TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Krepšinis išmokė neplanuoti

2013 05 16 7:22
Taip žaisdamas M.Kuzminskas (su kamuoliu) šį LKL sezoną baigė pelnydamas čempiono žiedą ir du asmeninius prizus. Erlendo Bartulio nuotrauka

LKL čempionų klubo puolėjas Mindaugas Kuzminskas - šio sezono atradimas. Už tai krepšininkas labiausiai dėkingas Kauno "Žalgirio" strategui Joanui Plazai. Ispanas 23-ejų žaidėjui leido į valias pasireikšti aikštelėje, ir šis atsidėkodamas nenuvylė nei trenerio, nei "Žalgirio" aistruolių.

M.Kuzminsko pastangos krepšinio aikštelėje įvertintos per ką tik vykusias LKL sezono pabaigos iškilmes: jis pelnė naudingiausio LKL finalo serijos žaidėjo titulą, o teisėjai jį išrinko garbingiausiu krepšininku.

Kito pasirinkimo nebuvo

M.Kuzminskas neslepia - kad išgyventų pakilimo laikotarpį, teko ne vieną sezoną ieškoti moralinio palaikymo.

- Kaip krepšinis atėjo į jūsų gyvenimą?

- Na, aš neturėjau kito pasirinkimo. Mano mama (legendinės Vilniaus "Kibirkšties" krepšininkė Zita Makselytė-Kuzminskienė - aut.) žaidė krepšinį, septyneriais metais vyresnis brolis Saulius - taip pat profesionalus krepšininkas, tėtis Vladas - Lietuvos stalo teniso čempionas. Tad neturėjau galimybės būti kuo nors kitu. Tik sportininku. Mane septynerių metukų nuvedė į Š.Marčiulionio krepšinio mokyklą treniruotis su metais vyresniais berniukais. Žinote, metų skirtumas tarp tokio amžiaus vaikų yra gana didelis - buvau ir mažesnis, ir silpnesnis. Todėl mieliau būtų buvę pasilikti žaisti kieme su vaikais, nei važiuoti į treniruotes. Prisigalvodavau, kad man tai galvą skauda, tai koją... Tai truko, kol tėvai suprato, kad man dar reikia metus paaugti. Grįžau į krepšinį aštuonerių. Pirmasis treneris buvo Gintaras Vaitkus. Po kelerių metų jį pakeitė Arvydas Gronskis. Su juo, dabar - vienu klubo "Lietuvos rytas" trenerių, praleidau daugiausia laiko. Didelio palaikymo buvau sulaukęs iš trenerio Antano Sireikos. Visi, su kuo teko dirbti, prisidėjo prie mano tobulėjimo.

- Brolis Saulius rungtyniauja "Šiaulių" komandoje. Jo kolekcijoje LKL čempiono žiedo dar nėra. O jūs gavote jau trečią...

- Saulius neturi Lietuvos čempiono titulo, bet yra laimėjęs Europos taurę. Dar reikėtų gerai pagalvoti, kurio iš mūsų laimėjimai svaresni. Nors, tiesą pasakius, su Sauliumi esame broliai, o ne konkurentai. Džiaugiamės vienas kito pergalėmis ir visada linkime sėkmės. Du kartus esame žaidę vienas prieš kitą. Tačiau ir tuomet pasidžiaugi, kai brolis pataiko į krepšį. Tėvai mums įskiepijo draugiškumą, išmokė nekonkuruoti tarpusavyje. Saulius yra mano geriausias draugas ir patarėjas. Santykiai labai artimi. Šeima stebėjo visas LKL finalo dvikovas. Ir tuomet, kai jau buvo aišku, kad laimėjome LKL čempionatą, pribėgau prie jų ir kartu pasidžiaugėme.

Mindaugo (kairėje) šeimoje - visi sportininkai: trys krepšininkai ir stalo tenisininkas./Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilnius-Kaunas

- Jūsų šeima - iš Vilniaus. Ar artimuosius kankina vidinė kova, už ką sirgti, kai rungtyniauja "Žalgiris" ir "Lietuvos rytas"?

- Mama kilusi iš Varėnos, tėtis - iš Šiaulių. Tik mes su broliu gimę Vilniuje. Net jei ir nebūtų taip susiklostę, gimtasis miestas nieko nereikštų prieš kraujo ryšį. Tėvai mus su broliu visada palaiko, kad ir su kuo žaistume.

- Jūsų mergina Eglė Andreikaitė - taip pat vilnietė. Ir šoka "Lietuvos ryto" palaikymo komandoje. Kaip, atstovaudamas kito miesto klubui, su ja susipažinote?

- Draugai tebegyvena Vilniuje. Ten dažnai leidžiu laiką. Turime bendrų pažįstamų, tad taip ir susipažinome su Egle. Lietuva maža. Vieni kitus čia pažįsta. Apie tai, kad Eglei tenka šokti atstovaujant komandai, su kuria "Žalgiris" atkakliausiai kovoja LKL, pasikalbame su ja. Bet visi puikiai suprantame, jog dėl to, kad esu žalgirietis, jai nereikia mesti savo užsiėmimo. Kai "Lietuvos rytas" kovoja su kitomis komandomis, ji nuoširdžiai palaiko savąjį klubą. Kai vilniečiai rungtyniauja su mumis, Eglei tenka laikytis neutralios pozicijos. Juk ir mes, kai rungtyniaujame su "Lietuvos ryto" krepšininkais, esame varžovai. Tačiau susitikę Lietuvos rinktinės krepšinio stovyklose bendraujame nuoširdžiai.

J.Plazos pasitikėjimas

- Ar galite įvertinti visų trijų jūsų pelnytų LKL čempiono žiedų svorį - kuris brangiausias?

- Labai reikšmingas ir daug džiaugsmo suteikė pirmasis. Antrasis buvo savotiškai įdomus. Pernai per finalo seriją žaidžiau visas rungtynes, bet nepelniau nė taško. Aikštelėje vidutiniškai rungtyniaudavau tris ar penkias minutes ir tik kartą - dešimt. Tad lyg ir nedaug prisidėjau prie pergalės. Džiaugsmas buvo, bet ne toks kaip šiemet. Juk ką tik pasibaigusio LKL sezono pergalę lydėjo ir kiti du asmeniniai apdovanojimai. Kai indėlis į pergalę didesnis, tai ir džiaugsmas stipresnis. Šiemet pelnytas LKL čempiono žiedas neabejotinai reikšmingiausias.

- Tik metai praėjo, o tokią didelę pažangą padarėte.

- Man daug davė vyriausiojo trenerio J.Plazos atėjimas. Jis manimi labiau pasitikėjo, o aš ėmiau tvirčiau jaustis aikštelėje. Kai ilgiau žaidi, nebebijai klysti, veržtis, mesti. Turėdamas mažai laiko aikštelėje mėgini parodyti viską, ką gali. Tai verčia skubėti, išprovokuoja neteisingus sprendimus, ir... perdegi. Iš didelio noro viskas išeina atvirkščiai. Tokiais atvejais reikėtų nepamiršti komandos draugų, kurie yra vyresni, daug matę, rungtyniavę geruose klubuose. Jie visą sezoną taip pat negailėjo gerų patarimų.

Bandė ir teisėjo duonos

- Šiemet per LKL sezono pabaigtuves jums įteikti du asmeniniai prizai buvo staigmena?

- Apie tai, kad bus renkamas garbingiausias žaidėjas, net nežinojau, todėl įvertinimas buvo netikėtas. Labai malonu, kad nominacija skirta pagal varžybų teisėjų man atiduotus balsus. Pagarba yra abipusė. Suprantu juos galbūt todėl, jog būdamas šešiolikos turėjau teisėjo licenciją. Buvau pradėjęs teisėjauti, todėl žinau - šis darbas tikrai sunkus.

- Užsiminėte, kad teisėjauti pradėjote, manydamas, jog nebežaisite krepšinio. Kas buvo nutikę?

- Kai buvau penkiolikos šešiolikos metų, mano komandos draugai jau buvo suvyriškėję, sutvirtėję. O aš - liaunas, mažesnis už juos. Tuomet nelabai mačiau savęs krepšinyje, bet likti šiame sporte norėjau. Ėmiau lankyti teisėjų kursus. Juos baigiau, netgi gaudavau šiokį tokį atlygį už teisėjavimą miestų lygose. Kartu lankiau dar ir lengvosios atletikos treniruotes. Krepšinis liko primirštas. Bet... per metus gerokai paaugau, sutvirtėjau, iš antrosios krepšinio komandos buvau pakviestas į pirmąją. Vėl viskas užsisuko.

- Lengvoji atletika ilgai buvo jūsų gyvenime?

- Ir dabar jos nepamirštu, vasaromis sportuoju. Juk krepšinyje kamuolį rankose turi tik kokį 10 proc. laiko. Visa kita - bėgimas, šuoliai į aukštį, staigūs judesiai.

Treniruotis pradėjau norėdamas sutvirtėti. Taip daryti patarė mama ir jos kolegė. Iki pat išvykstant į Šiaulius, kol gyvenau Vilniuje, derinau krepšinį ir lengvąją atletiką. Stengiausi į treniruotes nueiti bent du tris kartus per savaitę. Krūvis nebuvo didelis. Ypač būnant šešiolikos. Lengvąją atletiką rinkdavausi dažniausiai tomis dienomis, kai nebūdavo krepšinio treniruočių.

Milijonierių bėdos

- Kaip įsivaizduojate tolesnę savo krepšinio karjerą?

- Pirmiausia reikia baigti šį sezoną. O paskui žiūrėsime. Sakoma: kai tu planuoji, Dievas juokiasi. Tai stengiuosi per daug neplanuoti. Turiu dar metams kontraktą su "Žalgiriu". Tačiau neaišku, kaip viskas bus kitą sezoną. Gal visi ims ir išeis? Klubo situacija nėra lengva.

- Prabilus apie vėluojančius krepšininkų atlyginimus, internete neretai pasirodo komentarų, kuriuose piktinamasi, kad milijonieriai negali pakentėti be uždarbio...

- Kad pinigai krepšininkams nėra svarbiausi, mes jau įrodėme. Atlyginimų negavome maždaug penkis mėnesius, bet vis tiek žaidžiame. Šis klausimas turi kelis aspektus. Kiekvienas iš mūsų planuoja savo pajamas. Jei gali, pasiima paskolas, įsipareigoja mokėti kas mėnesį palūkanas. Na, o jei negauni to, ką esi numatęs, kyla sunkumų.

Pats nesu išlaidus, bet padedu savo šeimai, tolimiems giminaičiams. To nedaryčiau, jei gaučiau mažesnį atlygį. Tačiau kai galiu pasidalyti, tai ir darau.

Prieš sezoną žaidėjai sprendžia, kur žais, už kokį uždarbį. Jei jie susiplanuoja pajamas, tai tikisi jas ir gauti, antraip kontraktą būtų pasirašę su kitu klubu. Daug kas pamiršta, jog krepšininko amžius labai trumpas. Per maždaug penkiolika metų jis turi sukaupti kapitalą ateičiai - sau ir šeimai. Vėliau ima šlubuoti sveikata, nebegali žaisti. Man tikri didvyriai yra broliai Lavrinovičiai. Prieš kiekvienas rungtynes jie saujomis geria skausmo malšinamuosius ir nesiskųsdami eina žaisti.

Kas būtų, jeigu...

- Jei "Žalgirio" finansinė situacija išliks tokia pati, ar liksite klube kitą sezoną?

- Sprendimus lemia daugybė aplinkybių. Ar liks tas pats treneris? Ar bus tie patys komandos draugai? Dabar apie tai klube nėra jokių kalbų. Koncentruojamės į artimiausias rungtynes.

- Dirbote ne su vienu "Žalgirio" treneriu. Galite juos palyginti?

- Visi labai skirtingi. Serbai yra aktyvesni, reiklesni, energingesni, emocingesni. Ispanai ir graikai labiau linkę patarti, būti psichologais, įsigilinti į esmę. Mano žaidimas serbų schemoms netikdavo. Bet visada stengiausi į viską žiūrėti pozityviai. Esu dėkingas ir tiems treneriams, kurie neišleisdavo manęs į aikštelę. Kai patiri sunkų periodą, sutvirtėji morališkai, užsigrūdini ir vėliau sudėtingos situacijos būna lengvesnės. Na, tuo metu iš tiesų buvo labai sunku. Nori žaisti - o tavęs treneris nemato komandoje. Nelengvai išgyvenau tą laikotarpį. Reikėjo ir išsikalbėti, pasitarti su psichologais. Jų rekomendacijos padėjo į viską pažvelgti kitaip. Išsiugdžiau požiūrį: jei taip yra, vadinasi, taip ir turi būti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"