TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Kunigaikštis be scenos - kaip be oro

2012 11 08 7:48
Susitiko XX amžiaus krepšinio legendos A.Sabonis ir A.Myškinas./Erlendo Bartulio/LŽ archyvo nuotraukos

Kai krepšinio komentatorius Anatolijus Myškinas rungtynes tapatina su spektakliu, iki skausmo pabodęs sugretinimas nebeskamba kaip banalybė, nes legendinis išskirtinio talento puolėjas visada žavėjo nestandartiniais sprendimais. A.Myškinas buvo genialus aktorius krepšinio aikštelėje.

Vyresniosios kartos krepšinio gerbėjai iki šiol mena didį Maskvos CSKA ir SSRS rinktinės puolėją A.Myškiną. Greitą. Lankstų. Šoklų. Taiklų. Nenuspėjamą. Ir labai artistišką.

Nepakeitė amplua

Jo žaidimo maniera rungtynėms suteikdavo ypatingo žavesio. Sukeldavo daug aistrų. Kartais po gudrių ambicingo Kunigaikščio (taip jį praminė komandos draugai) provokacijų net žiežirbos lėkdavo į visas puses.

Metai bėga, o A.Myškinas nesikeičia: ir lengvumo neprarado, ir amplua nepakeitė. Tiesa, krepšinį žaidžia jau rečiau, dažniausiai - tik su bičiuliais. Tad ir aikštelėje nebe toks pavojingas. Tačiau, kaip ir anksčiau, - nenuspėjamas, provokuojantis ir žaismingas.

Neseniai Kaune vyko "Žalgirio" ir Maskvos CSKA senjorų dvikova. Ryškiausios Europos krepšinio legendos apakino didingą "Žalgirio" areną. Tūkstančiai žiūrovų, susirinkę pažiūrėti XX amžiaus krepšinio žvaigždžių mačo, aukštaūgių senjorų būryje išvydo ir A.Myškiną.  

Tąkart Anatolijus Myškinas titaniškai atlaikė ir netikėtai viename Kauno viešbučių jį užgriuvusią LŽ klausimų laviną.

Po kiekvieno dešimtmečio "Žalgirio" ir CSKA krepšininkų bičiulystė vis tvirtesnė - A.Myškinas ir Darius Laskys džiaugiasi vėl susitikę.

Akistata su istorija

- Ilgai svarstėte, sulaukęs kvietimo atvykti į Kauną?

- Kiek kartų kviečia, tiek ir atvykstu. Tokie susitikimai - dar viena laiminga diena mano gyvenime. Atvykimas į Lietuvą, ypač į Kauną, man labai svarbus. Čia susitinku su istorija. Su tuo, ką visi kartu kūrėme Kauno sporto halėje. Dažnai prisimenu laikus, vadinamus "aukso karštlige". Nors tuo metu atrodė, jog nieko ypatinga nevyksta. Niekada nemanėme, kad "Žalgiris" ir CSKA gyvuos iki šiol, ir jų tarpusavio kovos bus tokios pat reikšmingos, o mes būsime vadinami legendomis. Gerai, kad taip nemanėme. Tiesiog rungtyniavome. Jei iš anksto būtume planavę elgtis taip, kad mus minėtų daugelį metų, darbas aikštelėje būtų buvęs nenuoširdus. Dėl to ir išlikome draugai iki šiol. Ir dabar nemanome, kad prieš keletą dešimtmečių darėme ką nors ypatinga.

- Koks jausmas užvaldydavo, kai važiuodavote į Lietuvą rungtyniauti su "Žalgiriu"?

- Sunku ir pasakyti. Gal žiūrovai viską geriau matė? Jie objektyviau viską vertino. Dabar žiūrėdamas rungtynes supranti: nebe tas "Žalgiris" ir nebe tas CSKA. Juolab tuomet mus vienijo ta pati šalis - Sovietų Sąjunga. Dabar kiekviena ekipa gina savosios valstybės garbę. Apie lietuvių ir rusų nacionalinius bruožus turbūt neverta nė kalbėti. Kai tuomet rungtyniavome, viską skirstėme ne pagal šalis, o pagal miestus. "Žalgiris" buvo Kaunas, "Statyba" - Vilnius, o CSKA - rinktinė tų, kurie iš visos Sovietų Sąjungos suvažiuodavo atlikti karinės tarnybos. Kiekviena komanda turėjo savo filosofiją ir ėjo savo keliu. Dviejų filosofijų susidūrimas skatino krepšinio progresą. Puiku, kad nei Vladas Garastas, nei Aleksandras Gomelskis nekopijavo vienas kito. Tai leido žaidėjams tobulėti.

- Ar pasikeitė Jūsų požiūris į Lietuvą, jai atgavus nepriklausomybę?

- Niekada niekas nesikeitė. Jokios šalies, ypač Lietuvos, nevertinu pagal tai, kokie jos lyderiai, politinis fonas, ekonominė situacija. Šalį vertinu pagal tai, kiek joje gyvena mano draugų, pažįstamų. Į Lietuvą atvykstu su didžiuliu džiaugsmu, nes susitinku su seniai matytais bičiuliais.

Atrodydavo, jog šoklusis Kunigaikštis (su kamuoliu) ne kovoja, o mėgaujasi krepšiniu.

Apie mūsų ąžuolus

- Jums teko rungtyniauti su kelių kartų Lietuvos krepšininkais. Kokį prisimenate Modestą Paulauską?

- Su Modestu pirmą kartą susitikau 1973 metais SSRS rinktinėje, kai žaidėme Europos čempionate. Jis neatsitiktinai buvo išrinktas komandos kapitonu. Tuomet buvau dar jaunas, daug mokiausi iš vyresnių ne tik žaidimo. Modestas - vienas didžiausių mano mokytojų. Jis daug nekalbėjo, neaiškino, tačiau aš supratau viena: Modestui nereikia lankstytis, aklai klausyti, bet, jei nori tobulėti, būtina iš jo mokytis. Modestui jaučiu didelį dėkingumą už tai, kad jis buvo, kad perdavė man vertingų žinių.

Man nepatinka pastaruoju metu vyraujanti mada ištraukti iš praeities garsaus žaidėjo gyvenimo įvykių, dažniausiai - ne pozityvių, ir juos analizuoti. Kam? Juk krepšinis - tai spektaklis žiūrovams. Tik čia nėra nei fonogramų, nei dublerių. Viską darome patys. Naivu manyti, kad sportininkai negali turėti silpnybių. Gali. Ir tai reikėtų suprasti.

- Su A.Saboniu juk irgi žaidėte.

- Ne, nežaidžiau. (Juokiasi.) Neteisingai paklausėte! Tai ne aš su juo žaidžiau, o jis su manimi! (Juokiasi). Aš gi vyresnis! Tad, atleiskite man už tokį kalambūrą.

- Jis buvo geras partneris aikštelėje?

- Žinoma. Sabonio negalima su niekuo lyginti. Didžiausia klaida, kai krepšininkui sakoma: "Tu turi būti kaip Sabonis". Juk tai neįmanoma! Sabonis unikalus. Tokie stebuklai gimsta kartą per 100 ar 200 metų. Jo gyvenimo kelią gali pavadinti ne sportiniu, o kūrybiniu. Sabas ne tik talentingas - jis yra puikus žmogus ir turi gerą humoro jausmą.

Trečiąja A.Myškino žmona tapo buvusi jo auklėtinė N.Vedlia.

Mokėsi improvizuoti

- NBA turėjo stilingą, arogantišką, chuliganišką Dennisą Rodmaną. SSRS čempionatuose pirmuoju smuiku griežė manieringas ir impozantiškas pokštininkas A.Myškinas. Sąmoningai pasirinkote tokį amplua aikštelėje?

- Kai į mane kreipdavosi "jaunuoli", įsižeisdavau. Dabar tokį kreipinį vadinu komplimentu. Juokauti man patiko. Nesuprantu krepšininkų, kurie patyrę nesėkmę aikštelėje verkia. Neverta. Kad bendražygiai neįsitemptų, pralinksmėtų po nesėkmės, pasitelkdavau lengvą humorą. Jei nepasisekė, turi viską įvertinti ir treniruotis tol, kol išeis taip, kaip nori.

Manau, aikštelėje būtina turėti savitą stilių. Ne tik žaidimo. Man įėjimas į aikštelę buvo tarsi vaidmuo spektaklyje, kurį privalėjau gerai atlikti. Turėjau daug teatro, estrados scenos mokytojų. Dažnai eidavau į jų repeticijas ir stebėdavau, kaip jie dirba. Žavėjausi jų improvizacijomis, galimybėmis kurti vaidmenį. Vertinu tuos, kurie po spektaklio išėję iš teatro nusiima savo personažo kaukę. Žinoma, yra ir nesugebančių to padaryti. Tokių žmonių man gaila. Įsivaizduokite, ateina jis į restoraną, visas svarbus, didelis. Iš išvaizdos aišku - pasaulio čempionas. (Juokiasi.) Na ir kas iš to? Sėdintieji prie gretimo stalelio gal visai nesidomi krepšiniu... CSKA gretose tai buvo netoleruojama. Pasakysi esąs čempionas, išsyk išgirsi klausimą - "O kiek kartų?" Žmogus turi augti, mokytis iš savo klaidų, kurių vis tiek bus. Svarbu jų nekartoti.

Ne "Idioto" herojus

- Komandoje Jus vadino Kunigaikščiu. Tikriausiai tai lėmė "literatūrinė" Jūsų pavardė?  

- Ko gera. Kartą po rungtynių A.Gomelskis persirengimo kambaryje man sako: "Na, tu šiandien žaidei kaip kunigaikštis." Tuomet dar pasiteiravau, ar ne kunigaikščiu iš Fiodoro Dostojevskio romano "Idiotas" treneris mane laiko. "Ne, tai visai nesusiję", - tuomet atsakė A.Gomelskis, bet pravardė prilipo. Nesipriešinau. Ta pravardė man patiko. Juk būna ir daug blogesnių.

- Ar su "Idioto" Myškinu turite nors kiek panašumo?

- Nieko bendra. Na, gal tik tiek, jog mano proseneliai nuo Uralo iš mamos pusės turėjo kilmingų šaknų. Man tai malonu. Labai mėgstu žiūrėti jų nuotraukas.

Trys viename

- Ar tiesa, jog komandoje buvote ne itin mėgstamas kai kurių krepšininkų?

- Kiekviena komanda yra gyvas organizmas. Meilė ar nemeilė kartais atsiranda ne dėl rezultatų aikštelėje. Žaidėjas gali būti puikus snaiperis, bet vis tiek nemėgstamas. Kitas, žiūrėk, ir geria, ir rūko, bet žaidžia kaip išprotėjęs. Tada publika jį dievina. Ir pas mus taip buvo. Viską perėjome. Tik vėliau, jau įgijęs patirties, pradedi suprasti, kad kamuolys - ne tik krepšinis. Yra vertybių, kurios neturėtų išnykti.

Mūsų laikais kiekvienas, kuris, net ir puikiai rungtyniaudamas, netinkamai elgėsi, turėdavo arba pats pasitraukti iš komandos, arba jį išstumdavo. Dabar viską lemia kontraktas. Net jei žaidėjas pasirodys esąs nedoras žmogus, klubas nenutrauks sutarties, jei jis gerai atliks savo užduotį aikštelėje. Tai ne visada teisinga.

- Esate Myškinas (liet. - Peliūnas), o pagal horoskopą - Liūtas. Kaip du tokie skirtingi žvėreliai sugyvena viename asmenyje?

- Dar ir Arklys esu pagal gimimo metus. (Juokiasi.) Na ir kas? Gal tik mano žmonoms sunku. Esu du kartus išsiskyręs. Prieš penkerius metus vedžiau trečią kartą. Žmona jauna, puiki, supratinga. Meilė praeina. Daug svarbiau abipusė parama ir supratimas. Su Nataša galiu pasikalbėti, jaučiu jos rūpestį. Vis paklausiu, kur ji buvo anksčiau, o ji atsako, kad dar buvo labai maža, kai vedžiau pirmą kartą. (Juokiasi.) Jai 31-eri, o man 58-eri. Žmona juokauja, kad vedžiau dukrelę.

A.Myškino klounada: skuba prie A.Sabonio, šis jį stumteli, bet artistas patenkintas - etiudas pavyko.

Ir vėl Nataša

- Kaip susipažinote su trečiąja žmona?

- Treniravau Kursko moterų krepšinio komandą "Dinamo". Vidury sezono mane atleido dėl vienos pralaimėtos dvikovos. Tuomet tarp mūsų su Natalija (Natalija Vedlia buvo komandos kapitonė - red.) nebuvo jokių santykių. Išvažiavau į Maskvą. Ji atvyko iš paskos ir pasakė, kad, nepaisant visko, gyvens su manimi.

Mano antrosios žmonos vardas taip pat buvo Natalija. Ir jų tėvavardžių pirmosios raidės sutapo. Buvo juokinga istorija. Po trečių vedybų nuvažiavau į saugos bendrovę pakeisti sąrašo asmenų, kurie gali naudotis mūsų namo signalizacijos prieigomis. Sakau: "Išbraukite Nataliją V.Myškiną". Išbraukė. Tuomet sakau: "Įrašykite Nataliją V.Myškiną". Maniau, kad bendrovės darbuotoja mane nudobs. Kai viską paaiškinau, abu skaniai pasijuokėme.

- Jau senokai nebetreniruojate moterų komandos.

- Jei kviestų, tikriausiai grįžčiau. Bet dabar esu pasinėręs į darbą televizijoje. Vedu sporto laidą.

ANATOLIJUS MYŠKINAS

Gimė 1954 m. rugpjūčio 14 d. Rusijoje, Sverdlovsko (dabar - Jekaterinburgo) apskrityje.

Garsus Sovietų Sąjungos krepšininkas. Puolėjas. Ūgis 205 cm

Baigė Uralo politechnikos institutą ir Maskvos srities fizinės kultūros institutą.

Krepšininko karjera

1970-1976 m. - Sverdlovsko "Uralmaš".

1976-1984 m. - Maskvos CSKA.

1985 m. - Maskvos "Dinamo".

1973-1982 m. - SSRS rinktinėje.

Trenerio karjera

1986-1996 m. - Maskvos CSKA moterų komandoje. Nuo 1988-ųjų ėjo vyriausiojo trenerio pareigas. 1989 m. su šia komanda laimėjo SSRS čempionatą, 1991-1996 m. šventė pergales Rusijos čempionate, 1996 m. - Rusijos taurės turnyre, 1989 ir 1997 m. - Lilianos Ronketi taurės varžybose (1997 metais CSKA moterys pirmosios iš visų Rusijos komandų triumfavo Europos turnyre).

1992-1993 ir 1996-1997 m. - vadovavo Rusijos moterų krepšinio rinktinei.

1997-2001  m. vėl treniravo Maskvos CSKA moterų komandą.

2001-2004 m. - Tulos vyrų krepšinio klubo "Arsenal" treneris.

2005/2006 m. sezoną - Surguto komandos "Universitet" treneris.

2007-2008 m. - Kursko moterų komandos "Dinamo" treneris.

Šiuo metu dirba krepšinio komentatoriumi Rusijos televizijos NTV Plius kanale.  

Iškovojimai

1982 m. pasaulio čempionas.

1979 ir 1981 m. Europos čempionas.

1976 ir 1980 m. olimpiadų bronzinis prizininkas.

1977-1984 m. SSRS čempionas.

Triskart laimėjo Tarpžemyninę taurę ir sykį  triumfavo Nacijų taurės turnyre.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"