TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Krepšinio milžinų žemiški džiaugsmai

Sovietmečiu gimusi 220 cm ūgio ąžuolų V.Tkačenkos ir A.Sabonio draugystė nevėsta./Cskabasket.com nuotrauka

Sovietmečiu krepšinis buvo kitoks. Su didžiulėmis ambicijomis - nacionalinėmis ir politinėmis. Su siela ir su polėkiu - aikštelėje kaip niekur kitur žaidėjai jautėsi laisvi ir orūs. Juos vienijo suvokimas, kad gražiausi metai pralėks šiapus geležinės uždangos. Bet neliūdėjo, nes turėjo krepšinį. Nei blogesnį, nei geresnį. Tiesiog kitokį - su sparnais.

Tie sparnai juos neša per dešimtmečius vis greičiau. Laiko, deja, nesustabdysi. Tačiau iki šiol trunkanti Kauno "Žalgirio" ir Maskvos CSKA krepšininkų draugystė nė kiek nevėsta. Jauniems žmonėms tai yra didžiulė mįslė. Kaip tai paaiškinti jiems, gimusiems jau laisvoje visuomenėje? Paprasčiausias būdas - kalbėti pavyzdžiais.

Kai tandemas iširo

Arvydas Sabonis į "Žalgirį" atėjo 1981 metais. Po dvejų metų CSKA prisiviliojo Kijevo komandos "Strojitel" gretose rungtyniaujantį Vladimirą Tkačenką. Du milžinai (abu - 220 cm ūgio) netrukus susidraugavo. Mat jie nuolat buvo kviečiami į SSRS rinktinę, kuri su šiuo tandemu pirmą kartą istorijoje sugebėjo nugalėti galinguosius amerikiečius. Tai buvo 1982 metais Kolumbijoje, kai pasaulio čempionato finale SSRS rinktinė 95:94 triumfavo prieš JAV. Antrą sykį Sovietų Sąjungos krepšininkai amerikiečius įveikė 1988-ųjų Seulo olimpiados pusfinalyje (82:76), tačiau V.Tkačenkos jau nebuvo šalia A.Sabonio.

Kai prieš gerą dešimtmetį viena šio rašinio autorių kalbėdamasi su A.Saboniu užsiminė apie jo karjeros vingius, legendinis krepšininkas savo kelią apibūdino trumpai ir aiškiai: "Mano sporto karjera prasidėjo su V.Tkačenka, kai gulėjau ant žemės. O baigiu karjerą su Shaquille'u O'Nealu - ir vėl guliu ant žemės."

Septyneriais metais už V.Tkačenką jaunesniam A.Saboniui pavyko išplaukti į plačiuosius vandenis. Iširus SSRS jis išvyko žaisti į Ispaniją, vėliau sėkmingai tęsė karjerą NBA, Portlando komandoje "Trail Blazers". Ir už Atlanto Sabas pritapo - ten jį mėgo, vertino jo išskirtinumą.

V.Tkačenkai, deja, nepavyko pratęsti karjeros svetur. Tiesa, politinė suirutė šalyje nesutrukdė jam išvykti į Ispaniją, tačiau dėl didžiulių nugaros ir kelių skausmų jis ištvėrė tik sezoną (1988/1989). Taip apmaudžiai baigėsi iškilaus SSRS rinktinės centro karjera.

Apie didžiulių krūvių paliekamus gilius randus A.Sabonis užsiminė jau minėtame interviu: "Ilgai sportavęs sveikatos neturėsi. Tikrai. Kai man bus per keturiasdešimt, gal viskas pradės lįsti į paviršių. Vis dėlto krūviai yra per dideli, tai nėra normalu..." Tuomet Arvydas viską žinojo apie V.Tkačenkos ir kitų bičiulių sveikatos problemas. O ir pats jau kentė kojų skausmus. Dabar, 48-ojo gimtadienio išvakarėse, jis galėtų labai daug papasakoti apie liūdną savo patirtį. Bet ar verta? Medicina tobulėja. O krepšinis vis dar ant bangos.

Statusas keitėsi, vertybės išliko

Laikai pasikeitė, ir nieko nebestebina, kad taip skirtingai pasisuko dviejų krepšinio genijų likimai. Užsienio klubuose puikiai padirbėjęs A.Sabonis tapo milijonieriumi, turi savo verslą, savo krepšinio mokyklą, rūpinasi gimtuoju "Žalgiriu", vadovauja Lietuvos krepšinio federacijai. V.Tkačenka turtų taip ir nesusikrovė, bet džiaugiasi turįs nuolatinį darbą, tiesa, visai nesusijusį su krepšiniu. Nors baigęs karjerą labai norėjo treniruoti (arba konsultuoti) CSKA vidurio puolėjus, klubo vadovai nepatikėjo jam tokių pareigų.

Ryškiausių XX amžiaus Europos krepšinio milžinų dabartinis statusas skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau žmogiškasis faktorius abiem tebėra didžiausia vertybė. Tarp jų niekada nebuvo iškilusi abejingumo siena. Ne tik jie - kone kiekvienas buvęs žalgirietis ar buvęs armietis (taip vadinami CSKA krepšininkai) žino, kas yra tikroji draugystė.

V.Tkačenkos tikslas aikštelėje buvo sulaikyti A.Sabonį./LŽ archyvo nuotrauka

Iš ilgesio visa tai

"Aš ir pats nežinau, kaip iki šiol viskas taip tęsiasi. Kažkaip savaime. Draugų ratas dar išsiplėtė, nes dabar jau visi su žmonomis, kai kurie ir su savo draugais atvyksta. Kai iširo Sąjunga, visi išsiskirstėme po pasaulį. Tačiau ateina laikas - ir vėl sulekiame į krūvą. Pabūname. Prisimename. Pasijuokiame, - mintimis su LŽ žurnaliste dalijosi A.Sabonis. - Įdomu viską prisiminti. Tiek daug patirta. O vienas juk visko neprisiminsi. Norėtųsi, kad tokie susitikimai vyktų kasmet. Kai jau pajuntame, kad vieni kitų pasiilgome, paskelbiame kokią nors datą, sukaktį, kartais net dirbtinę, kad tik būtų proga vėl pasimatyti."

A.Sabonis yra labai gražiai apibūdinęs sporto esmę. "Tai - nuo mažens lydintis noras laimėti. Visą laiką to ir sieki. Nori tik laimėti, laimėti ir laimėti. Pavyzdžiui, turnyras trunka savaitę, kartais ilgiau. Bet kai laimi, pergale džiaugiesi dieną, na, gal dvi. Tačiau tų jausmų žodžiais perteikti neįmanoma. Būna tokių džiaugsmo akimirkų, kai vienu momentu velniai žino kas pasidaro - tiesiog kažkur išeini. Dėl to verta sportuoti. Ne visi gali tai patirti. Kortomis laimėjęs to tikrai nepatirsi", - aiškino jis.

Galime tik spėlioti, ką dažniausiai prisimena senjorai per tradicinius susitikimus. Tiek daug visko būta. Ir visa patirtis labai brangi. Ji tarsi geri klijai legendinius krepšininkus sulipdė amžiams.

Kas gali, tas padeda

Yra dalykų, apie kuriuos per legendų sąskrydžius vengiama kalbėti. Gerumas ir padorumas neaptarinėjami. Tačiau be šių vertybių nebūtų ir šios krepšininkų kompanijos.

Kai skausmų kamuojamas V.Tkačenka Rusijoje pasijuto niekam nebereikalingas, jis nuo visų užsisklendė ir tiesiog egzistavo. Vienu metu Vladimiro šeimos finansinė būklė buvo kritinė, o milžino dvasinė būsena visai pakrikusi. Tuomet jo žmona Nelia išdrįso kreiptis į A.Sabonį, kad šis padėtų jos vyrui įsigyti... šiltą striukę. Mat už lango siautėjo tikra rusiška žiema, o V.Tkačenkos dydžio drabužių net Maskvoje buvo neįmanoma gauti. Ši problema V.Tkačenką namie įkalino. A.Sabonis žaibiškai reagavo į bičiulio žmonos prašymą ir parūpino Vladimirui net kelias šiltas striukes. Ir įspūdingo dydžio batus. Tai ne labdara. Tokia yra jų draugystė. Kas gali, tas ir padeda.

Kai SSRS rinktinės puolėjo Valerijaus Tichonenkos sūnelis Vania susirgo sunkia liga, operacijai reikėjo labai solidžios sumos. Ją gavo iš A.Sabonio.

Ryšys niekur nedingsta

Krepšinio legendų kompanija šį rudenį susibėgo Kaune. Aikštelėje vėl išvydome A.Sabonį šalia V.Tkačenkos. Tiesa, pastarojo misija ant parketo buvo labai trumpa - su bičiuliu stojo prie ginčo kamuolio ir, jo skrydį nukreipęs savo nuožiūra, Vladimiras atsisėdo ir toliau visas rungtynes stebėjo jau iš šalies. O dabar siūlome dar neatvėsusį LŽ pokalbį su geruoju milžinu Vladimiru Tkačenka.

- CSKA ir "Žalgirio" veteranų susitikimai Jums svarbūs?

- Man tai proga susitikti su senais draugais, pasilepinti krepšinio persmelktoje atmosferoje. Net gyvendami Maskvoje mes, buvę CSKA žaidėjai, dabar retai matomės. O juk susitikus visuomet yra apie ką pakalbėti. Šis ir ankstesni susitikimai Lietuvoje mums yra svarbūs, nes tarpusavio ryšys niekur nedingsta. Be abejonės, džiaugiuosi galimybe pamatyti ir įdomias rungtynes, kurios vyko po veteranų dvikovos. Dabartinis "Žalgiris" ir CSKA, žaidžiantys VTB Vieningojoje lygoje, taip pat pajėgūs. Šias komandas sirgaliai sutinka panašiai kaip mūsų laikais.

- Dabartinė CSKA komanda juk kitokia nei prieš kelis dešimtmečius?

- Viskas keičiasi. Pasikeitė ir ji. Mes žaidėme be legionierių. Krepšinis buvo kitoks. Dabar kai kas yra geriau, kai kas - blogiau. Komandose žaidžia nemažai amerikiečių, europiečių. Net lyginti sunku. Tiesiog atėjo nauji laikai - kitaip buriamos komandos. Nesakau, kad dabartinis krepšinis blogas. Tiesiog jis kitoks.

- O save įsivaizduojate žaidžiantį šiuolaikinį krepšinį?

- Jei būčiau jaunas ir stiprus, manau, šiuolaikiniam krepšiniui taip pat galėčiau būti naudingas: gynyboje pasigrumti, po krepšiu pakovoti. Sugebėčiau truputį padėti komandai.

Atsitraukusiam nuo krepšinio didžiajam Vladimirui viešnagės Kaune - smagiausia šventė./Erlendo Bartulio nuotrauka

Mažas kraštas prieš raudonąją armiją

- Gynyboje buvote sunkiai pajudinamas. Kuriuos žalgiriečius būdavo sudėtingiausia dengti?

- Na, mano darbas buvo tik sulaikyti Arvydą Sabonį. Su visais kitais būdavo įmanoma žaisti.

- Per Kijevo "Budivelnik", vėliau - CSKA dvikovas su "Žalgiriu" buvote varžovai su A.Saboniu. Kokį prisimenate Arvydą, kai jis, būdamas tik šešiolikos, debiutavo SSRS čempionate?

- Arvydas - pasaulinio lygio talentas. Kai buvo jaunesnis, su juo dar galėdavai pakovoti. O kai jis suaugo, būdavo labai sunku prieš jį žaisti. Reikėdavo nepaprastų jėgų. Su Arvydu varžovai buvome tik aikštelėje, o už jos ribų sutardavome, draugaudavome. Tris kartus CSKA įveikė "Žalgirį" ir tris kartus buvo atvirkščiai. Tuo metu Sovietų Sąjunga gyveno krepšiniu. Tuo metu vyko ne tik sportinė kova tarp "Žalgirio" ir CSKA. Prieš tris keturis dešimtmečius šių komandų dvikovos turėdavo ir politinį atspalvį. (Šypsosi.) Mažas krepšinio kraštas aikštelėje kovojo prieš raudonąją armiją. Galėjai pamanyti, kad žaidime pilna agresijos. Ir žiūrovai tarsi demonstravo neapykantą CSKA.

Bet vėliau daug sykių lankydamiesi Vilniuje ir Kaune supratome, kad žmonės atskiria sportą nuo neigiamų išgyvenimų. Kaip mus šiltai sutikdavo!

Viskas praeina. O svarbiausi dalykai išlieka - žiūrovų dėmesys, šiluma, prisiminimai. Lietuva man visada kelia nostalgiją.

Jokių neigiamų emocijų

- Dažnai prisimenate auksinius krepšinio laikus?

- Žinoma. Mūsų visi vaikinai juos prisimena. O ką dar prisiminti? (Juokiasi.) Įspūdingiausios buvo tarptautinės varžybos ir susitikimai su "Žalgiriu". Nėra pavienių svarbių prisiminimų. Na, gal dvikovos su amerikiečiais, laimėtas pasaulio čempionatas. Daug buvo ir pozityvių, ir negatyvių dalykų. Bet tai normalu. Toks sportininko gyvenimas.

- Kokie buvo dviejų SSRS rinktinės centrų - Jūsų ir Arvydo - santykiai?

- Pamenu net tokį momentą, kai treneris Aleksandras Gomelskis mus abu leisdavo į aikštelę vienu metu. Tada rengdamiesi 1984 metų Los Andželo olimpinėms žaidynėms visus "rovėme su šaknimis". Gaila, kad dėl politinių motyvų mums neteko dalyvauti olimpiadoje už Atlanto.

O mano santykiai su Sabu buvo geri. Kai buvo jaunesnis, jis mane pakeisdavo aikštelėje. Kai suaugo, aš jį keičiau. Kartais, kaip jau minėjau, penkete žaidėme kartu. Visi buvo suaugę protingi žmonės ir puikiai suprato, kad klubas yra klubas, o rinktinė - tai rintinė. Gal kitų santykiai su lietuviais buvo šiurkštesni, bet aš niekuomet nejaučiau neigiamų emocijų. Mes visada gerai sutarėme.

Gerbia už išmanymą

- Kalbama, kad už aikštelės ribų buvote ir tebesate taikus, kaip reta švelnus žmogus. Musės nenuskriaustumėte.

- Mano charakteris truputį minkštokas. Na, bet labai ačiū, jei lietuvių tauta apie mane taip galvoja. Aš gerbiu lietuvius už jų meilę krepšiniui. Svarbu dar ir tai, kad jie serga už mėgstamą sporto šaką ne šiaip sau - jie supranta visus niuansus, moka taisykles. Rėkia ir švilpia irgi ne šiaip sau, o dėl to, kad yra priežastis. Tai kelia pagarbą.

- Baigęs karjerą turėjote didelių problemų dėl nugaros ir kelio. Ar vis dar kankina skausmai? Tikriausiai tai yra didžiojo krepšinio paveldas?

- Jau dvidešimt metų praėjo, kai baigiau krepšininko karjerą. Kai žaidžiau, skaudėjo ir nugarą, ir kelį. Paskauda ir dabar. Žinau, kad kitiems būna dar blogiau, todėl man nevertėtų skųstis. Man operacijos jokios nedarė. Būna - suima nugarą, bet vėliau viskas praeina. Gyventi įmanoma.

Iki šiol aukštesnis už visus

- Daugybę metų buvote profesionalus krepšininkas. O dabar esate gana toli nuo krepšinio.

- Kartais prisimeni ir nustembi - nejaugi iš tikrųjų? Praeina laikas, viskas pasimiršta. Žiūri į nuotraukas ir galvoji - nejaugi SSRS rinktinėje žaidžiau net penkiolika metų? Prisiminimus žadina ne tik nuotraukos. Tai daro ir praeiviai. Jie pašnekina, atsisuka. Juk mano ūgis išskirtinis. Pastaraisiais metais atsitraukiau nuo krepšinio. Kartais tik CSKA kovas pažiūriu. Man jos įdomios. Sunku pamiršti, kad buvau krepšininkas, nes aš ir dabar aukštesnis už visus!

- Turite du jau suaugusius sūnus - vyresnysis Olegas krepšinį žaidė iki keturiolikos. Jaunesnysis Igoris pasirinko krepšininko karjerą. Papasakokite apie vaikus, apie žmoną.

- Igoris gerai žaidė. Bet turėjo sunkumų dėl kelio. Kad ir kiek gydėsi, niekas nepadėjo. Jis labai aukštai šokinėjo, buvo laimėjęs daug tarptautinių konkursų. Gaila, bet karjerą teko nutraukti. Dabar jis 26-erių, dirba Krepšinio federacijoje Maskvoje. Džiaugiuosi, kad nenuėjo dirbti į kokią nors įmonę, bet vienaip ar kitaip sieja savo ateitį su krepšiniu. Olegas gyvena Amerikoje, jis ten įsikūrė. Mano žmona Nelia - namie, su manimi.

Kad visi būtų sveiki

- Neseniai buvo Jūsų gimtadienis. Kaip šventėte?

- Rugsėjo 20 dieną man sukako 55-eri. Kai šventi 35-ą gimtadienį, dar norisi linksmintis. Kai sulauki 55-erių, viskas kitaip. Kai toks amžius, gimtadieniai nebesvarbūs. Pasveikino šeima, draugai, kolegos. Namie pasėdėjome patys artimiausi - žmona, sūnus, jo draugė. Dovanų nesureikšminu. Svarbiau yra dėmesys. Nudžiuginti gali net smulkmena.

- Ko dar trokštate gyvenime?

- Kad vaikai būtų laimingi ir kad mylimi žmonės nesirgtų. Tokios tai mano žemiškos svajonės...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"