TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

M.Prekevičius: apie islamą, rankos taiklumą, svajonės išsipildymą ir karjeros pabaigą

2013 03 13 16:50
Marius Prekevičius retkarčiais jau pagalvoja apie karjeros pabaigą. /nuotrauka iš bcsiauliai.lt

Mariui Prekevičiui šis sezonas nebuvo įprastas. Ilgai komandos ieškojęs 28 metų 195 cm ūgio gynėjas vasarį išvyko į Iraną, kur vilkėjo Mahsharo „Petrochimi“ ekipos marškinėlius, tačiau grįžo jau po mėnesio – mat musulmoniškos šalies pirmenybės finišuoja kovą.

Pekino olimpinių žaidynių dalyviui ir bene žymiausiam Gargždų krepšininkui šis sezonas nebuvo įprastas. Apie įspūdžius rungtyniaujant Irane jis pasidalijo tinklalapio „BasketNews.lt“ rubrikoje „Po pasaulį su krepšinio kamuoliu“.

Per savo karjerą Prekevičius yra gynęs Vilniaus „Sakalų“, Vloclaveko „Anwil“, „Šiaulių“, Vilniaus „Lietuvos ryto“, Mariupolio „Azovmaš“, Utenos „Juventus“ ir „Petrochimi“ ekipų garbę.

– Kodėl šį sezoną tiek ilgai buvote be klubo? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Prekevičiaus.

– Niekas neėmė (šypsosi, – Red.). Turėjau kelis pasiūlymus, tačiau jie nebuvo tokie, kad pulčiau ir važiuočiau. Taip pat teko pabaigti keletą darbų, bet tai jau asmeniniai reikalai.

– Iranas negarsėja, kaip krepšinio šalis. Kodėl ten išvažiavote?

– Toje komandoje rungtyniavo Povilas Čukinas. Esame draugai nuo mažų dienų, o Čukinas teigė, kad Irane viskas yra gerai. Todėl ir apsisprendžiau išvykti. Viskas buvo tikrai gerai, esu patenkintas.

– Ar nebuvo baisu keltis į tokią neramią valstybę?

– Aišku buvo šiek tiek neramumų, nes niekada nesu važiavęs į tą pusę. Tačiau, kaip ir sakiau, Povilas ten buvo, todėl ir pasiryžau važiuoti. Žmona į Iraną neskrido, bet sakė, kad labai norėtų pamatyti šią šalį. Galbūt turėsime tokią galimybę ateityje.

– Iranas garsėja savo pamaldumu. Ar teko susidurti su ekstremaliais religijos išpažinimo būdais?

– Yra įvairių žmonių. Vieni yra labai religingi, kiti – tik prijaučiantys. Kiek supratau jie turi melstis prieš tekant saulei, vidurdienį ir prieš saulėlydį, tačiau tikrai ne visi to laikosi. Arenose žiūrovai labai įdomūs – visada dainuoja, šoka, bet jeigu jiems kažkas nepatinka, gali pradėti palaikyti varžovų komandą. Rungtynėse moterų būna, bet nedaug. Jos sėdi atskirai nuo visų sirgalių.

– Formuojama nuomonė, kad Irano gyventojai nemėgsta vakariečių, ypač amerikiečių. Ar tokią nuomonę susidarėte ir jūs?

– Nežinau. Tikriausiai tokia nuomonė susidarė po filmo „Argo“, bet tikrai to nepastebėjau. Amerikiečių žaidėjų ten yra nemažai ir jie tikrai gerbiami. Manau, kaip ir kiekvienoje svetimoje šalyje, jeigu gerbi ir nesišaipai iš jų papročių ar religijos, jie neturėtų tavęs nemėgti

– Visgi „Petrochimi“ komandoje ilgai neužsibuvote, kadangi ji jau baigė kovas ketvirtfinalyje. Kas nepavyko?

– Taip, pralaimėjome pirmame atkrintamųjų rate. Paprasčiausiai varžovų komanda buvo stipresnė. Jie turėjo Irano rinktinės žaidėjų, kurie buvo ženkliai geresni už mūsų vietinius. Mūsų komanda dar tik kuriasi, tad manau jai reikia laiko. 

– Koks Irano čempionato lygis?

– Lygis yra normalus. Aišku pamokų trūksta ir žaidėjams, ir teisėjams, ir klubų vadovams. Vietiniai moka žaisti ir kovoti su jais nėra taip jau lengva. Jie žiūri daug NBA rungtynių ir iš jų ir mokosi (šypsosi, – Red.). Mažuose miesteliuose arenos būna pilnos, o dideliuose renkasi kiek mažiau žiūrovų, nes ten yra ir kitokių pramogų.

– Ką planuojate veikti šiuo metu?

– Norėčiau kažkur dar pažaisti, bet viską parodys laikas. Kol kas palaikysiu sportinę formą ir būsiu su šeima.

– Prieš pasirašant kontraktą su „Petrochimi“ žaidėte Klaipėdos mero taurės turnyre. Kaip sekėsi ten?

– Pažaisiu ten ir dabar, jeigu tik išeis. Mums gerai sekasi – su draugais susirenkame pasportuoti ir sudalyvauti varžybose. Jeigu dar pavyks kažką laimėti bus dar geriau. Tokios lygos sulaukia didelio susidomėjimo visoje Lietuvoje, nes mūsų šalyje yra labai daug mėgėjų komandų.

– Visada pasižymėdavote savo snaiperio sugebėjimais, tačiau praėjusiame sezone „Šiaulių“ komandoje iš toli atakavote tik 21,2 proc. tikslumu. Išsiderino taikiklis?

– Nemanau, kad išsiderino, bet praėję metai buvo labai sunkūs, nes turėjau sunkią operaciją. Gal tai kažkiek pakenkė, nes koja jau nebe tokia, kokia buvo. Tačiau reikia daug mėtyti tritaškių ir vėl viskas bus gerai.

– Tai pati trauma, kokią buvote patyręs dar pirmaisiais studijų metais?

– Ne, tai visiškai skirtingi dalykai, tačiau aš visada sakau, kad to, kas buvo, nebepakeisi. Reikia džiaugtis, jog turime tokius gydytojus kaip Rimtautą Gudą ir Vytenį Trumpicką, kurie tave išpjausto ir vėl paruošia sportui. Be jų būtų labai sunku.

– 2009 m. likote už rinktinės durų, o a.a. Rimas Girskis stebėjosi, kodėl treneriai jūsų atsisakė. Ar po Pekino olimpiados tikėjotės dar atstovauti nacionalinei komandai?

– Nereikia tikėtis – reikia dirbti. Rinktinėje žaidžia tuo metu geriausi šalies krepšininkai. Jeigu tavęs nepakviečia, vadinasi nesi tarp jų. Treneris Girskis buvo vienas iškiliausių mūsų trenerių, o jo žodžiai man daug reiškia, kad ir ką jis sakydavo.

– Ar dalyvavimas olimpiadoje buvo jūsų svajonės išsipildymas?

– Paklauskite bet kokio sportininko kokia jo svajonė. 99,9 proc. jų pasakys, kad dalyvavimas olimpinėse žaidynėse. Nesu išskirtinis.

– Gargžduose yra jūsų vardo krepšinio aikštelė, prisidėjote prie Gargždžų klubo įkūrimo. Ar esate patenkintas savo indėliu į gimtojo miesto krepšinio plėtrą?

– Nežinau. Reikia klausti ar vietiniai džiaugiasi, kad Gargžduose yra krepšinio pagrindai. Aš kiek galiu, tiek padedu. Ne tik aš, bet ir mano draugai. Viską darome dėl to, jog vaikai turėtų užsiėmimą, veiklos, kad jie neleistų viso savo laiko gatvėse ar prie kompiuterio ekrano.

– Per savo karjerą esate žaidęs septyniuose profesionaliuose klubuose. Kuris jūsų gyvenime paliko giliausią įspaudą?

– Visi klubai man yra svarbūs, nes su kiekvienu iškovojau trofėjų, išskyrus Iraną. Šiauliuose žaidžiau ilgiausiai. Ten sutikau labai daug gerų žmonių. Lenkijoje sportavau pas trenerį iš Slovėnijos, tad pamačiau ko nebuvau matęs anksčiau. „Azovmaš“ patekau į labai gerą komanda su puikiu treneriu. Žaisdamas „Juventus“ ekipoje prisidėjau, kad ji patektų į BBL. „Sakalai“ apskritai buvo pirmasis klubas su „seniais“.

– Už mėnesio jums sueis 29-eri. Ar būna akimirkų, kuomet pagalvojate apie karjeros pabaigą?

– Neslėpsiu, būna dienų, kai taip pagalvoji, bet tai labiau momentiniai pamąstymai. Kol gali žaisti ir dar esi kažkam naudingas, reikia žaisti. Kuomet jau toks nebebūsiu, reikės galvoti.

– Ar įsivaizduojate save treneriu?

– Daug kas manęs to klausia, tačiau per daug į tai nesigilinau, nes tai yra didelis darbas, reikalaujantis daug pastangų ir noro bei supratimo. Galbūt...

– Trys būdvardžiai, apibūdantys jus.

– Paprastas, savas, ramus.

Mantas Bertulis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"