TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Pergalių aidai po keturių dešimtmečių

2011 09 01 0:00
Penktuoju numeriu pažymėtus marškinėlius vilkėjusio 194 cm ūgio M.Paulausko vizitinė kortelė buvo greitis ir neįtikėtinas šoklumas.
www.fibaeurope.com nuotrauka

Modestas Paulauskas - tituluočiausias visų laikų Lietuvos krepšininkas. Per dešimt metų jis spėjo pelnyti olimpinio čempiono titulą, dukart laimėti pasaulio čempionato auksą ir keturiskart tapti Europos čempionu.

Kretingoje gimusio dabar jau 66-erių krepšinio senjoro karjeros aukso amžius buvo septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. 1964-1974 m. jis atstovavo SSRS rinktinei, skynė su ja laurus tarptautinėse varžybose ir net buvo jos kapitonas.

Baigęs sportininko karjerą M.Paulauskas neatitolo nuo krepšinio, dirbo treneriu su jaunimo rinktinėmis, įvairiais šalies klubais. Šiuo metu Miuncheno olimpiados čempionas diriguoja Šakių "Zanavyko" komandai, žaidžiančiai Regioninėje krepšinio lygoje.

"EuroBasket 2011" starto išvakarėse duodamas interviu LŽ MODESTAS PAULAUSKAS papasakojo apie savo laimėjimus, pasidalijo mintimis apie Lietuvoje startavusį Europos čempionatą.

Aikštėje - priešai

- Europos čempionu su SSRS rinktine tapote net keturis kartus iš eilės 1965-1971 m. Kaip į šias pergales žiūrite prabėgus keturiems dešimtmečiams?

- Manau, kad šiais laikais pakartoti tokį pasiekimą būtų sunkiau, nes atsirado gerokai daugiau aukšto lygio komandų. Prieš 40 metų krepšinio geografija buvo siauresnė. Tokios rinktinės kaip Italija, Turkija, Graikija, Ispanija, Prancūzija tuomet buvo antraeilės, dominavo socialistinis lageris - SSRS, Jugoslavija, Lenkija, Bulgarija, Vengrija, Čekoslovakija.

- Ar kuris nors Europos čempionatas jums buvo išskirtinis?

- Tikriausiai 1965-ųjų, jis vyko Maskvoje. Žaidėme namie, man buvo 20 metų, sekėsi labai gerai, iškovojau pirmąjį auksą, tad šios pirmenybės buvo išskirtinės. Vėliau jau žinojau pergalės skonį. Sunku buvo 1969 m. Italijoje ir 1971 m. Vakarų Vokietijoje, kai finale tik po labai atkaklios kovos įveikėme jugoslavus. O 1967 metais Suomijoje buvo lengviau. Jugoslavijos rinktinė artėjant Mechiko olimpiadai tarsi atsitraukė ir užėmė tik 7 vietą. Mums rimtesnio varžovo neatsirado.

- Didžiausi SSRS rinktinės varžovai buvo jugoslavai. Ar tarp abiejų komandų buvo juntama didelė priešprieša?

- Jugoslavai visuomet turėjo specifinį bruožą - grubią gynybos sistemą, vaidybos elementus ir mėgo apeliuoti į teisėjus. Jautėsi, kad aikštėje esame tikri priešai. O su žaidėjais, nebūtinai jugoslavų, bendravome nedaug. Jei varžovai mokėjo rusiškai, pasikalbėdavome. Mes mokykloje per anglų ar vokiečių pamokas tinginiaudavome, todėl užsienio kalbų neišmokome.

Nei baltas, nei raudonas

- Apie jūsų nuopelnus liudija ir tai, kad buvote išrinktas SSRS rinktinės kapitonu.

- 1969 m. prieš pirmenybes Italijoje kapitono pareigose pakeičiau Genadijų Volnovą, kurį laikiau vienu geriausių to meto Europos krepšininku. Treneris Aleksandras Gomelskis atėjo ir pasakė, jog nori mane matyti kapitonu - tokį sprendimą jis priėmė su kolegomis. Puikiai sutardavau komandoje su visų tautybių krepšininkais, tad gal tai turėjo įtakos. Iš tiesų buvo labai nepatogu perimti šias pareigas. Buvau jaunesnis 6 metais už G.Volnovą, kračiausi tokios garbės, bijojau, kad jis įsižeis, o mane kapitono pareigos suvaržys. Tačiau G.Volnovas dėl to neprieštaravo, o mudviejų gerų santykių tai visiškai nepakeitė.

- Kaip Sovietų Sąjungoje buvo žiūrima į rinktinės kapitoną nuo Baltijos krantų?

- Nebuvau naujokas, rinktinėje žaidžiau penktus metus, todėl - truputį "surusėjęs", o Maskvoje mane visi vadino savu žmogumi. Gerai sutardavau su tuomečiais sporto vadovais ir funkcionieriais. Nors buvau lietuvis, nebuvau nei baltas, nei raudonas (juokiasi).

Atgal į praeitį

- Kaip jūsų karjeros metais krepšininkai kovodavo su įtampa?

- Nuo jaudulio niekada nepabėgsi. Bet raminamųjų tablečių saujomis tikrai nerijome. Kiekvienas turėjo savo būdą, kaip atsipalaiduoti. Vieni stebėdavo įtempto siužeto filmus, kiti valgydavo šašlykus su labai aštriais pipirais, o treti paprasčiausiai daug miegodavo.

- Dabartinių čempionatų organizacija - aukščiausio lygio. Kaip būdavo seniau?

- Nesiskųsdavome, organizacija taip pat buvo aukšto lygio pagal to meto galimybes. Tiesa, čarterinių reisų nebuvo. Tekdavo ir oro uoste pusę paros pralaukti kito lėktuvo, ir traukiniais pavažinėti. Bet dėl to nesijaudinome, nes nebuvome išpuikę.

- Kaip per dešimtmečius keitėsi krepšinis? Žaidimas greitėjo, tapo atletiškesnis?

- Nenoriu sumenkinti anų laikų krepšinio ir išaukštinti dabartinio. Mes žaidėme kitaip. Daugiau dėmesio buvo skiriama taktikai, ilgiau įžaisdavome kamuolį, puolime atlikdavome daugiau derinių. Bėgant metams žaidimas progresavo, keitėsi inventorius, žaidėjai tapo aukštesni ir tvirtesni. Dabar atsirado daugiau grumtynių. Anksčiau žaidimas buvo švaresnis. Ir didelės reikšmės turėjo komandiniai veiksmai. Dabar daug lemia individualybės. Jei teisingai atliksi derinį du prieš du, vadinamąjį pikenrolą, taškai beveik garantuoti.

"Filmų" peržiūra

- Be triumfo Europos pirmenybėse, su SSRS rinktine 1967 ir 1974 metais tapote pasaulio čempionu, o 1972 m. iškovojote olimpinį auksą. Ši olimpiada Miunchene tikriausiai atmintyje paliko ryškų pėdsaką dėl teroristinio išpuolio prieš Izraelio sportininkus ir dėl dramatiškos pergalės paskutinėmis sekundėmis prieš amerikiečius krepšinio turnyro finale?

- Tiesiogiai su išpuoliu nebuvome susidūrę, bet chaoso buvo daug, net olimpiados uždarymo nebuvo. Finalas - vienas dramatiškiausių istorijoje. Paskutinės sekundės buvo neįtikėtinos, o mes nesupratome, ar tikrai tapome čempionais. Pamenu, po pergalės vienas lietuvis priėjo pasveikinti ir pasisiūlė pavaišinti alumi. Atsakiau: negaliu, rytoj gali tekti peržaisti finalą. Tačiau nereikėjo. Prabėgo keturi dešimtmečiai, emocijos nurimo, tačiau atmintyje vėl įjungus tą "filmą" iškyla aštrūs prisiminimai...

- Dažnai sugrįžtate į praeitį?

- Kasmet rugsėjo pabaigoje Sankt Peterburge vyksta keturių Eurolygos komandų draugiški turnyrai, skirti legendiniams Vladimirui Kondrašinui ir Aleksandrui Belovui atminti. Ten kviečia visus gyvus tos legendinės SSRS rinktinės narius. Visi atvykstame su šeimomis. Keturias dienas sėdime, bendraujame, prisimename istorines rungtynes, lemiamas jų sekundes. Grįžtame į praeitį.

- Yra žinoma, kad po karjeros pabaigos sportininkai neretai išgyvena sunkų periodą. Ką reikia daryti, kad nulipus nuo olimpo aplenktų depresija?

- Nebūtinai turi būti tęstinumas, nėra reikalo bet kokia kaina įsikibti į trenerio darbą. Tačiau žmogus privalo turėti užsiėmimą, darbą, nuolat būti kolektyve, turėti įsipareigojimų. Šalia to labai svarbu ir šeima, kad po darbų trauktų namo pabūti su artimais žmonėmis.

Linki kantrybės

- "EuroBasket 2011" - didžiausias sporto renginys Lietuvoje. Ar valstybė pasirengusi išlaikyti šį egzaminą?

- Pasirengusi net per daug. Aplankiau visus miestus, kur vyks rungtynės, ir matau, koks ažiotažas sukeltas. Lietuva dega tuo. Galbūt esame per daug pamišę dėl krepšinio. Tačiau Europos čempionatas - retas svečias ir turėtume tuo didžiuotis bei džiaugtis. Svarbiausia, kad nepakenktume mūsų komandai. Visą spaudimą, pergalių reikalavimą vadinu šantažu. Turėtume leisti rinktinei dirbti savo darbą ir neblaškyti žaidėjų.

- Ekspertai ir aistruoliai nerimauja dėl pasirengimo metu rinktinės demonstruoto žaidimo.

- Matau, kad komandai dar sunku atrasti savąjį žaidimą. Labai trūksta Lino Kleizos ir Jono Mačiulio, bet turime puikų trenerių kolektyvą ir žaidėjus. Tikėkimės, kad vyrai atiduos visas jėgas ne tik už save, bet ir už draugą. Kaip lengvaatlečiai sako - pasirodys rekordiniu režimu.

- Kas galėtų nustebinti šiame Europos čempionate?

- Kai visi kalba apie favoritus, kažkodėl nepelnytai pamiršta Rusijos rinktinę. Draugiškos varžybos parodė, kad rusus reikia gerbti.

- Namie žaidžiantys Lietuvos krepšininkai jaučia didelį spaudimą. Ko palinkėtumėte žaidėjams?

- Lai spjauna į viską ir daro tai, ką moka geriausiai. Lai neišradinėja dviračio. Ir tegul nenusimena, jei nesiseks. Turnyras ilgas ir laukiamas žaidimas tikrai ateis, tereikia kantrybės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"