TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Naujas Šarūno Sakalausko iššūkis

2014 10 14 13:22
vilniauskrepsiniomokykla.lt nuotrauka

Vilniaus krepšinio mokyklos vadovas Šarūnas Sakalauskas siekia, kad vaikai būtų sveiki, pajustų krepšinio žavesį, o treneriai taptų gerais specialistais.

Buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Brėmerhafeno „Eisbaren“ treneris, 54 metų Šarūnas Sakalauskas šiemet paliko Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją, kur nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio dirbo vyriausiuoju treneriu.

„Į kiekvieną darbą žiūriu kaip į iššūkį. Gyvenime esu atsisakęs darbų, kurie buvo ne tokie įdomūs arba mačiau, jog negaliu įgyvendinti savo idėjų. Darbas Šarūno Marčiulionio akademijoje buvo įdomus etapas, susibūrė pajėgus trenerių kolektyvas, iš septynių trenerių penki vadovavo Lietuvos įvairių amžiaus grupių rinktinėms.

Tą programą, kurią buvome sutarę, įgyvendinome, ji baigėsi ir rinkausi kitus iššūkius. Vienas jų – Vilniaus krepšinio mokykla, kurioje visiškai neplanavau dirbti, norėjau šiek tiek ramiai pagyventi, pakeliauti. Tačiau sulaukiau Vilniaus savivaldybės pasiūlymo dirbti mokyklos direktoriumi ir po ilgų svarstymų sutikau“, - sako Šarūnas Sakalauskas.

- Tad kaip sekasi įgyvendinti naują iššūkį Vilniaus krepšinio mokykloje, dirbant jos direktoriumi?

- Sutinku su pasakymu, kad tai – tikrai nemažas iššūkis, nes gyvenime niekada nebuvau direktorius. Dirbau vyr. treneriu – viskas buvo lyg suprantama, aišku. Naujoji direktoriaus kėdė nėra tvirta – sporto mokykloje yra labai daug veiklų. Taip tik atrodo, kad joje susirenka treneriai, įeina į sales ir treniruoja vaikus. Taip nėra.

Trenerių mokymas, atranka, lavinimas, sporto bazės. Vilniaus krepšinio mokykloje, kuri gyvuoja nuo 1970 metų, dirba labai geri treneriai, sukaupę didelę patirtį. Tačiau, kad jie skleistų tą patirtį, krepšiniui atrastų gabių vaikų, reikia geros sporto bazės. Šiandieną situacija tokia, jog treneris negali įeiti į visas mokyklas.

Suprantu demokratiją ir mokyklos taisykles, bet kaip prieiti prie to vaiko, sužinoti, ar jis yra gabus ar ne. Kai pats Marijampolėje, kur gavau paskyrimą, dirbau vaikų treneriu, galėdavau nueiti į mokyklą ir apie vaikus kalbėtis su jų kūno kultūros ar pradinių klasių mokytojais. Susirinkdavau visą informaciją.

Dabar atrinkti vaikus ypač sunku, jų smarkiai mažėja, treneriai negauna reikiamos informacijos. Daugelyje mokyklų yra tokia tendencija: negalima stebėti kūno kultūros pamokų, nėra glaudaus bendradarbiavimo. Jeigu nori vaikus agituoti judėti, prie jų reikia prileisti sporto specialistus, tegul kūno kultūros mokytojai leidžia jiems stebėti pamokas.

Nemažai garsių Lietuvos sportininkų, olimpiniai ir pasaulio, Europos čempionai į sportą atėjo rekomenduojami kūno kultūros mokytojų. Kito kelio nėra. Antra, kad Vilniaus krepšinio treneriai parodytų savo žinias ir sostinės krepšinis stiprėtų, ypač aktualus sporto bazės klausimas.

Galima surinkti vaikus, bet, jeigu jie neturi kur treniruotis arba žaidžia Vilniaus pakraščiuose, tai sudėtinga į ten atvažiuoti, sudėtinga tobulėti. Mokykla, treneriai, sporto bazė – kada tas trikampis gerai veikia, tada ir rezultatai geri. Dauguma trenerių – idealistai, krepšinyje idealizmo reikia.

Tas idealizmas veda prie to, jog treneriai aukoja daug savaitgalių, laisvo laiko, daug bendrauja su vaikais ir tuos talentus, kurie vėliau mus džiugina per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus, suranda. Bet jų darbo sąlygos prastėja. Aš dirbdamas turėjau geresnes sąlygas nei dabar matau, kokiomis dirba treneriai.

- Tačiau jūsų vadovaujama krepšinio mokykla turi gerą, pilnų matmenų krepšinio salę?

- Mokyklos sporto bazė tikrai labai gera, švari, geros administracinės patalpos. Tačiau pratybas lanko 727 vaikai, veikia 47 grupės. Jeigu pratybos vyktų nuo 13.30 val. iki 21 val., reikėtų kone 9, o jeigu nuo 16 val. iki 19 val. – 28 sporto salių.

Sporto bazė – aktualiausias klausimas šiandienos Vilniui. Kaip visoms sporto šakoms paskirstyti vidurinių mokyklų sporto bazes? Mes glaudžiamės po visą Vilnių esančiose vidurinių mokyklų ar gimnazijų sporto salėse, kuriose mokyklų direktoriai, pasirašius su jais bendradarbiavimo sutartis, mums sudaro galimybę nemokamai treniruotis. Esu dėkingas tų mokyklų direktoriams, kurie supranta, padeda ir įsileidžia.

- Apie 20 metų mokyklai vadovavo direktorius Antanas Naruševičius, kurį jūs pakeitėte. Ar imsitės kokių nors permainų, ar tęsite jo pradėtą darbą?

- Per tuos dešimtmečius Vilniaus krepšinio mokykla susikūrė savo darbo, bendravimo taisykles. Mokykla yra stipri, išugdė daug puikių žaidėjų ir gerų trenerių. Atėjus naujam žmogui, tikrai nebūtų protinga kardinaliai kažką keisti. Norėčiau tęsti tą veiklą, kuri buvo ir, tariantis su kolektyvu, įgyvendinti tas idėjas, kurios yra reikalingos, keičiantis laikmečiui.

- Vilniaus krepšinio mokyklą baigė Artūras Karnišovas, ar palaikote su juo ryšius?

- Anksčiau mokykla rengė jo vardo krepšinio turnyrą, tačiau jis nutrūko. Mūsų planuose yra tų varžybų atgaivinimas. Pradėjome kontaktuoti su Artūro tėčiu Mykolu Karnišovu, kaip tai įgyvendinti.

Mūsų mokyklą baigė ir daugiau įžymių krepšininkų – Jonas Valančiūnas, Steponas Babrauskas, Rimantas Kaukėnas, Angelė Rupšienė, Gintarė Grikštaitė, norėtume, kad prie tradicinių mergaičių ir berniukų turnyrų prisidėtų ir šie žaidėjai. Esame atviri, tarsimės su jais, sieksime paminėti jų mokymąsi mokykloje, kad jaunajai kartai būtų į ką lygiuotis.

- Kiek mokykloje dirba trenerių?

- Su antraeilininkais – dvidešimt trys. Yra netgi tokių trenerių, kurie patys baigė šią Krepšinio mokyklą. Tai - Onutė Dindaitė- Mukienė, Vytenis Tupčiauskas, Jūratė Cicėnienė. Dirba Jono Valančiūno treneris Gintautas Regina, Vytautas Poteliūnas, Ina Revinskienė, Loreta Galdikienė. Pastarosios anksčiau buvo puikios žaidėjos ir dabar savo patirtį perteikia jaunosioms krepšininkėms.

Lietuvos krepšinio federacija kasmet susumuoja rezultatus, kiek skirtingos įstaigos parengia žaidėjų Lietuvos rinktinėms, pradedant šešiolikmečiais. 2013-2014 m. sezone Vilniaus krepšinio mokykla tarp visų mokyklų užėmė antrą vietą.

- Ar jūs irgi baigėte Vilniaus krepšinio mokyklą?

- Ne, tik žaisdavau prieš šią mokyklą. Baigiau Kauno „Žalgirio“ krepšinio mokyklą, mūsų treneris buvo Algimantas Vaitiekūnas. Mes, 1960 metais gimę krepšininkai, buvome pagrindiniai vilniečių varžovai. Kaip šiandien puikiai prisimenu, jog kovos buvo labai įtemptos.

1977 m. Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos sporto salėje mums pavyko tapti Lietuvos jaunių čempionais. Man tai – labai smagus prisiminimas. Dirbant sporto mokykloje, orientacija yra į jaunių čempionus, tai – garbingiausias titulas mokyklai. Taip pat, kiek parengiame Lietuvos rinktinės žaidėjų.

- Tikriausiai ir daugiau turite titulų?

- Neseniai suskaičiavau savo apdovanojimus ir labai džiaugiuosi, kad man pavyko tapti ne tik Lietuvos jaunių čempionu, bet ir Lietuvos vyrų čempionu (1982 m.), kai atstovavau Lietuvos kūno kultūros institutui. Mano vadovaujama „Lietuvos ryto“ vyrų komanda 1999 -2000 m. pirmą kartą tapo LKL čempione, ,Saportos taurės turnyro pusfinalininke ir pateko į Eurolygą, NEBL užėmė antrą vietą.

Neužmiršiu 2000-aisiais kovo 5 d. Portugalijoje su „Porto“ žaistų svarbių Saportos taurės turnyro rungtynių. Jos lėmė, kas pateks į pusfinalį ir tuo pačiu - į Eurolygą. Porto mieste vakarieniaujant su komanda, man į mobilųjį telefoną paskambino Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris mus padrąsino, jog viskas bus gerai ir palinkėjo sėkmės.

Tai buvo tikrai labai šiltas palinkėjimas ir didelis pirmojo Lietuvos asmens dėmesys komandai, kuris labai motyvavo. Prezidento įkvėptas, „Lietuvos rytas“ laimėjo rungtynes ir pateko į Eurolygą.

- Devynerius metus praleidote Vokietijoje, treniravote Brėmerhafeno „Eisbaren“ klubą. Patirties, tikriausiai, įgijote neįkainuojamos?

- Patirties įgijau tikrai didelės. Gyvenime tai irgi buvo didelis iššūkis, kaip ir šis. Išvažiavau į šalį, kurią mažai žinojau ir visiškai vienas. Tačiau didelėje šalyje labai įdomu pagyventi: daug bendravau su seniai Vokietijoje gyvenančiais žmonėmis, susiradau naujų draugų.

Yra didelių ir mažų šalių mentalitetas, kurie smarkiai skiriasi. Gyventi didelėje šalyje labai įdomu vien todėl, jog ten nesureikšminama dauguma dalykų, yra didelė nuomonių įvairovė, daugiau tolerancijos.

- Brėmerhafenas garsėja savo sportinių šokių kolektyvu, vienu pagrindinių Klaipėdos „Žuvėdros“ varžovų. Ar stebėdavote sportinių šokių čempionatus?

- Taip. Teko netgi padėti „Žuvėdrai“, kai 2007 m. vyko pasaulio Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempionatas. Man paskambino „Žuvėdros“ vadovai ir sako, kad jų vokiečiai neleidžia į salę pasitreniruoti. Susisiekiau su savo klubo savininku ir klaipėdiečiams buvo leista treniruotis mūsų salėje.

„Žuvėdra“ gerai pasitreniravo ir laimėjo medalius. Teko stebėti du sportinių šokių ansamblių čempionatus Brėmene ir Brėmerhafene, kur šoko „Žuvėdra“. Žaviuosi šituo sportu ir klaipėdiečių ansambliu.

- Kaip galvojate, ar Lietuvoje vertinami krepšinio treneriai, jų darbas ir ar treneriai yra gerbiami?

- Lietuvos krepšinio lygos pagrindinių komandų, Lietuvos rinktinių trenerių autoritetas yra didelis ir tvirtas, bet imant vidutinį segmentą - nacionalinės lygos, sporto mokyklų trenerių autoritetas menkinamas. Daugelis įsivaizduoja, kad treneris ateina į tik treniruoja vaikus. Tačiau treneris yra ir pedagogas.

Jis auklėja ir ypatingai sunkiu laikotarpiu, kada jaunuoliai ir merginos bręsta – tai pirmoje brendimo fazėje (12-13 m.) ir antroje (16 m.). Treneris turėtų būti labiau apsaugojamas federacijos ir mokyklos pagalba. Jis turi būti apsaugojamas nuo aktyvios visuomenės, aktyvių tėvų.

Kaltų kalčiausias visada lieka treneris. Tačiau taip nėra. Dauguma gerų specialistų į tai labai jautriai reaguoja, nes visiškai nepelnytai yra puolami ir įžeidinėjami. Gerai atsimenu tuos laikus, kada pats treniravau vaikus ir mačiau, kaip jie atsiprašinėja mūsų, o apie gerų, patyrusių trenerių užgauliojimus, ką dabar matau, tada nieko panašaus nebuvo.

Tie užgauliojimai tęsiasi toliau. Treneriai, kurie dirba valdiškose mokyklose, yra baigę mokslus, turi išsilavinimą, sukaupę sportinę ir praktinę patirtį. Ir jie yra puolami žmonių, kurie dauguma neturi sportinės ir treniravimo patirties, aukštojo mokslo išsilavinimo.

Tai – didelė problema, Krepšinio federacija į tuos reiškinius turėtų pradėti reaguoti. Reikia stengtis, kad kuo mažiau tėvų kištųsi į treniruočių procesą. Jie gali su treneriais diskutuoti dėl auklėjimo, taisyklių, kodėl jų vaikams neleidžiame valgyti mėsainių ar gerti limonado, tačiau jiems nevalia kištis į trenerių darbą.

- Esate vienas iš nedaugelio Lietuvos krepšinio trenerių, turintis mokslų daktaro vardą, esate Mykolo Romerio universiteto docentas, ar neužleisite šios srities?

- Ir toliau rašau straipsnius, paskutinioji mano parašyta monografija - „Jaunųjų krepšininkų rengimas“ (2010 m.). Ir toliau esu palinkęs prie darbų, trūksta vienos dalies, jog naujas leidinys išvystų dienos šviesą. Tačiau trūksta laiko jį baigti, laukiu atostogų, tada gal tyliai, be didesnių sau įsipareigojimų parašysiu paskutiniąją dalį.

- Kokias viltis siejate su darbu Vilniaus krepšinio mokykloje?

- Noriu, kad vaikai, atėję į mūsų mokyklą, rastų savo vietą. Vieni taptų drąsesni, atviresni, judresni, išmoktų žaisti krepšinį, bendrauti, elgtis, padėtų savo tėvams. Dalis jų, kurie būtų patys gabiausi, patektų į Lietuvos krepšinio lygą, rinktinę, pajustų didžiojo krepšinio žavesį ir būtų sveiki. Kad gerais specialistais taptų treneriai ir siektų trenerių karjeros. Kad mokykla būtų tarp geriausiųjų Lietuvos sporto mokyklų.

Šarūno Sakalausko (g. 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune) karjera:

1978 m. baigė Kauno 25-ąją vid. m-lą, 1982 m. - Lietuvos kūno kultūros institutą. 1982-1991 m. - Marijampolės žaidimų sporto mokyklos krepšinio treneris, 1982-1990 m. - Marijampolės vyrų krepšinio rinktinė treneris, 1991-1992 m. - LVKKI, Krepšinio, tinklinio ir teniso katedros vedėjas, 1992-1999 m. - Lietuvos policijos akademijos Fizinio rengimo katedros dėstytojas, 1992 m. dalyvavo suburiant ,,Sakalų“ vyrų krepšinio komandą, kuriai vadovavo iki 1998 m.

1994-1997 m. – Lietuvos jaunimo iki 22 m. krepšinio rinktinės vyr. trenerio asistentas, 1997 m. - Lietuvos policininkų krepšinio rinktinės vyr. treneris, 1998 – 2000 m. – LKL vyrų krepšinio komandos ,,Lietuvos rytas“ vyr. treneris.

2001-2009 m. Vokietijos aukščiausiosios lygos vyrų krepšinio komandos „Eisbaren“ (Brėmerhafenas) vyr. treneris. 2004- 2005 m. sezone komanda Vokietijos II lygos čempionate užėmė pirmą vietą ir pateko į BBL, aukščiausiąją Vokietijos lygą. 2006 m. pripažintas Vokietijos aukščiausiosios krepšinio lygos Metų treneriu.

Nuo 2009 m. dirba Mykolo Romerio universitete docentu, 2010 m. Kauno „Žalgirio“ sporto direktorius, 2011 m. Sostinės krepšinio mokyklos sporto direktorius, o nuo 2011 m. rugsėjo mėn. - Š. Marčiulionio krepšinio akademijos vyr. treneris.

1995 m. apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją, 1996 m. tapo Lietuvos nusipelniusiu treneriu, 1997 m. suteiktas pedagoginis docento vardas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"