TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Nelengvas sugrįžimas į olimpinę šeimą

2011 11 10 9:01

Rytoj sukanka dvidešimt metų, kai Lietuva tapo Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) nare ir įgijo teisę dalyvauti žiemos ir vasaros olimpinėse žaidynėse.

1988-ųjų gruodžio 11 dieną Vilniuje buvo atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Jo vadovams prireikė beveik trejų metų, kad IOC jį pripažintų ir mūsų sportininkai olimpinėse žaidynėse galėtų dalyvauti su savo šalies vėliava.

Žodžiai mirtinoje tyloje

LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas puikiai pamena visas datas. Jo manymu, lūžis įvyko 1991-ųjų rugsėjo 18-ąją. Tąsyk Berlyno "Grand Hotel" posėdžių salėje IOC vykdomasis komitetas iškilmingai paskelbė savo sprendimą. 17.30 val. mirtinoje tyloje IOC atstovas Keba Mbaye pranešė, kad Vykdomasis komitetas vienbalsiai nutarė patenkinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos prašymus. IOC pakvietė Lietuvos sportininkus 1992 metais dalyvauti XVI žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje ir XXV vasaros olimpiadoje Barselonoje.

Kadangi nacionalinių olimpinių komitetų pripažinimas yra IOC sesijos, kurioje dalyvauja visų šalių atstovai, prerogatyva, IOC prezidentas Juanas Antonio Samaranchas, norėdamas paspartinti įvykius, pasinaudojo Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra. Visiems 94 IOC nariams buvo išsiųsti balsavimo biuleteniai, visi balsavime paštu dalyvavę IOC nariai pritarė IOC vykdomojo komiteto sprendimui. Galutinis Baltijos šalių olimpinių komitetų pripažinimo verdiktas paskelbtas 1991 metų lapkričio 11-ąją IOC būstinėje Lozanoje.

Himną giedojo vienas

A.Poviliūnas prisimena, kad tapus visateisiais IOC nariais prasidėjo kitos problemos - iki Albervilio žaidynių buvo likę trys mėnesiai, iki Barselonos - dešimt. O lėšų sportininkams vykti į žaidynes nėra... "Tačiau entuziazmas buvo didžiulis", - tikino LTOK prezidentas.

Pinigų nuvykti į žiemos ir vasaros žaidynes padėjo rasti Šiaurės Amerikos lietuviai bei Didžiojoje Britanijoje gyvenantys tautiečiai. Be to, ieškoti lėšų padėjo Lietuvos krepšinio žvaigždės Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius. Turėdami pažinčių jie padėjo Ispanijoje surengti įvairių turnyrų, už kuriuos gauti pinigai buvo panaudoti olimpiečių kelionei į Barseloną.

"Į Albervilį išvyko šeši sportininkai, turėdami ne asmens korteles, o pirmuosius laikinuosius Lietuvos pasus, kuriuos po žaidynių turėjo grąžinti, - su šypsena prisiminė A.Poviliūnas. - Turbūt dar nėra buvę, kad olimpiniame kaimelyje pakeliant vėliavą himną giedotų vienintelis nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas... Taip buvo, nes negausi mūsų sportininkų delegacija buvo išbarstyta po įvairias varžybų vietas, tad aš vienas plėšiau himną. Pirmųjų įspūdžių olimpiadoje niekada nepamiršiu. Kažkas neįtikėtina, kai visas stadionas atsistoja pagerbti naujai priimtų valstybių."

O Barselonoje šalies olimpiečiai džiaugėsi disko metiko Romo Ubarto iškovotu aukso medaliu ir krepšininkų bronza. "Džiaugėmės kaip pašėlę - jausmas neįtikėtinas", - A.Poviliūnas bandė atgaminti pirmųjų Lietuvos sportininkų triumfo akimirkas.

Politinė situacija

Kodėl Lietuvai teko beveik trejus metus kovoti dėl sugrąžinimo į IOC? A.Poviliūnas neabejoja, kad tam įtakos turėjo politinė situacija. Pasak jo, IOC labai bijojo SSRS reakcijos. IOC atstovai sakydavo: jei jus pripažins SSRS, bus viskas gerai.

Vykdamas į Maskvą kaip Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Poviliūnas ten neslėpdavo: "Mes norime, kad Lietuva dalyvautų kaip atskira valstybė." Po savo vizitų LTOK prezidentas suprato, kad Maskvoje niekas netikėjo, jog Lietuva kada nors pasieks tai, dėl ko kovoja.

Tačiau LTOK rankų nenuleido. Pirmasis Lietuvos atstovų susitikimas su IOC vadovais Lozanoje įvyko 1991 metų vasario 15 dieną. Tuomet Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinių komitetų vadovus priėmė IOC generalinis direktorius Francois Carrardas. "Pokalbis nebuvo malonus, - pasakojo A.Poviliūnas, kuriam tuomet draugiją palaikė dukart olimpinis čempionas Gintautas Umaras. - Mes jam aiškinome situaciją, o jis atšovė: "Ką aš galiu padaryti? Kai jūsų valstybes okupavo, aš be kelnių bėgiojau."

Po to LTOK prezidentas su J.A.Samaranchu susitiko keturis kartus. Sykį A.Poviliūnui talkino Kazimieras Motieka, kitą - už savo pinigus iš Valjadolido (Ispanija) į Lozaną atskridęs A.Sabonis. Jis tiesiai šviesiai J.A.Samaranchui pasakė, kad sportininkai savanoriškai, o ne funkcionierių verčiami, nenori atstovauti svetimai šaliai - SSRS.

"IOC prezidentui šie žodžiai padarė didelį įspūdį", - pastebėjo A.Poviliūnas.

Atsarginis variantas

IOC apsispręsti padėjo 1991-ųjų rugpjūčio pabaigoje įvykęs Maskvos pučas. Tų pačių metų rugsėjo 18 dieną Berlyne IOC vykdomasis komitetas tris Baltijos valstybes priėmė į savo glėbį.

A.Poviliūnas atskleidė variantą, kuris būtų buvęs, jei 1991-aisiais SSRS nebūtų subyrėjusi.

"Dar prieš Maskvos pučą iš Tokijo, kur vyko IOC sesija, gavome žinią - kad ir kaip baigtųsi politiniai įvykiai, IOC prezidentas nusprendė, jog 1992-ųjų olimpinėse žaidynėse Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkai dalyvaus su olimpine vėliava", - pasakojo A.Poviliūnas. - J.A.Samaranchas buvo didelis diplomatas. Jis, nors kiek ir per vėlai, bet suprato, kad istorijos nepakeisi."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"