TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Krepšinio muziejų okupavo V. Tuomaitės kompanija

2014 12 02 6:00

“Kur dar rasi tokios tolerancijos žmogų. Ir tokios stiprybės. Tokios valios”, – ką tik pasirodžiusiame leidinyje “Per anksti išėjusi…” išskirtinę krepšininkę Vitaliją Tuomaitę apibūdina viena jos draugių.

Lapkričio 22-ąją aukštaūgei Lietuvos liepai būtų sukakę penkiasdešimt. Minėta knyga (knygelė), kurioje vaizdžiai nutiestas vos 43 metus trukęs platus ryškiaspalvis V. Tuomaitės kelias, šeštadienį pristatyta Krepšinio muziejuje Joniškyje.

Pas Tuomytį

Leidinio sudarytojas, šio muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas Leonas Karaliūnas surengė jaukią šventinę sueigą šviesaus atminimo V. Tuomaitės kompanijai - draugėms krepšininkėms, treneriams, giminėms, tiesiog gerbėjams. Suteikė progą dar sykį pakalbėti, prisiminti, pasidžiaugti ir padėkoti Vitalijai už jos gerumą, už išskirtinius nuopelnus Lietuvos moterų krepšiniui.

Važiuodami į Krepšinio muziejų – kas iš Vilniaus, Ukmergės, kas iš Kėdainių ar Šiaulių – pirmiausia užsuko į Lauksodžio kapines (Pakruojo raj.). Ten, netoli gimtojo Jovaišių kaimo, 2007-ųjų rugpjūtį Vitalija gulė šalia savo tėčio Juozo Tuomos. Ketverius metus ji galynėjosi su liga, o kai jėgų visai nebeliko, dieną naktį draugių slaugomas Tuomytis (taip ją vadino ir tebevadina bičiulės) savo paslaptį (bėdą) ryžosi atskleisti kaime gyvenančiai mamai. Negalėjo išeiti neatsisveikinusi...

Vienintelę dukrą palaidojusi Genovaitė Tuomienė liko viena. Persikėlė į Šiaulius, arčiau giminių.

Didžiausia vertybė

Praėjusį šeštadienį Vitalijos mama buvo garbingiausia viešnia Krepšinio muziejuje, kur visos įžymybės turi savo vietą. Vitalijai skirtoje erdvėje iš tolo šviečia puikiai parinktos nuotraukos, suguldyti jos medaliai, surašyti svarbiausi titulai – SSRS čempionato bronzinė prizininkė su legendine Vilniaus “Kibirkštimi” (1984 m.), pasaulio universiados čempionė (1985 m.), Europos čempionė (1985 ir 1987 m.), Seulo olimpiados bronzinė prizininkė (1988 m.)…

Tačiau didžiausia vertybė - Vitalijos širdis. Joje buvo tiek daug meilės, šilumos, geranoriškumo. Jei man reikėtų apibūdinti gėrį, nedvejodama ištarčiau Vitalijos vardą. Nors ir nesu jos draugė. Buvome tik pažįstamos.

Apie V. Tuomaitės talentą, jos vaikiškas “nuodėmes”, jos nuopelnus Lietuvos moterų krepšiniui, apie beribę jos meilę žmonėms ir gyvenimui tą šeštadienį Joniškio centre įsikūrusiame muziejuje labai gražiai kalbėjo Vitalijos pusseserė Violeta Tuomaitė, treneriai Valentinas Kanapkis (mylimiausias Vitalijos treneris), Vydas Gedvilas, Algirdas Paulauskas. Žodžiai liejosi ir iš draugių - buvusių garsių krepšininkių lūpų: Loretos Gyraitės-Berūkštienės, Ingridos Jonkutės, Rimos Petronytės-Bražėnienės, Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės, Jovitos Jutelytės (pastarosios trys – 1997-ųjų Europos čempionės), sporto žurnalistės Gintarės Grikštaitės, Birutės Dominaitytės. Viena paskui kitą jos sėdosi prie Vitalijos mamos, kiekviena su savo prisiminimais, klausimais, palinkėjimais.

Niekur ji nedingo

Jau septynerius metus Vitalijos nėra tarp mūsų, tačiau net ir nebūdama čia ji kasmet suburia savo kompaniją. Tiesiog pabūti kartu. Kaip anais laikais, kai vos grįžus iš varžybų visos naujienos ir įspūdžiai būdavo nešami pas Vitaliją.

Jos bičiulė, kartu Lietuvos rinktinėje žaidusi Dalia Belickaitė-Kurtinaitienė šeštadienį pristatytame leidinyje prisimena savo draugę: “Vitalija buvo šauni organizatorė, draugų kompanijų siela. Visas mūsų, krepšininkių, gyvenimas sukosi apie Vitaliją. Draugai sakydavo: “Susitikimo vietos pakeisti negalima, renkamės pas Vitaliją.” Mylėjo ją visi. Ir maži ir dideli.”

300 egzempliorių tiražu išleistą 63 puslapių kygelę “Per anksti išėjusi…” verta įsigyti jau vien dėl to, kad ten yra daugybė V. Tuomaitės nuotraukų. Beveik visose ji šypsosi.

Ir mėgstamiausias jos sentencijas ten rasite. Pavyzdžiui: Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kuris dar sugeba juoktis. (Akselis Miuntė) arba Mirtis – tai niekis, baisu negyventi. (Viktoras Hugo)

Minkštas užkrečiamas Vitalijos juokas dažnai pakutena jos besiilginčių bičiulių ausis, o švelnus atviras žvilgsnis netrunka išdžiovinti ašarų pritvinusias akis. Visa tai - iš nemirtingos sielos gelmių.

Per anksti išėjo, bet niekur ji nedingo. Kai mylimą dukrą tėveliai pavadino Vitalija (lotyniškai - gyvybinga), ji nesąmoningai priėmė jai mestą iššūkį. Ir tebėra tarp mūsų. Neįmanoma to nejausti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"