarėse Kijevą su Lvovu, Charkovu bei Donecku sujungė modernūs greitkeliai. Tačiau į kitus tarpmiestinius kelius vairo geriau nesukti...

Tokie pat kontrastai ir sostinėje. Miesto centras - blizgantis ir švarus. Kur ne kur išvysi elgetaujantį benamį, metro stotyje - armoniką tampantį vieną kitą papildomą griviną bandantį užsidirbti varguolį. O štai kraštiniuose Kijevo rajonuose vaizdelis nebe toks mielas akiai. Čia ir keliai prastesni, išraižyti duobių, ir miesto autobusai bei mikroautobusai per žingsnį nuo nurašymo, nemažai nebaigtų statybviečių vaiduoklių ir jas slepiančių netvarkingai suręstų tvorų. Nykoką vaizdą bando praskaidrinti gėlių vazonais padabinti stulpai.

Lietuviškas svetingumas

Rengdamasi Europos čempionatui Ukraina stadionų statybai, kelių tiesimui, oro uostų renovacijai išleido šimtus milijonų eurų. Paskaičiuota, kad pasirengimas EURO 2012 varžyboms kiekvienam iš 46 mln. ukrainiečių vidutiniškai kainavo 600 grivinų (apie 210 litų).

Negali sakyti, kad statistinis ukrainietis gyvena pasiturimai. Ten stiprias pozicijas turi amerikietiškasis doleris, o vidutinė mėnesio alga Kijeve yra apie 300 dolerių. Pagal vietinį kursą išeina 2400 grivinų, arba apie 850 litų. Kainos Lietuvoje ir Ukrainoje labai panašios. Nors dauguma produktų ten pigesni, retas kuris sugebėtų išgyventi Vilniuje gaudamas mažiau nei 900 litų į mėnesį. Todėl Kijeve klesti juodoji buhalterija - apsukresni ukrainiečiai antrąjį atlyginimą susiveikia vokelyje. Schema paprasta - dažniausiai darbdavys įformina darbuotoją pusei etato, tačiau šis dirba visą, dalį atlyginimo gaudamas nelegaliai.

Itin sunki paprastų pensininkų, turinčių mažą darbo stažą, dalia. Kai kurie jų per mėnesį tegauna 800 grivinų (280 litų), tad jiems išvyka į parduotuvę yra didžiulė šventė. Kitaip verčiasi tie, kurie tarnavo Aukščiausiojoje Radoje. Išėję užtarnauto poilsio jie gauna net po 15 tūkst. grivinų (apie 5,2 tūkst. litų).

Sukūrus šeimą - ne pyragai. Valstybės mokama motinystės pašalpa tėra 900 grivinų, arba vos 315 litų. Nepaisant to, paprastą darbo dieną į  Kijevo daugiabučių kiemus pabyra gausybė itin jaunų mamų su mažamečiais vaikais ir kūdikiais. Ukraina turi specifinį bruožą - merginos čia išteka arba yra ištekinamos labai jaunos, neretai - vos baigusios vidurinę. Viena to priežasčių - baimė nelikti "ant ledo", nes dėl dramatiškos istorijos šioje šalyje moterų vis dar yra daugiau nei vyrų.

Viena, ko galime pavydėti kijeviečiams, - butų nuomos kainų. Ne paslaptis, kad tvarkingo vieno kambario buto Vilniuje nuomos kaina siekia 400-450 litų už mėnesį. Kijeve už tokią sumą laisvai rastumėte dviejų, o gal ir trijų kambarių butą. Vieno kambario butas miegamuosiuose rajonuose paprastai kainuoja apie 200 litų.

Europos pirmenybės tapo pasipelnymo šaltiniu kai kuriems butų savininkams. Aplink Kijevo geležinkelio ir autobusų stotis kasdien nuo ankstyvo ryto zujo butus siūlančios moteriškės. Vietiniai šnekėjo, kad daugiabučius nuolat akylai tikrino milicijos pareigūnai, naršydami, ar juose neįrengti nelegalūs bendrabučiai...

Koks tai pelningas verslas, teko įsitikinti ir LŽ žurnalistui, dėl to nudegusiam nagus. Sutaręs su Kijeve gyvenančiu lietuviu, kad apsistosiu pas jį, ne kartą atkakliai kamantinėjau, kiek man kainuos toks malonumas. Po nuolatinio jo atsakymo "nė nekalbėti apie pinigus" gausiai apsirūpinau lietuviškomis lauktuvėmis ir išsiruošiau į kelionę. Vos įsikūręs naujoje vietoje, sulaukiau "staigmenos" - už trijų savaičių viešnagę buvau paprašytas susimokėti 900 litų. Bent keturis kartus daugiau nei vidutinė vieno kambario buto nuoma už mėnesį! Net užsienyje teko susidurti su tipišku lietuvišku lupikavimu...

Apskritai daugiabučiai Kijeve, kurių dauguma 16-18 aukštų, paliko jaukų įspūdį. Bent pusėje jų įrengti vadinamieji budėjimo taškai - vestibiuliuose visuomet sėdi samdytos moteriškės, kurios kontroliuoja, kad į pastatą nepatektų svetimi žmonės. Kartą manęs nepažinusi budėtoja atskaitė nemenką moralą už įžūlumą. Kai paaiškinau, kas esu ir pas ką einu, tik atlaidžiai nusišypsojo ir atsiprašė. Už tokį budrumą kiekvieno buto šeimininkai moka po 40 grivinų kas mėnesį (14 litų). Bet laiptinėse - nepriekaištinga švara, patiesti kilimai ir jokios smarvės, jokių asocialių asmenų.

Verslas kitaip

Jei turite automobilį, per Kijevą galite važiuoti net girti. Sunku tuo patikėti? Ne kartą mačiau, kaip gerokai pasivaišinę ukrainiečiai pakilę nuo stalo sėsdavo prie vairo. Klausdavau, iš kur tokia drąsa. Pasirodo, reikia nepažeisti eismo taisyklių, o "ekstra" atveju turėti su savimi 4000 grivinų (1400 litų) ir visuomet išsisuksi. O jei blaivas pažeidei eismo taisykles - ne vietoje persirikiavai ar šiek tiek viršijai greitį, sustabdžiusiam pareigūnui pakanka vietoj dokumentų pateikti 100 grivinų kupiūrą (35 litai). Tai pasakojo kijeviečiai. Vienas atviravo, kad jau dvejus metus važinėja be privalomojo draudimo poliso. Jį atstoja 50 grivinų banknotas (7 litų). "Kol registruos pažeidimą, milicininkas sugaiš bent pusę valandos. O per šį laiką panorėjęs sumedžios dar du ar tris tokius kaip aš. Todėl čia retas imasi forminti protokolą", - geležinę logiką dėstė jis.

Čempionato metu į gatves išvažiavo itin daug patrulių automobilių. Tik ne visada jiems sekėsi pasipelnyti. Viena lietuvė su šypsena pasakojo istoriją, kai buvo sustabdyta už greičio viršijimą. Pamatęs, kad automobilio numeriai lietuviški, pareigūnas nusiminė: "Tikriausiai rusiškai nekalbate?" Angliškai prabilusiai tautietei tuoj buvo pamota važiuoti savo keliais. Tačiau norėdamas lengvo uždarbio, milicininkas prikibs prie menkiausios smulkmenos.

Panaši situacija ir medicinos srityje. Nesvarbu, dėl ko negaluoji, be 50 grivinų dovanos (17 litų) praktiškai joks medikas nesiteiks nuodugniau tavęs apžiūrėti. Vėliau kaina kyla proporcingai pagal ligos rimtumą...

"Norėdamas pradėti savo versliuką ir atsidaryti mažytę krautuvėlę ar kioską, be pažinčių aukštesniuose sluoksniuose prapulsi", - speficinę mano pažintį su Kijevu tęsė vietiniai. Už tokio verslo pradžią atitinkamoms institucijoms turi sumokėti 80 tūkst. grivinų (apie 28 tūkst. litų). Priešingu atveju tavo krautuvėlės ar kiosko duris nuolat varstys ir tariamus pažeidimus fiksuos atitinkamų institucijų darbuotojai, kol galutinai sužlugdys verslą.

Savo perdėtą "verslumą" ukrainiečiai demonstravo ir mėgindami pasipelnyti iš Europos čempionato bilietų perpardavinėjimo. Iš pirmų rankų susižėrę bilietus spekuliantai juos parduodavo kone 10 kartų brangiau. Kaip jiems sekėsi šis verslas, buvo galima įsitikinti Kijevo, Donecko ar Charkovo stadionuose matant dalį tuščių vietų. Todėl į grupės varžybų rungtynes paskutinę akimirką buvo galima įsigyti bilietą vos už 40-50 grivinų (14-17 litų), kad tik akių nebadytų tuščios tribūnos.

Neišnaudoti resursai?

"Jei turėtume protingą ir tauta besirūpinančią valdžią, gyventume kaip šveicarai, - kartą atsiduso garbaus amžiaus ukrainietis. - Turime naftos, naudingųjų iškasenų, gerą klimatą, o žemės čia tokios derlingos, kad net įkišus paprastą pagalį kas nors išaugs."

Ukrainiečiai širsta ant prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymo sistemos, nes yra įsitikinę, kad jo valdžios aparate klesti korupcija bei savų interesų protegavimas. Taip pat jie su pagieža pasakoja, kaip prezidentas greta Kijevo, šalia Dniepro upės, įsirengė didžiulę rezidenciją, o į darbą porą dešimčių kilometrų esą skraido nuosavu sraigtasparniu. Buvusios šalies premjerės Julijos Tymošenko teismo procesas - kita skaudi tema daliai ukrainiečių. Politikės rėmėjai čempionato metu greta sirgalių zonos buvo įrengę palapinių miestelį, kad pasauliui pademonstruotų savo paramą buvusiai premjerei.

Ukraina turi ir kitą sunkiai gyjančią žaizdą - vos 150 kilometrų nuo Kijevo esantį Pripetės miestą, kuriame 1986 metais įvyko siaubinga Černobylio atominės elektrinės katastrofa. Nuo nelaimės prabėgo 26 metai, bet kijeviečiai iki šiol negeria vandens iš čiaupo - Pripetės upė įteka į Dnieprą, o iš jo pumpuojamas vanduo Kijevo daugiabučiams.

"Nors aiškinama, kad radiacijos pavojus jau praėjęs, o vanduo išvalytas ir atitinka visus reikalavimus, mes tuo nelabai tikime, todėl buičiai perkame geriamąjį vandenį iš parduotuvių", - teigė gyventojai.

Spaudos triukai

Pakanka Ukrainoje paskaityti kelis laikraščius ar įsijungti televizorių, kad suvoktum, jog žiniasklaidą taip pat kontroliuoja tvirta valdžios ranka. Negalėjau atsistebėti pamatęs, kad per nacionalinės televizijos kanalą "Ukraina" daugelis laidų transliuojamos rusų kalba, o maždaug keturi penktadaliai spaudos taip pat leidžiami rusiškai. Prorusiškoji pusė aiškina, kad jaunai Ukrainos valstybei tai kur kas patogiau, mat vos per dvidešimtmetį nepriklausomybės tauta dar nepamiršo šios kalbos. Tačiau tokia politika yra rimtas iššūkis ukrainiečių kalbai ir kultūrai. Jau vien ko vertas faktas, kad norima įteisinti rusų kalbą kaip valstybinę. Tam tarsi neprieštarauja rytinė šalies dalis, tačiau piestu stojasi vidurio ir vakarų ukrainiečiai.

Internetas Kijeve? Permainingas kaip oras Lietuvoje. Naujieji pažįstami juokavo, kad jis veikia loterijos principu - vieną vakarą yra, kitą - nebe. Net Europos pirmenybių spaudos centre interneto ryšys kurį laiką strigo, ką jau kalbėti apie paprastiems gyventojams skirtą ryšį.

Spaudoje vis dar gajūs pigūs praėjusio amžiaus sovietiniai propagandos triukai. Kontroliuojamoje žiniasklaidoje nepraleidžiama proga apjuodinti opozicionierius ne tik tikromis, bet ir tariamomis istorijomis. O štai save pagirti - privalu. Šalia gerų naujienų dažnai pasirodo ir prezidento nuotrauka.

Nesusipratimai taip pat glaistomi laiko patikrintais metodais. Sykį žiniasklaida pranešė apie skandalą - maršrutinio mikroautobuso vairuotojas užpuolė ir aptalžė jį iškeikusią keleivę. Kadangi tai buvo Europos čempionato metu, kilo nemenkas sambrūzdis. Tačiau prabėgo dvi dienos ir spauda trimitavo - milicija patikrino visų maršrutų (jų Kijeve beveik 300) mikroautobusus, sulaikyti 45 vairuotojai be licencijos ir 11 neblaivių. Visi atleisti. Lyg saldi braškė ant torto straipsnį papuošė didelė nuotrauka, kurioje matyti, kaip vieno autobuso vairuotojas saldainiais vaišina visas keleives moteris. Ir skandalo kaip nebūta...

Čempionato metu Ukrainos dienraščių sporto skiltyse, kaip ir dera, puikavosi sporto karalius futbolas. Kitoms sporto šakoms - boksui, tenisui, automobilių sportui buvo skiriami tik trupiniai. Ir beveik nieko apie krepšinį.

Kijeve leidžiami du žurnalai apie futbolą. Savaitinis "Futbol" ir kas mėnesį pasirodantis "Football Style". Abiejuose dominavo EURO 2012 aktualijos, tačiau nebuvo pamirštas ir nacionalinis futbolas. Kai paaiškėjo, kad Donecko "Metalurg" klubas Europos lygos atrankos varžybose susitiks su komanda iš Juodkalnijos arba Bosnijos, šiam faktui nušviesti ir varžovų žaidimo analizei "Futbol" skyrė net 4 puslapius.

"Pribaltika atėjo"

Eismo kultūra Kijeve savita. Kaip ir visur, kelių erelių čia nestinga, tačiau gatvės kirtimas per perėją, regis, yra tik pačių pėsčiųjų reikalas. Net įžengus į važiuojamąją dalį tenka palaukti, kol prašvilps visas automobilių srautas. Pėsčiųjų perėjos čia lyg butaforinės, todėl žmonės per gatvę eina kur panorėję, o milicija į tai nekreipia dėmesio. Vairuotojai įpratę statyti automobilius ant šaligatvių, pėsčiųjų perėjų, ir niekas dėl to nesuka sau galvos.

Ukrainiečiai yra labai malonūs ir šilti žmonės, bet labai nemėgsta, kai juos lygina su pasipūtėliais lenkais. Ir rusus ne itin myli. Užtat lietuviai jiems - puikūs draugai. Pamatę marškinėlius su lietuviška atributika, patys prieina susipažinti ir pabendrauti. Iš pradžių tai stebino, bet paskui nebekėlė nuostabos, kai, pravėrus kuklios kavinės ar baro duris, barmenė vietiniams džiaugsmingai surikdavo: "Vaikinai, pas mus Pribaltika atėjo!" Draugiškos pažintys ten mezgasi greitai.

Europos pirmenybių išvakarėse britai bandė vaizduoti Ukrainą kaip rasistinę šalį. Tačiau futbolo fiestoje jaukiai jautėsi ir juodaodžiai, ir azijiečiai. Dar labiau nustebino faktas, kad seksualinių mažumų atstovai ten turi savo kabelinės televizijos kanalą.

Mažose krautuvėlėse vyrauja savita tvarka. Jei perki nedaug, būsi aptarnautas be eilės, tiesiog gali užlįsti į priekį, ir niekas tau nepriekaištaus. Tose krautuvėlėse perkančiųjų alų pardavėjos paprastai klausia: "Atkimšti?" Taip, ten tokia kultūra - prisėsti lauke ir atsigaivinti šaltu gėrimu. Net naktį daugiabučių kiemus nusėda jaunimas su alumi ir taip bendrauja. Tačiau viskas vyksta saikingai - jokių lėbavimų ir incidentų išvysti neteko. Iš pradžių namo grįžtant naktimis jaunimo kompanijų susibūrimai keldavo nerimą, tačiau greitai supratau, kad bijoti žmonių Kijeve visai nereikia. Labiau reikia baimintis valkataujančių šunų, kurių Ukrainos sostinėje iš tiesų daug. Prieš čempionatą valdžia pasiryžo juos išnaikinti, tačiau staiga sukilo gyvūnų teisių globėjų organizacijos - reikalavo parodyti humaniškumą. Pasekmė - net po miesto centrą trainiojasi benamių šunų tuntai. Nors prie žmonių pripratę, jų elgesį sunku prognozuoti.

Tačiau valdžia rūpinasi gyventojų sveikata. Autobusų stotelėse kabo perspėjimai, kad 50 metrų spinduliu aplink stotelę rūkyti yra draudžiama.

Praleidęs tris šaunias savaites Kijeve suvokiau, kad užsienio turistų ir aistruolių gražūs atsiliepimai apie Ukrainą nebuvo šios šalies inicijuota pigi reklamos akcija. Teigiamų įspūdžių iš tiesų daug. Ir kai manęs klausia, ar dar norėčiau ten sugrįžti, nedvejodamas sakau "taip".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"