TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

"Lietuvos ryto" naujokas M.Palacio: „Būsiu vyrukas, kuris skatina žaidėjus“

2013 01 30 9:40
Per savo karjerą NBA Miltas Palacio atsovavo ir „Utah Jazz“ klubui. /wallcoo.net nuotrauka

Po nesėkmingos šio sezono pradžios Miltas Palacio svarstė galimybę baigti karjerą. Tačiau pasiūlymas iš Lietuvos pakeitė 34 metų krepšininko planus. NBA patirties ragavęs amerikietis iš Toronto, kuriame pastaruosius mėnesius leido su šeima, persikėlė į šaltą Vilnių ir ketina gerinti trenerio įgūdžius – tokiu būdu Palacio viliasi padėti Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandai pakilti iš duobės ir eiti pergalių keliu.

„Galiu padėti jiems suprasti žaidimą, padėti sukurti ir suvokti jų tikslus ir leisti jiems žinoti, ką jie gali įnešti į komandą. Kiekvienas žaidėjas privalo suprasti savo vaidmenį komandoje“, – apie savo naujus komandos draugus sakė amerikietis.

Pokalbyje Palacio pasidalijo pirmaisiais įspūdžiais Lietuvoje, apibrėžė savo įsivaizduojamą vaidmenį „Lietuvos ryto“ ekipoje ir atskleidė, jog NBA žvaigždė Deronas Williamsas jam iki šiol dėkingas dėl sėkmingai susiklosčiusios karjeros.

– Kokį įspūdį palieka Lietuva?

– Čia šalta (juokiasi). Tačiau visi mane šiltai sutiko. Dar neturėjau progos aplankyti daug vietų, buvau keliuose restoranuose ir prekybos centruose. Žvalgausi po miestą, kai vykstu į treniruotes. Mėgaujuosi vaizdais ir pastatais, čia slypi daug istorijos.

– Vairuojate pats?

– Ne, vykstu su Dejanu Ivanovu ir Nemanja Nedovičiumi. Jie dabar yra mano šoferiai.

– Turbūt vairuoti žiemiškomis sąlygomis būtų puiki patirtis.

– Žinau, bet gyvenu Toronte, taigi yra tekę vairuoti ant sniego. Bet čia šiek tiek kitaip – lauke itin daug sniego. Tai būtų kitaip.

– Kokią „Lietuvos ryto“ komandą pamatėte per pirmas treniruotes ir rungtynes su „Uniks“? 

– Po pirmų treniruočių pastebėjau, kad komandai reikia balsinio lyderio, kuriuo aš bandau būti. Po treniruotės prie manęs priėjęs Renaldas Seibutis pareiškė: „Žinai, dabar čia smagu, turim vaikiną, kuris ieško kam atiduoti kamuolį, rengia atakas ne sau ir su visais bendrauja“. Aš dar netgi nežinau visų vaikinų vardų, bet jie mane palaikė net ir tada, kai klydau, sakė, nereikia dėl to jaudintis, grįžkim į gynybą, pataikysi kitą metimą ir panašiai. Komandos rūbinėje pilna puikių vyrukų.

– Jūs esate netipinis amerikietis, kuris renka daug taškų – jūs propaguojate komandinį žaidimą. Ką turite omenyje sakydamas, jog būsite lyderiu?

– Europoje daugybė amerikiečių, atvykusių tik rinkti taškų. Jie laiką leidžia vieni, su komandos draugais nebendrauja. Aš noriu, kad vaikinai žinotų, jog per rungtynes tiek jie prie manęs gali bet kada prieiti, tiek aš prie jų. Treneriai niekada nebūna gailestingi, jie visada šaukia. Aš stengiuosi būti tas vyrukas už trenerio nugaros, kuris skatina žaidėjus ir sako, kad nereikia jaudintis, reikia ir toliau kovoti, nepasiduoti, o metimai įkris kitą kartą. Aš bandau būti toks lyderis, o to ypač reikia jauniems vyrukams.

– Kodėl jūs esate tokio stiliaus krepšininkas, o ne tipinis amerikietis?

– Galbūt dėl savo tėčio. Jis visuomet būdavo drausmingas, nuolat padėdavo žmonėms aplink jį. Aš paveldėjau tą bruožą iš jo. Nesu krepšininkas, kuris nori švytėti, net jei pelnyčiau 20 ar 30 taškų, man tai nesvarbu – noriu, kad laimėtų komanda. Visuomet buvau toks, o šis sezonas man buvo sudėtingas. Žaisdamas Izraelyje propagavau komandinį krepšinį, o man sakė: „Ne, norime, kad pelnytum po 20-30 taškų“. Tai ne mano vaidmuo, aš tenoriu, kad komanda laimėtų. Jei jie nori, kad aš rinkčiau taškus, tai galiu daryti. Žaisdamas Graikijos lygoje buvau rezultatyviausias žaidėjas, man tai nerūpėjo, svarbiausia, kad komanda laimėtų.

– Ar po kelių treniruočių ir rungtynių pastebėjote, kad atstovaujate komandai, kuri pastaruoju metu buvo duobėje?

– Pamatęs rungtynes su „Uniks“ niekada to nepasakytum (juokiasi). Šiemet mačiau tik vienerias jų rungtynes – prieš Belgrado „Partizan“ jie žaidė visai neblogai. To nepastebėjau net per treniruotes – visi vaikinai pakėlę galvas, visi stengiasi, atlieka pratimus. Visi laiką leidžia kartu, o ne išsibarstę kalba apie vieni kitus – taip kartais nutinka. Kai komanda duobėje, vieni į kitus pradeda rodyti pirštais. Niekas to čia nedaro. Kai pirmą kartą įėjau į persirengimo kambarį, keli vaikinai buvo nuleidę galvas, bet po to viskas buvo gerai.

– Kaip manote, ką jūs galite įnešti į komandą?

– Didžiausias dalykas – mano patirtis. Būtent tai galiu duoti komandai. Atstovavau kelioms pajėgioms Europos komandoms, kelerius metus žaidžiau NBA, taigi turiu patirties. Persirengimo kambaryje ar per treniruotes vaikinai žvalgosi į mane. Kad ir rungtynės su „Uniks“ – ketvirtajame kėlinyje mano kojos jau buvo pavargusios, bet vaikinai vis tiek tikėjosi iš manęs atakų rengimo ir paskatinimo. Patirtis – svarbiausia, ką duodu. Sezonas ilgas, ir nesvarbu, kad ir kaip prastai žaisi sezono pradžioje, svarbiausia – kaip jį baigsi.

– Būdamas 34 metų esate vyriausias komandos žaidėjas. Ar teko tai patirti anksčiau ir kaip jums tai patinka?

– Esu prie to įpratęs. Kai atstovavau „Partizan“ ekipai, buvau vyriausias, nors tuomet man buvo 28 metai. Smagu turėti galimybę pasidalinti per karjerą sukaupta patirtimi su kitais žaidėjais.

– Taigi būti vienoje komandoje su daugybe jaunų žaidėjų jums nėra sudėtinga?

– Ne, kadangi vaikinai verčia tave jaustis jaunu (šypsosi). Jie juokauja ir pokštauja. Jie nori išgirsti mano išgyvenimo istorijų. Ypač Serbijoje dažnai pasakojau apie NBA ir ten rungtyniaujančius žaidėjus. Man tai neapsunkina gyvenimo ir tai netgi smagu.

– Ar „Lietuvos ryto“ vaikinai paprašė papasakoti istorijų?

– Pora vaikinų klausinėjo. Daugiau domėjosi serbų žaidėjai, kadangi man teko žaisti Serbijoje. NBA patirtimi dalijausi su Renaldu, kadangi jis buvo pakviestas NBA naujokų biržoje ir jam teko lankytis Dalase. Nesu tas vaikinas, kuris kalba neprašytas. Jei prie manęs prieis žaidėjas, aš be problemų pasidalinsiu istorijomis.

– Kaip suprantu, su Renaldu kol kas geriausiai sutariate?

– Jis vienas iš vaikinų, su kuriuo turime daug bendro. Visų pirma, jo kabina persirengimo kambaryje yra šalia manęs. Man patinka jo aistra ir galiu nedvejodamas pasakyti: jis nori laimėti. Renaldas nuolat kartoja: „Mums reikia laimėti, mums reikia laimėti, aš noriu laimėti“. Jis visuomet optimistiškas, stengiasi padėti komandos draugams ir stengiasi įnešti į ekipą dvasios. Jis džiaugėsi, kad aš atvykau, nes esu toks pat kaip ir jis. Mes galime padėti vienas kitam, svarbu komandoje turėti vyruką, kuris nori laimėti.

– Po daugybės metų per karjerą Vilnius tėra kita jūsų stotelė. Ar tikitės kažko neįprasto iš laikotarpio čia?

– Nesitikiu nieko. Iš šios situacijos stengsiuosi pasisemti kaip įmanoma daugiau. Jei bus kokių nors galimybių, stengsiuosi padėti komandai kuo tik galėsiu.

– Kas jums būtų geriausia?

– Geras sezonas ir žinojimas, kad atstovauji komandai, kuri laimi. Žmonės dažnai žvalgosi atgal ir sako: „Pameni 2013 ar 2010 metų sezoną? Tą sezoną komanda pasiekė viena ar kita“. Iki šiol žmonės prisimena mane žaidžiantį „Chimki“ ar „Partizan“ ekipose, o kai laimi, visi tave pamena. Jei žaisime finaluose ir laimėsime, bus puiku.

– Na, jūsų iki šiol nepamiršta, kai pataikėte neįtikėtiną pergalingą metimą atstovaudamas Bostono „Celtics“ ekipai.

– Tai metimas, apie kurį man vis kas nors primena (šypsosi). Mano sūnus nuolat žiūri tą metimą būdamas su draugais. Iki šiol žmonės prieina ir primena, jog tai buvo neįtikėtinas metimas aidint sirenai.

– Jūsų žaidimo filosofija – neatsipalaiduoti. Ką turite galvoje sakydamas neatsipalaiduoti?

– Krepšinyje atsipalaidavimas reikštų nesusikaupimą. Kai neseniai su Nemanja žiūrėjome filmą, pasakojau jam istoriją apie vaikiną, kuris gindamasis tiesiog stovėjo. Nerodžiau pirštu į Nemanją, tik pasakojau jam istoriją, nes jis jaunas žaidėjas. Taigi pasakiau, kad negali atsipalaiduoti, nes būdamas aikštėje ir ypač jei esi įžaidėjas, turi atlikti kur kas didesnį darbą nei bet kuris kitas žaidėjas aikštėje. Visi žiūri į tave kaip į komandos vedlį. Nuolat turi būti kažkam pasirengęs, nes būdamas įžaidėju ant pečių neši daug atsakomybės. Kartais pralaimi treneris ir įžaidėjas, o laimi visi. Kai sakau, jog negali atsipalaiduoti, turiu omeny, kad privalai išlikti aštrus, ypač aukštame lygyje.

– Kaip sunku išlikti susitelkusiam po šitiek metų žaidžiant profesionalų krepšinį?

– Kai mėgsti žaidimą, tai tas pats kas važiuoti dviračiu. Kartais prarandi susitelkimą, kartais ne viskas vyksta taip, kaip nori. Kai išvykau iš Izraelio, šiek tiek praradau susitelkimą. Ėmiau galvoti, kad galbūt laikas nebežaisti. Bet kai su manimi susisiekė „Lietuvos rytas“, pagalvojau, kad galiu atvykti ir padėti komandai. Man patinka šis sportas, nuolat žiūriu rungtynes, stebiu krepšininkus ir kreipiu dėmesį į skirtingus dalykus.

– Ką reiškia vyrukui, kuris gimė ir užaugo Kalifornijoje, keliauti po mažus Europos miestus ir gyventi šalyje, kur už lango 10 laipsnių šalčio, o rytoj galbūt bus ir -20?

– (Juokiasi) Tai beprotiška. Kalbėdamasis su žmona sakiau: „Neįtikėtina, kaip čia šalta“. (Šypsosi) Esu iš Kalifornijos, tad esu įpratęs prie saulės, nors šiandien Vilniuje irgi saulėta. Prie šalčio galima įprasti. Kad ir kokiame mieste gyvenau, prie visko įpratau. Keliauti po miestus ir šalis – puiki patirtis. Graikijoje buvo labai šilta, Maskvoje – visiškai priešingos sąlygos, bet manęs tai neglumina. Svarbiausia, kad tai puikus darbas ir vis dar žaidžiu krepšinį.

– Kokia jūsų geriausia kelionių patirtis?

– Išlavinau kantrybę. Privalai būti kantrus, ypač dėl kalbos barjero. Taip pat išmokau prisitaikyti, nes dažnai tenka rungtyniauti su skirtingais vaikinais. Kai kurie krepšininkai galvoja, kad yra geresni nei iš tiesų yra, jie mąsto, kad turėtų žaisti daugiau, pelnyti daugiau taškų ir panašiai. Tai svarbiausia, ką išmokau – prisitaikyti prie skirtingų asmenybių. Be to, gyvenimas Europoje ne tas pats kaip JAV. Turi pats eiti į parduotuves, o namie tai dažniausiai daro žmona.

– Ar „Lietuvos ryto“ komandoje sutikote daug skirtingų asmenybių?

– Ir taip, ir ne. Stepas nėra klounas, bet jis priverčia visus juoktis, o kai kurie vaikinai labai tylūs. Bet tai gerai, nėra tokių, kurie rodo vieni į kitus pirštais, nesako, kad jie geri žaidėjai. Visi juokiasi ir tai kuria puikią atmosferą.

– Ateityje norite dirbti treneriu – kodėl įsivaizduojate save treniruojantį vaikus?

– Būdamas įžaidėju, visuomet noriu visiems padėti. Mano atstovaujamose komandose buvo žaidėjų, kurie apie komandos draugus sakydavo: „Jis žaidžia siaubingai, jis neša nelaimę, jis savanaudis“. Visuomet buvau vaikinas, kuris stengiasi padėti ir nešaukia. Turiu instinktą mokyti, juolab kad visuomet norėjau būti mokytoju, jei krepšinyje būtų nepasisekę.

– Ar būdamas Lietuvoje galite padėti savo jauniesiems komandos draugams tobulėti?

– Manau, jog taip. Nesakau, kad padėsiu jiems tobulinti įgūdžius, bet galiu padėti jiems suprasti žaidimą, padėti sukurti ir suvokti jų tikslus ir leisti jiems žinoti, ką jie gali įnešti į komandą. Kiekvienas žaidėjas privalo suprasti savo vaidmenį komandoje. Kai atstovavau geroms komandoms, visi krepšininkai žinojo savo vaidmenis: vienas vaikinas būdavo metikas, kitas – gynėjas, trečias statydavo užtvaras, o ketvirtas kurdavo progas kitiems. Kai žinai savo vaidmenį, tampa lengviau aikštėje. Dauguma krepšininkų įėję į aikštę galvoja, kad jiems reikia mesti į krepšį ir rinkti taškus, ir tai nėra tiesa.

– Pagrindinis įžaidėjas Nemanja dar yra jaunas. Galbūt viena priežasčių, kodėl atvykote čia, yra padėti jam tobulėti?

– Turbūt taip, ir neprieštarauju tokiam vaidmeniui. Jei galiu padėti kažkam ir po to jie tampa geri krepšininkai, tai džiugu. Iki šiol pamenu istoriją su Deronu Williamsu. Vis dar bendraujame iki šiol ir jis nuolat primena, jog jam padėjau per pirmus jo metus NBA Jutoje. Padėjau jam suprasti apie žaidimą ir būti kantriam. Jei vaikinai kalbės apie mane kaip apie žaidėją, kuris jiems padėjo, bus smagu.

– Ką tuomet patarėte Williamsui?

– Jis naujokų biržoje buvo pakviestas trečiu numeriu, bet nepradėdavo dvikovų starto penkete. Ir kiekvieną dieną treniruotėse jis skųsdavosi: „Aš nežaidžiu starto penkete, aš nepelnau taškų, aš nedarau to ir ano“. Aš jam pareiškiau, kad jis bus šios komandos ateitis, tereikia palaukti savo laiko. Visi tuomet supratome, kad jis turėtų būti starto penketo narys, bet galbūt tai buvo puiki pamoka. Galbūt treneris Jerry Sloanas mokė Williamsą suprasti tam tikrus dalykus. Tereikia dirbti sunkiai, stengtis per kiekvieną treniruotę. Tokioje situacijoje nereikia nieko priimti asmeniškai ir būti idiotu, kuris blogina komandos mikroklimatą. Asmeniškai priimk tik tai, jog reikia varžytis kiekvieną dieną dėl savo vietos, ir būtent tai jis darė. Iki pat šios dienos jis man sako, kad išmokiau jį būti kantriu.

– Lietuvos krepšininkas Donatas Motiejūnas žaidžia NBA pirmus metus ir jis sulaukia mažai progų pasireikšti. Ar tokiu atveju krepšininkas gali prarasti įgūdžius?

– Gali, ir neabejotinai gali prarasti pasitikėjimą savimi. Manau, kad krepšinyje pasitikėjimas savimi yra svarbiausia. Jei turi pasitikėjimą, lengviau žaisti, kitu atveju imsi galvoti, kad nepataikysi metimo, nepavyks ataka ir panašiai. Jis turi kuo daugiau laiko praleisti treniruotėse, visuomet suktis aplinkui, kad bendrautų su treneriais, jis turi ateiti pirmas į treniruotes ir išeiti paskutinis, o per treniruotes turi kovoti su kiekvienu prieš jį stojusiu vyruku ir jį įveikti.

– Ką galite pasiekti su „Lietuvos ryto“ komanda?

– Sunku kol kas apie tai kalbėti, nes čia nesu dar ilgą laiką. Nemačiau visų varžovų. Mūsų trumpalaikiai tikslai būtų laimėti kelerias artimiausias rungtynes ir pamažu kilti aukštyn turnyro lentelėje. Atėjus atkrintamosioms varžyboms viskas prasideda iš naujo. Ilgalaikiai tikslai yra patekti į finalą, o ten gali įvykti bet kas.

– Taigi nekalbate apie čempionų titulą.

– Nemėgstu imtis tokių spėlionių. Svarbiausia dabar – laimėti keletą artimiausių dvikovų, o kai patenki į atkrintamąsias varžybas, privalai būti susikoncentravęs kaip niekada. Žaidžiant Ispanijos lygoje rungėmės su „Barcelona“, kuri buvo favoritė. Bet mes buvome itin susikaupę, įveikėme juos ir tapome čempionais. Privalai būti susikoncentravęs ir visi 12 ar 13 vaikinų komandoje turi mąstyti tokiu pat būdu.

Milto Palacio karjera:

1999-00: „Vancouver Grizzlies“

2000-02: „Boston Celtics“

2002: „Phoenix Suns“

2002-03: „Cleveland Cavaliers“

2003-05: „Toronto Raptors“

2005-06: „Utah Jazz“

2007-08: Belgrado „Partizan“

2008-09: Maskvos srities „Chimki“

2009: Belgrado „Partizan“

2010: „Kavala“

2010: Vitorijos „Caja Laboral“

2010-11: „Kavala“

2011: Vitorijos „Caja Laboral“

2011-12: „Blu:sens Monbus“

2012: „Piratas de Quebradillas“

2012: „Bnei HaSharon“

Šarūnas Mazalas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"