TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

M. Budzinauskas: kai internate mums nejungdavo krepšinio, daužydavome langus

2015 02 25 17:14
Mindaugas Budzinauskas. Kėdainių „Nevėžio“ klubo nuotrauka

Vyriausiąjį Kėdainių „Nevėžio“ ekipos trenerį Mindaugą Budzinauską rungtynių metu tenka matyti visokį – rimtą, susikaupusį, nervingą, nenustygstantį vietoje, neretai dar ir nevengiantį persimesti keletu šiurkštesnių žodžių su rungtynių arbitrais.

Tačiau kasdienybėje Mindaugas visiškai kitoks – treniruotėse jis labai ramus, kantrus, šypsosi, juokauja su žaidėjais ir jais rūpinasi kaip tikras tėtis.

O susitikus akis į akį pasirodo, kad šis 41-erių metų, 198 cm ūgio, 98 kg svorio „Nevėžio“ ekipos strategas ne tik pasižymi puikiu humoro jausmu, yra komunikabilus ir charizmatiškas žmogus, bet dar ir giliai slepia meninę savo pusę – „Nevėžio“ orkestro dirigentas prijaučia Liudviko van Bethoveno kūrybai, dievina AC/DC ir netgi pats skambina fortepijonu!

Natas iškeitė į oranžinį kamuolį

– Treneri, papasakokite, kur užaugote?

– Vaikystėje su tėvais gyvenau Viešvilėje, miestelyje prie Jurbarko. Būdamas septynerių išvažiavau mokytis į Vilnių, į prestižinę Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, kur rinkosi didžiausi Lietuvos talentai. Ten mokiausi muzikos, skambinau pianinu ir voltorna. Su tėvais leisdavau tik atostogas ir šventes.

– Septynerių metų jurbarkiškis Mindaugas pradeda mokytis muzikos. Kada atsiranda susidomėjimas krepšiniu? Juk muzika ir krepšinis, rodos, du niekaip nesuderinami dalykai.

– Krepšiniu domėjausi jau nuo pat mažens. Atvažiavęs į Vilnių „susidėjau“ su krepšinį mėgstančia žaisti kompanija. Susidomėjimas ėmė didėti ir vienu metu pasiekė tokį lygį, jog krepšinį žaisdamas praleisdavau daugiau laiko, nei muzikuodamas.

Internate naktimis, išpūtę akis, tamsoje ir tyloje stebėdavome legendinio „Žalgirio“ varžybas. Tekdavo maldauti auklėtojų, kad mums leistų žiūrėti rungtynes.. Būdavo, kad krepšinio mums neįjungdavo. Kartais mes dėl to labai supykdavome... ir tada internate duždavo langai.

Su tais entuziastais subūrėme komandą ir rungtyniavome Vilniaus miesto pirmenybėse – stipriausioje to meto mėgėjų lygoje mieste. Komanda, sudaryta vien tik iš muzikantų ir menininkų, kelis metus neblogai rungtyniavo miesto pirmenybėse, kol vieną kartą ėmė ir... laimėjo čempionatą. Treniravome patys save, kartais trenerio vaidmens imdavausi aš.

Papuolė į R. Paulausko rankas

– Kada galutinai atsisakėte muziko karjeros ir pasinėrėte į krepšinį? Kas privertė užverti fortepijono dangtį, padėti į šoną natas ir stačia galva pasinerti į krepšinį?

– Baigiau Čiurlionio menų gimnaziją, po to – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Visą laiką muzika man labai patiko. Tarkime, nesusiklostė tam tikros aplinkybės – gal nepakliuvau ten, kur norėjau, gal nepasisekė su mokytojais. Viduje nuolat ruseno krepšinio žarija. Atėjo laikas, pasitaikė galimybė išbandyti save aukštesnio lygio komandoje ir stvėriau ją abejomis rankomis, kai po laimėto Vilniaus miesto čempionato man pasiūlė prisijungti prie vadovybės apsaugos departamento komandos. Čia prasidėjo rimtesnės kovos, pajėgesni žaidėjai.

– Kas buvo pirmasis jūsų treneris?

– Pradžioje tą mūsų berniukų komandą mokykloje treniravo fizinio lavinimo treneris, puikus žmogus Pranas Vėželis. Jis uždegė meilę krepšiniui. Kai pradėjau žaisti rimtai, pakliuvau į Rūtenio Paulausko rankas. Rūteniui esu be galo dėkingas už tai, kad jis mane visais atžvilgiais paruošė profesionalo karjerai. Galiu teigti, kad krepšininkas tapau jo dėka. Mudu iki šiol puikiai sutariam.

– Mindaugai, kokios yra pačios įsimintiniausios jūsų varžybos?

– Tokios yra dvejos. Pirmosios – kai su Vilniaus „Sakalų“ ekipa laimėjome lemiamas rungtynes kovoje dėl pirmosios klubo istorijoje bronzos prieš „Šiaulius“ išvykoje. Serijos rezultatas buvo 1:1, vykome žaisti į jų areną, o joje žaisti visais laikais buvo be proto sunku.

Po metų persikėliau į Lenkiją. Įdomus, permainingas pirmasis sezonas užsienyje. Kovojame dėl trečiosios vietos aukščiausioje šalies lygoje, serijos rezultatas 2:2. Penktosiose, lemiamose varžybose žaidžiame išvykoje ir po labai sunkios kovos bronzos medaliai, iki šiol vieninteliai istorijoje, mūsų rankose. Miesto žmonės buvo išėję į gatves, vyko didžiulė šventė.

– Ar Lietuvos rinktinė yra Jūsų mėgstamiausia krepšinio komanda?

– Be jokios abejonės. Aš, kaip ir bet kuris kitas treneris, nebežiūriu rungtynių fano akimis. Aš analizuoju žaidimą, trenerių sprendimus. Kartais jiems pritariu. Kartais pagalvoju, kad treneris suklydo. Analizuoju komandų puolimo ir gynybos sistemas. Man iš esmės nesvarbu, žaidžia „Žalgiris“, „Real“ ar „Maccabi“. Svarbiausia gražus, kokybiškas žaidimas. Tačiau daugiausia jausmų sukelia Lietuvos rinktinės mačai.

– O sakykite, kaip Jūs sugalvojote pradėti trenerio karjerą?

– Žinote, mane visada labai žavėjo trenerio darbas. Jau ilgus metus mąsčiau, kad noriu dirbti trenerio darbą. Visi mano treneriai jautė, kad man tai beprotiškai įdomu. Aš jų labai daug klausinėdavau, su jais visada palaikiau gerus, šiltus santykius. Jie manimi pasitikėdavo. Pats trenerio karjerą pradėjau prieš šešerius metus.

– Kaip ir kodėl Mindaugas Budzinauskas stojo už „Nevėžio“ ekipos vairo?

– Esu čia žaidęs 2003-iaisiais metais, apie pusantro mėnesio, bet gavau pasiūlymą rungtyniauti Eurolygos komandoje Slovėnijoje. Niekada nežinai, kaip gali pasisukti gyvenimas: po 11 metų sugrįžau į komandą kaip treneris.

2014-2015 metų sezoną pradėjau Panevėžio „Lietkabelyje“. Netrukus atsistatydinau. Galvojau, kad su ta ekipa galiu pasiekti geresnius rezultatus. Buvo visokių niuansų. Visgi, mūsų keliai išsiskyrė. Išeidamas tikėjausi, kad komandai nuo to bus tik geriau.

– O jums pačiam, treneri, šis žingsnis išėjo į naudą?

– Taip.

Sunkumų nepabūgo

– Bet Mindaugai, sakykite: sukertate rankomis su „Nevėžiu“, sezonas jau prasidėjęs, ateinate į komandą, kuri yra turnyrinės lentelės apačioje. Pasikeičia keli žaidėjai, nuo pokyčių kenčia komandos mikroklimatas. Stabilumo, rodos, nėra, komandos pamatai barška. Ar nebaisu stoti už jos vairo? Juk, rodos, kur kas lengviau ateiti į „šiltą“ vietelę, kur visi kampai nušlifuoti, kur reikia dirbti su laiminčia, pajėgia komanda?

– Netiesa tai, kad komanda byra. Ji laikėsi ir laikosi labai stabiliai. Taip, galbūt mes turime mažiausią lygos biudžetą, mažiausiai apmokamus žaidėjus. Bet tie žaidėjai stengiasi, dirba, kovoja, atiduoda save šimtu procentų ir treniruotėse, ir varžybose. Man, kaip treneriui, gera dirbti su tokiais pasiaukojančiais ir atsidavusiais krepšininkais.

Treneriui niekada nėra lengva. Tiesiog – nėra. Nesvarbu, komanda užima pirmąją, penktąją ar paskutiniąją vietą. Visada gali būti geriau. Kiekvienas treneris ir kiekviena komanda visada turi savo problemų. Laiminčioje komandoje dirbti lengviau, nes po pergalių visada geresnė nuotaika, lengviau dirbti, mažiau visokių pykčių ir nervų. Pralaiminčioje ekipoje dirbti yra kur kas sunkiau, treneris gauna daug gyvenimo, varžybų, trenerio darbo pamokų. Ir tobulėja.

– „Nevėžio“ ekipa suformuota iš jaunų krepšininkų. Vyriausi komandos žaidėjai – Vaidotas Volkus ir Andrius Alekandrovas, kuriems po 29 metus. Joshua Crawfordui ir Lukui Brazdauskiui – po 26. Visi kiti vaikinai – 20-24 metų amžiaus. Ar nebūna, kad jaunimas norėtų patingėti, „pasimuliuoti“, treniruotis lengviau?

– Būna. Juk tai natūralu. Po alinančių varžybų, po kasdienių teniruočių žaidėjai pervargsta. Kūnas pats priešinasi, nebenori sportuoti. Krepšinyje yra tam tikrų priemonių, kaip su tuo kovoti – piniginės arba fizinės nuobaudos, įspėjimai. Laimei, „Nevėžyje“ šių priemonių panaudoti dar neteko. Vaikinai, netgi priešingai, demonstruoja labai didelį norą žaisti. Jie spinduliuoja didelį entuziazmą parodyti save. Tereikia jų energiją nukreipti teisinga linkme. Esame turėję kritinių situacijų, tačiau iki kažkokio lūžio taško nepriėjome.

– Turnyre vienuolika ekipų, „Nevėžis“ – dešimtoje vietoje. Galbūt kitos komandos žaidėjai seniai būtų nuleidę rankas?

– Tai būtų pats blogiausias įmanomas scenarijus bet kokiai komandai. Mano, kaip trenerio, pareiga – užtikrinti, kad žaidėjai neprarastų tikėjimo, vilties ir noro laimėti. Kai žaidėjai nebetiki, kad jie gali laimėti, praktiškai nieko pasiekti nebeįmanoma.

Pavojinga ir tada, kai komanda aklai tiki, kad laimės, „užmiega ant laurų“. Tačiau kur kas pavojingiau, kai komanda nebetiki savo sėkme. Va tada komandai galas. Čia, kaip ir bet kokiame darbe – jeigu netiki teigiamu rezultatu, kam išvis jo imtis. Žaidėjai turi jausti, kad jie tobulėja, juda į priekį, kad žaidimas gerėja, vyksta nenutrūkstantis progresas.

„Nevėžyje“ norėtų pasilikti

– Mindaugai, kas yra sudėtingiausia stovint už „Nevėžio“ ekipos vairo?

– Tas pats, kas ir treniruojant bet kurią kitą komandą: išvengti emocinių duobių ir traumų. Šiemet, dėja, traumos mus persekioja labai įkyriai. Kas keisčiausia, problemos – ne profesinės. Vieną pakirto Roto virusas, kitam po protinio danties operacijos sutino galva, trečiam inkstuose susikaupė akmenys. Labai norisi, kad į sezono pabaigą traumos komandą paliktų ramybėje ir kad visi žaidėjai būtų sveiki.

Mane labai palaiko mano amžinas ramstis – šeima: žmona Laima, dukterys Guoda ir Milda.

– Sezono finišas jau nebetoli. Kokius tikslus keliate komandai?

– Tiksliai labai aiškūs – kiekvienas rungtynes sužaisti kuo geriau ir iškovoti kuo daugiau pergalių. Daug kartų šiame sezone iki pergalės mums pritrūko labai nedaug. Dirbame tam, kad pasiektume dar ne vieną gražią pergalę.

– Treneri, sakykite, ar sapnuojate krepšinį?

– Žinokite, sapnuoju. Dažniausiai sapnuoju, kad rungtyniauja „Nevėžis“. Esu sapnavęs, kad komanda laimi, kad visi laimingi, patenkinti. Sapnuoju ir kad pralošinėjam, niekas nesiseka. Būna, sapnuoju, kad žaidžiu ir aš pats. Sapnuoju ir nervinuosi.

– O kokios muzikos klausosi „Nevėžio“ strategas?

– Tiesą pasakius, klausausi labai įvarios muzikos – nuo klasikinės iki sunkiojo roko ar metalo. Mėgstamiausi mano atlikėjai – Queen, AC/DC, Whitney Houston, „Overkill“, Marijonas Mikutavičius, „Antis“, „Hiperbolė“, „SEL“, labai mėgstu kompozitorius L. Van Bethoveną ir M. K. Čiurlionį.

– Ar galime tikėtis, kad savo mylimiausios klasikinės muzikos ir metalo Mindaugas Budzinauskas kitame sezone klausysis vis dar stygiuodamas „Nevėžio“ komandos žaidimą?

– Viskas priklausys nuo to, kaip komanda užbaigs šį sezoną ir kokius sprendimus priims klubo vadovybė. Aš, asmeniškai, labai norėčiau karjerą tęsti „Nevėžio“ ekipoje.

– O kokia yra auksinė Jūsų gyvenimo taisyklė?

– Kad ir ką darytum, reikia strengtis neužgauti kito žmogaus, jam nepakenkti. Kai visiems suteikiamos vienodos sąlygos, kai vyksta švari konkurencinė kova ir įrodai savo pranašumą – tai yra puiku. Tačiau jeigu savo pranašumą įrodinėji nešvariais būdais, tai jau kas kita. Aš esu už pirmąjį variantą. Arba tiksliau: Niekam nedaryk to, ko nenorėtum, kad tau darytų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"