TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Lietuvių kolonija liko be Š.Sakalausko

2009 02 19 0:00
2005-2006 metų sezoną Š.Sakalauskas padarė stebuklą ir už tai buvo išrinktas geriausiu Vokietijos bundeslygos treneriu.
Asmeninio albumo nuotrauka

Nuo euforijos - iki pasipiktinimo. Nuo laurų ir džiaugsmo ašarų - iki pasitraukimo iš klubo ne savo noru. Tai pajuto ir Eurolygą su "Žalgiriu" laimėjęs treneris Jonas Kazlauskas, ir į Europos vyrų krepšinio čempionų auksą rinktinę atvedęs Antanas Sireika, ir beveik devynerius metus Vokietijoje dirbęs Šarūnas Sakalauskas.

Devintasis sezonas Brėmerhafeno "Eisbaren" komandos vyriausiojo trenerio pareigas ėjusiam Š.Sakalauskui buvo prasčiausias. Šių metų pradžioje jis atsistatydino dėl prastų rezultatų Vokietijos čempionate. Komandos vairą laikinai perėmė trenerio asistentas Algirdas Milonas.

Tik trys klubai.

Š.Sakalauskas "Eisbaren" vyriausiuoju treneriu tapo 2000 metų gruodį ir 2005-aisiais išvedė šią komandą į aukščiausiąją lygą. Nuo tada lietuvio auklėtiniai kiekvieną sezoną patekdavo į atkrintamąsias varžybas.

49 metų krepšinio specialistas per savo karjerą dirbo tik trijuose klubuose: 1992-1998 metais - Vilniaus "Sakaluose", 1998-2000 metais - sostinės "Lietuvos ryte" ir nuo 2000-ųjų - "Eisbaren". Su "Lietuvos rytu" tapęs šalies čempionu Š.Sakalauskas išvyko į Vokietiją treniruoti tuo metu antroje bundeslygoje žaidusios Brėmerhafeno ekipos. 2005-aisiais jo auklėtiniai tapo antrosios Vokietijos lygos nugalėtojais ir pelnė teisę dalyvauti šalies elitinių komandų čempionate. Jau per debiutinį sezoną bundeslygoje lietuvio vadovaujama komanda užėmė ketvirtąją vietą, o Š.Sakalauskas pripažintas geriausiu 2006 metų Vokietijos lygos treneriu.

Pasak šiuo metu Vokietijoje su šeima atostogaujančio trenerio, dirbdamas tokį darbą negali būti per vidurį. "Gal tai ženklas, kad reikia ką nors keisti?" - garsiai svarsto krepšinio specialistas, kuris dar nežino, ar savo ateitį sies su šia sporto šaka.

LŽ kalbėjosi su Šarūnu SAKALAUSKU, kuris dirbdamas Vokietijoje į savo ekipą buvo sukvietęs tiek Lietuvos krepšininkų, kad iš jų būtų galima sudaryti atskirą komandą.

Pavojus slypi visur

- Pajutote, ką reiškia būti geriausiuoju Vokietijoje ir kiek nedaug reikia, kad sirgaliai reikalautų jūsų pasitraukimo.

- Dirbdamas tokį darbą negali būti per vidurį. Aistruoliai ir klubas sako: "Eime į viršų." O aplinkybės nubloškia žemyn. Negali kelerius metus laikytis viduryje ir sakyti, kad viskas gerai.

- Retas treneris tiek išbūna su komanda. Brėmerhafeno ekipoje jau buvote savas. Kodėl šis sezonas tapo lūžiu?

- Manau, tai ženklas, kad reikia ką nors keisti (juokiasi). Aštuoneri metai Brėmerhafene, devintasis sezonas. Atrodo, viską žinai, pažįsti Vokietijos krepšinį, teisėjus, klubo valdybą. Manau, pavojus slypėjo kiekvienais metais. Mūsų darbo koncepcija - parengti gerų žaidėjų. Jų ieškojau pats. Reikia turėti ryšių su žaidėjų agentais, ypač JAV, nes didžiausia rinka ten, NCAA pirmenybėse. Stebi, ieškai ir sprendimas ateina, kaip vokiečiai sako, "iš pilvo". Kitaip sakant - nuojauta. Visus metus rizikavome. Mus kritikuodavo, kad iš to ar kito krepšininko nieko nebus. Prieš ketverius metus visi iš mūsų juokėsi, kai iš vieno stipriausių Amerikos universitetų - Prinstono - pasikvietėme 205 cm ūgio sunkųjį krašto puolėją Judsoną Wallace'ą. Dabar jis žaidžia Trevizo "Benetton" ir pernai Italijoje buvo pripažintas geriausiu kovotoju dėl kamuolių. Šiuo žaidėju domėjausi, surizikavau ir iki šiol džiaugiuosi savo sprendimu.

Paralelės su "Sakalais"

- "Eisbaren" koncepcija panaši į Vilniaus "Sakalų" klubo, kuriame dirbote 1992-1998 metais?

- Taip. Buvo suburta "Sakalų" komanda, patys ieškojome žaidėjų. Pasikvietėme Eriką Kučiauską ir Gintautą Šivicką, jų norėjo ir Kauno "Žalgiris". Toliau - Andrius Giedraitis, Rolandas Jarutis, Ramūnas Šiškauskas... Tokiu pačiu principu dirbau ir Vokietijoje. O pavojai visada tyko. Šį sezoną daug mūsų žaidėjų išguldė traumos. Starto penkete žaidęs Artūras Valeika sunkiai susižeidė. Žygimantas Jonušas taip pat traumuotas. Turėjome daug naujokų, tačiau jiems trūko charakterio ir patirties. Bet tokiame darbe neapsieisi be rizikos.

Užsieniečių desantas

- Per aštuonerius su puse metų jūs ir klubo vadovai, matyt, tapote lyg viena šeima. Ir staiga reikia pasitraukti...

- Palikti komandą buvo labai sunku. Juk kitu atveju - gavai tris keturis kartus į skūrą ir, gelbėdamas savo vardą, padėkoji bei išeini. Bet po tiek metų negali taip karštligiškai pasitraukti, nes klubo valdyba ir sirgaliai sakytų, kad pabėgau, viską palikęs likimo valiai. Tačiau nepaisydamas susikurto įvaizdžio rizikavau ir prisiėmiau atsakomybę. Žiūrėsiu, kaip bus toliau.

- Su kurių kultūrų žaidėjais buvo sunkiausia dirbti?

- Su lietuviais. Jei treneris lietuvis, žaidėjams atrodo, kad jie gali mažiau stengtis. Paprasčiausia su amerikiečiais - jie gerbia trenerį, techniški, žino, kas yra konkurencija.

- Per jūsų trenerio karjerą rizikos pernelyg daug ir nebuvo - juk dirbote tik su trimis komandomis.

- "Sakaluose" rizikos nebuvo daug. "Lietuvos ryte" - daug, nes komanda gera, ten gerus žaidėjus reikėjo padaryti dar geresnius. O Vokietijoje rizika tokia - po vienu stogu buvo amerikiečiai, lenkai, lietuviai, vokiečiai. Buvo dar ir rusas, latvis, kazachas. Reikėjo, kad jie rastų bendrą kalbą. Prieš pat sezoną rizika labai padidėdavo.

Vokiečių pripažinimas

- Kas labiausiai įsiminė per Vokietijoje tiek praleistų metų?

- Manyčiau, viršūnė buvo pasiekta per pirmuosius du sezonus bundeslygoje. Žaidėme Taurės finalo ketverte, patekome į Vokietijos čempionato pusfinalį. Tada mūsų darbą pripažino Vokietijos krepšinio visuomenė.

- Kas jums pataria, kaip elgtis sunkiais momentais?

- Šeima negali visko sužinoti iš spaudos. Ji mato, koks grįžti iš darbo. Sūnui ir žmonai pasipasakoju. Ir su klubo savininku bei generaliniu vadybininku pasidalydavau mintimis.

Lietuviškasis būrys

- Komandą palikote patikimose rankose?

- Manau, Algirdo Milono paskyrimas vyriausiuoju treneriu buvo geriausias sprendimas. Visada esu už tai, kad komandą perimtų treneris asistentas. Taip buvo ir "Sakaluose", kai man perėjus į "Lietuvos rytą" stratego vietą užėmė Linas Šalkus. Asistentas - potencialus vyriausiasis treneris. Tik reikia jam duoti šansą.

- Ar mėginote suskaičiuoti, kiek Lietuvos krepšininkų per ne visus devynis sezonus žaidė Brėmerhafene?

- Gera idėja, gal kada reikės suskaičiuoti. Dainius Miliūnas, Dainius Staugaitis, Audrius Stašaitis, Paulius Staškūnas, Nerijus Karlikanovas, Virginijus Sirvydis, Kęstutis Marčiulionis, Andrius Lepinaitis, Audrius Maneikis, Žygimantas Jonušas, Artūras Valeika, Evaldas Žabas. Ir treneriai - aš, Algirdas Milonas, Kęstutis Laurinskas ir Vidmantas Šlapokas. Brėmerhafenas išlaikė visą lietuvių komandą (juokiasi).

Nori susivokti

- Dabar papildysite Lietuvos bedarbių armiją?

- Galima ir taip pasakyti. Nuo sausio pirmosios - atostogauju Vokietijoje. Daug skaitau, keliaujame po Vokietiją. Ir į rungtynes nueinu kaip žiūrovas. Net keista: nežinau, ar švilpti, ar ploti. Sirgaliai prieina, kalbina. Bet vis tiek nesugebu atsipalaiduoti - rungtynes stebiu tarsi būčiau treneris.

- Ilgai mėgausitės atostogomis?

- Pirmiausia mėginsiu susivokti - ką norėčiau veikti ateityje. Nežinau, ar liksiu krepšinyje.

- Jei ne krepšinis, tada verslas arba politika?

- (Juokiasi). Į politiką turėtų eiti jaunesni.

- Ar kvietimų iš kitų komandų jau sulaukėte?

- Iš tų, kur man būtų įdomu, nesulaukiau. Bet reikia ir pačiam ieškoti, ne tik agentas turi dirbti. Nutariau iki vasaros pailsėti. O paskui... gali būti, kad nebedirbsiu krepšinyje. Treneris - universalus žmogus. Šis darbas pastarąjį dešimtmetį stipriai pakrypo į vadybą. Treneris turi būti geras psichologas, juk komandoje - įvairių tautybių ir kultūrų žaidėjai. Be to, reikia mokėti užsienio kalbų. Nemanau, kad, pavyzdžiui, dirbant Italijoje užtektų tik anglų kalbos.

- Ateitį siejate su Vokietija?

- Grįšiu namo. Nors Lietuvoje nemaloniai stebina vairavimo kultūra. Tad grįžęs prisidėsiu prie tų, kurie praleidžia per perėją einančius pėsčiuosius, leidžia automobiliui iš šalutinio kelio įsukti į pagrindinį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"