TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Nepopuliariausi krepšinio žmonės

2014 04 24 6:00
Knygos autorių J.Jankauską pasveikino LKF prezidentas Arvydas Sabonis. Sauliaus Ramoškos nuotrauka

Krepšinio teisėjų darbas nėra lengvas, bet geros rungtynės neįsivaizduojamos be gerų arbitrų. Ir nors teisėjai nėra populiariausi krepšinio žmonės, jie irgi kuria krepšinio istoriją.

Šia idėja vadovaudamiesi Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) teisėjų asociacijos prezidentas, FIBA arbitras Kęstutis Pilipauskas ir jo bendražygis FIBA arbitras Romualdas Brazauskas pasiūlė ilgamečiam šalies krepšinio teisėjų vadui Juozui Jankauskui parašyti knygą.

Lietuvos krepšinio 90-mečiui skirta knyga „Lietuvos krepšinio teisėjai“ trečiadienį pristatyta LKF biure Kaune. Leidinio bendraautoriai - žinomas Lietuvos sporto istorijos puoselėtojas Vytautas Gudelis ir jo duktė Daiva Gudelytė.

J.Jankausko knygoje aprašomas Lietuvos krepšinio teisėjų darbas nuo pačių pirmųjų oficialių krepšinio rungtynių Lietuvoje iki šių laikų (1922-2012 metų).

Dar visai neseniai pasaulyje buvo graibstoma mūsų arbitrų trijulė – Romualdas Brazauskas, Kęstutis Pilipauskas ir šviesaus atminimo Virginijus Dovidavičius. Žinoma, niekas neprilygs R.Brazauskui, labiausiai žinomam Lietuvoje krepšinio teisėjui. 1987 metais jam suteikta FIBA arbitro kategorija. R.Brazausko sąskaitoje – net penki Europos čempionatai, ketverios olimpinės žaidynės ir keturi pasaulio čempionatai. Jis pasaulyje yra vienintelis, tris kartus švilpęs olimpinių žaidynių finaluose. Be to, šis teisėjas net dvylika sykių teisėjavo ULEB Eurolygos finalo ketverto varžybose, iš jų – septyniuose superfinaluose. Neką mažesni ir kitų dviejų teisėjų nuopelnai. Tačiau garsioji trijulė nebeteisėjauja.

Su LKF teisėjų asociacijos prezidentu Kęstučiu Pilipausku LŽ kalbėjosi apie šių dienų teisėjavimo tendencijas.

Trenerių ir žaidėjų autoritetą teisėjai turi užsitarnauti. /LŽ archyvo nuotrauka

Kartų kaitra

– Pasaulis dar prisimena grsiąją Lietuvos teisėjų trijulę – R.Brazauską, K.Pilipauską ir V.Dovidavičių. O kaip šiuo metu vertinami mūsų teisėjai tarptautinėje arenoje?

– Neslėpsiu, tarptautiniu mastu mūsų pozicijos susilpnėjo. Bet tai natūralu. Kaip ir krepšinio žaidėjai ar treneriai – visos kartos nebūna vienodai derlingos. Mūsų teisėjų kartai tuo metu pavyko įsitvirtinti Europoje ir pasaulyje. Juk R.Brazauskas tris kartus švilpė per olimpinių žaidynių krepšinio turnyrų finalus. Tai – aukštumos, kurios daugeliui lieka tik svajonė.

Bet manau, kad geri teisėjai turi svajoti ne tik apie olimpiados finalą. Daug veiklos jiems yra ir šalies čempionate. Žaidynės vyksta tik kas ketverius metus, o mūsų teisėjams reikia daug ir atsakingai dirbti kasdien.

Žinau pavyzdžių, kai teisėjai švilpė olimpiadoje, bet savo šalyje nebuvo įvertinti.

Dabar Lietuvoje vyksta teisėjų kartų kaita. Per pastaruosius kelerius metus net šeši pirmojo dešimtuko arbitrai baigė karjerą. Bet kuriai valstybei būtų sunku taip greitai kompensuoti šitokią netektį.

Apskritai mūsų teisėjų lygis yra geras. Galbūt turime problemų dėl lyderių aikštelėje. Nes tiek žaidėjai, tiek treneriai nelabai vertina mūsų jaunus arbitrus, žvelgia į juos iš aukšto. Žinoma, teisėjai autoritetą turi užsitarnauti patys. Antra vertus, nei žaidėjai, nei aistruoliai nenori laukti. Jiems reikia labai gero arbitrų darbo dabar. Galbūt krepšinio visuomenė buvo pripratusi prie garsių mūsų teisėjų pavardžių, todėl tokie pokyčiai nelieka nepastebėti. Mūsų jaunoji karta turi nueiti kelią iki pripažinimo. O teisėjauti dėl autoriteto yra labai sudėtinga.

Yra iš ko rinktis

Naujosios knygos viršelyje (viršuje centre) - leidinio autorius J.Jankauskas, apačioje – pasaulyje išgarsėjęs (iš kairės) K.Pilipausko, R.Brazausko ir V.Dovidavičiaus trio.

– Galbūt jūsų kartai buvo palankus metas išgarsėti, kai Europos krepšinyje vyko permainos – atsirado Eurolyga, vyko jos kova su „FIBA Europe“, kūrėsi daugiau naujų turnyrų?

– Teisėjai, kurie pradėjo dirbti nuo pirmojo LKL sezono (1993-iųjų rudenį – red.), jau galėjo vadintis pusiau profesionalais. Nes iki tol tai buvo absoliučiai mėgėjiškas, niekuo neįpareigojantis užsiėmimas. Darbas buvo menkai mokamas, todėl daug besiveržiančių teisėjauti nebuvo. Dabar Lietuvoje - teisėjavimo bumas. Pavyzdžiui, Teisėjų asociacija turi per 300 narių, o respublikinės reikšmės varžyboms reikia maždaug šimto teisėjų. Vadinasi, yra iš ko rinktis. Tai puiku. Ir iš tiesų mes turime daug gerai parengtų teisėjų. Kitas dalykas – ar jie turi autoritetą tarp žaidėjų ir trenerių.

Nemėgsti – nelįsk

– Teisėjai – buvę krepšininkai ar tiesiog entuziastai be jokių mokslų?

– Mūsų kartos visi teisėjai anksčiau žaidė krepšinį arba bent jau baigė sporto mokyklas. Vadinasi, mes lengviau perpratome krepšinio teisėjavimo taisykles. Galima teisėją išmokyti taisyklių, mechanikos, gestikuliavimo, bet sunku išmokyti suprasti žaidimą. Išskyrus tą, kuris pats yra žaidęs, jaučia leistino kontakto ribas ir žino, kada reikia švilpti.

Dabar vyksta atvirkštinis procesas – teisėjai pradeda dirbti būdami labai jauni. Yra krepšinio teisėjų mokyklėlės Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Utenoje, bet problema ta, kad jas lanko vyrukai, „nečiupinėję“ krepšinio, labiau teoretikai. Be abejo, jie išmoksta savo darbą, bet tai užtrunka kur kas ilgiau. Mes norėtume, kad jie pradėtų teisėjauti bent jau būdami studentai.

– Ar pasirinkdami krepšinio teisėjo profesiją jaunuoliai suvokia, kad taps nepopuliariausiais krepšinio žmonėmis?

– Manau, supranta. Juk tereikia nueiti į rungtynes. Ypač kiekviena replika girdima mažose arenose. Tokiose teisėjauti daug sunkiau nei, pavyzdžiui, „Žalgirio“ arenoje. Didelėje arenoje dirbti lengva, nes žmonės sėdi toli nuo aikštelės, ir didelė erdvė sugeria visas jų replikas. Kas kita – mažose salėse, kur yra 400 sėdimų vietų, bet varžybas stebi 1000 žiūrovų. Kartais pasižiūriu senus kadrus – pirmųjų LKL čempionatų, kai komandos žaisdavo Plungėje, Šilutėje. Ten žmonės sėdėdavo ant grindų per pusmetrį nuo aikštelės linijos. Ir jie kartais mus griebdavo už kojų ar bandydavo pakišti koją, kad pargriūtume.

Manau, nemėgstant tokio darbo į jį nereikia lįsti. Teisėjavimui reikia pasiaukojimo.

***

Teisėjavimo kuriozai

Kęstutis Pilipauskas:

„Juokingiausia situacija nutiko per 2002 metų pasaulio jaunimo merginų čempionatą Brno. Teko teisėjauti poroje su moterimi. Turėjome atskiras drabužines. Per ilgąją pertrauką nuėjęs ten pajutau, kad prairo kelnių siūlė. O po 15 minučių jau turiu būti aikštelėje. Ką daryti? Karštligiškai suradau baltą siūlą ir juo susiuvau juodas kelnes. Todėl per antrą susitikimo dalį aikštelėje pravaikščiojau, net nebandydamas paimti kamuolio nuo grindų. Gal pravertė jaunystėje žaisto futbolo įgūdžiai – kamuolį pasikeldavau koja. Bet per rungtynes stengiausi nepritūpti. Prakaitas pylė nežmoniškai. Ačiū Dievui, siūlai atlaikė.“

Saulius Samulevičius:

„Du teisėjai prieš Lietuvos aukščiausiosios lygos rungtynes susilažino – kuris pirmas sušvilps, pirks alaus. Tuomet komandos dar žaidė du kėlinius po 20 minučių. Kai aštuonioliktą pirmo kėlinio minutę trūko vienam teisėjui kantrybė, žiūrovai išgirdo pirmąjį arbitro švilpuką. O iki tol rungtynėms jie vadovavo tik gestais.“

Rytis Sabas:

„Sykį Prienuose teisėjavau avėdamas kostiuminius batus, nes sportinius buvau palikęs namie. Bet niekas nepastebėjo. O didžiausią įspūdį paliko teisėjavimas arabų šalyse - šešerius metus važinėjau į Jungtinius Arabų Emyratus, Jordaniją. Ten susidūriau su laukiniu temperamentu. Ir teko švilpti per du finalus JAE, kur komandos viena su kita susimušė. Buvau priverstas pasitraukti į šoną ir viską stebėti iš šalies. Atbėgo policija, sumušė abiejų klubų žaidėjus. Pasitarę su rungtynių komisaru palikome abiejose ekipose po penkis žaidėjus ir taip baigėme rungtynes. Po vieno tokio finalo ir muštynių teko iš Abu Dabio sprukti į Dubajų. Automobilio greičio spidometras rodė 210 km/h“.

Romualdas Brazauskas:

„Vasarą su rinktine, kuri rengėsi jau nepamenu kuriam čempionatui, vykau į kontrolines varžybas Ispanijoje. Rungtynių dieną pasitempiau kirkšnį. Rinktinės masažuotojas Juozas Petkevičius davė šildančio vaisto fenalgono. Skaudamą vietą tryniau, negailėdamas vaistų. Likus dešimčiai minučių iki rungtynių pajutau, kad kirkšnis dega. Neištvėręs nubėgau į drabužinę ir bandžiau vandeniu plauti skaudamą vietą. Pasirodo, turėjau tą vietą nuvalyti, o ne plauti. Kirkšnis užkaito dar labiau. Pirmą susitikimo dalį – 20 minučių – negalėjau susikoncentruoti. Visą laiką žiūrėjau į laikrodį ir piktinausi – kaip lėtai tiksi sekundės“...

Tomas Jasevičius:

„1996 metais, kai Joniškyje teisėjavau Lietuvos krepšinio A lygos rungtynėms, įplyšo kelnės. Siūlų neturėjau, bet kadangi mūvėjau juodas pokelnes, nelabai kas iš aplinkinių tai pastebėjo. Tačiau kamuolį nuo grindų imdavau mergaitiškai pasilenkdamas.“

***

Šiuo metu dirbantys tarptautinės kategorijos teisėjai

Tomas Jasevičius

Jurgis Laurinavičius

Gintaras Vitkauskas

Mindaugas Večerskis

Martynas Gudas

Vilius Mačiulaitis

Artūras Šukys

FIBA komisarai

Romualdas Brazauskas

Kęstutis Pilipauskas

Tomas Rimkus

Kęstutis Skerys

Saulius Samulevičius

Algimantas Pavilonis

Vytautas Kukarskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"