TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Plaza: Į „Žalgirį“ žiūriu kaip į ilgalaikį projektą

2012 12 22 13:01
J.Plaza/AFP/Scanpix nuotrauka

Jau per patį pirmą susitikimą su Vladimiru Romanovu Joanas Plaza išdėstė jam viską, ką buvo girdėjęs iš kitų žmonių. Tai nebuvo malonūs dalykai, prisimena Plaza, ir jis tikėjosi bet kurią akimirką būti išvytas. Tačiau Kauno „Žalgirio“ savininkas išklausė viską ir po atviro pokalbio sutarė su treneriu iš Ispanijos dėl kontrakto.

Šio susitarimo darbo vaisiai jau matomi – „Žalgiris“ šį sezoną demonstruoja geriausią žaidimą per daugiau nei 10 metų, laimėjo Eurolygos C grupės varžybas, pirmauja VTB Vieningoje lygoje ir Lietuvos krepšinio lygoje.

Atvirame interviu žurnalui IQ Plaza papasakojo apie keturių mėnesių patirtį Lietuvoje, jį stebinančius dalykus, tikslus krepšinio aikštėje ir už jos ribų bei savo rašytojo karjerą.

– Treneri, viename iš jūsų interviu teko skaityti, kad bent keli žmonės jums rekomendavo nepriimti „Žalgirio“ pasiūlymo. Ar Kaune praleidus 4 mėnesius esate patenkintas, kad nepaklausėte šių pasiūlymų? – žurnalas IQ paklausė Plazos.

– Klausausi visų, kurie geriau už manę išmano tokius dalykus, kaip trenerių rinka. Man tai pirmas darbas už Ispanijos ribų. Galbūt man nerekomendavo čia vykti, nes klubas per ketverius metus pakeitė 10 trenerių. Tokie skaičiai gąsdina bet kurį trenerį. Kita vertus, būtina tikėti savo sugebėjimais. Per keturis mėnesius iš dalies supratau, kodėl žmonės man taip patarinėjo. Bet stengiuosi atiduoti visas jėgas ir prisitaikyti prie situacijos. Panaši padėtis buvo ir Madrido „Real“ komandoje, kai į ją atvykau. Visi sakė, kad išbūsiu tik mėnesį, o dirbau ketverius metus. Kai atvykau į Seviliją (dirbti su „Cajasol“), jie taip pat per septynerius metus buvo pakeitę 8 trenerius. Ne 10 per ketverius metus, kaip čia, Kaune, bet vis dėl to treneriai ten keitėsi dažnai, o man pavyko dirbti trejus metus. 

Į Kauną atvykau nusiteikęs suteikti stabilumo „Žalgiriui“ – vienam iš legendinių Europos klubų, kuris yra labai gerai žinomas Europoje. Tai iš tikro puikus nuotykis ir patirtis, kai mus taip palaiko aistruoliai ir visa šalis. Šie keturiai mėnesiai buvo tikrai geri.

– Kokie jūsų santykiai su klubo savininku Vladimiru Romanovu?

– Stengiuosi su kiekvienu žmogumi būti 100 proc. atviras. Prieš pirmą susitikimą iš daugybės žmonių girdėjau įvairiausių atsiliepimų apie Romanovą. Per susitikimą tiesiai jam papasakojau visus tuos atsiliepimus, kuriuos girdėti tikrai nebuvo malonu. Tačiau patikėkite – jis kantriai išklausė visų tų dalykų, nors galėjo ramiai pasakyti „Nešdinkis iš čia“. Tiesiog norėjau pasakyti jam visą tiesą, iškloti viską iš esmės, kad po kelių savaičių neatsirastų trinties. Mes pakalbėjome labai atvirai. Aš pasakiau, ko tikiuosi, jis pasakė, ko nori iš manęs. Jis išsakė man savo idėjas, papasakojo apie praeities įvykius, paaiškino savo sprendimus.

Faktas tas, kad dėl kai kurių dalykų mes niekada nesutarsime. Aš galiu nepriimti tam tikrų jo požiūrių, jis lygiai taip pat gali nepriimti mano supratimo apie tam tikrus dalykus. Bet tai yra normalu. Kad ir koks tai būtų klubas, kad ir kokie žmonės, yra tam tikros „raudonos linijos“, kurių santykiai tarp dviejų žmonių negali peržengti. Aš apie tai jam pasakiau, ir jis tai suprato.

Jis gali parodyti, kad nėra toks žmogus, kaip apie jį kalba. Žinau, kad jis, kaip ir visi savininkai ar vadovai, nori daugiau, bet kartu jaučiu jo pagarbą mano darbui ir idėjoms. Žinau tiek, kad atiduodu 100 proc. savo jėgų ir sugebėjimų. Daugiau tiesiog negaliu pasiūlyti, ir kol kas mūsų bendradarbiavimas yra sklandus. Susitinkame kartą per savaitę ar dvi. Stengiamės klausytis vienas kito. Man tam tikri dalykai yra netikėti, bet stengiuosi suprasti. Jis taip pat klauso mano idėjų, mano argumentacijos.

– Vos atvykęs sakėte, kad norite pakeisti „Žalgirio“ mentalitetą. Kokį mentalitetą radote atvykęs į Kauną?

– Man tai buvo staigmena. Prieš atvykdamas daug analizavau praėjusius sezonus. Ispanijoje „Žalgiris“ laikomas viena iš legendinių Europos komandų, o čia atvykęs girdžiu iš žaidėjų, kad žaisdami su „Olympiakos“, CSKA ar „Barcelona“ pralaimėsime 20 taškų. Ir tai sako rinktinių žaidėjai, vieni geriausių krepšininkų Europoje.

Mano kova šiuos keturis mėnesius – ne pakeisti taktiką ir techniką, o pakeisti mentalitetą. Aš dažnai jiems sakau žodžius, kurių negalima sakyti prieš kamerą – „Mes juk esame „fucking“ „Žalgiris“. Mes nesame kokia kiemo komanda. Todėl mes turime stengtis nugalėti kiekvieną varžovą ar bent jau kautis iki paskutinės akimirkos. 

Gal nepateksime į „Top 8“, bet turime kovoti. Turime parodyti mūsų areną lankantiems žmonėms ir tiems, kas sėdi prie televizorių, kad kausimės iki galo. „Žalgiris“ yra vienas garsiausių dalykų šioje šalyje, tam tikra šalies vėliava, todėl mes negalime sau leisti iš anksto nuleisti rankas. Tai nesąmonė. Taip negali būti.

– Tai pirmas jūsų sezonas už Ispanijos ribų. Su kokiais skirtumais tenka susidurti Lietuvoje? Ar jaučiate namų ilgesį?

– Visada sakau, kad geras treneris turi puikiai išmanyti ne vien taktiką ir techniką, bet visų pirma būti geras psichologas. Kai dirbi su skirtingomis tautomis, rasėmis, skirtingai uždirbančiais žmonėmis, reikia būti empatišku ir suprasti žmones, kurie gyvena šioje šalyje. Įžvelgiu didelių skirtumų tarp Lietuvos ir Ispanijos. Ne tik Ispanijos – turiu giminių Prancūzijoje, daug keliauju po Viduržiemio jūros regioną ir tai, ką matau čia, ryškiai skiriasi nuo tų vietų. Dažnai apie tai kalbuosi su savo asistentais po bendrų pietų nes man tai labai įdomu. Jie man paaiškina kai kuriuos dalykus, kurie mane stebina.

Ispanijoje prieš 40 metų buvo panaši situacija kaip Lietuvoje. Kalbu apie žmonių elgesį, tolerancijos trūkumą, politinį susiskaldymą. Keista, kad XXI amžiuje, kai viską valdo internetas, „Facebook“, „Twitter“, situacija nesikeičia greičiau. Tačiau tikiu, kad su laiku jūsų šalis vis keisis ir taps atviresnė ir modenesnė, labiau tolerantiška.

Italijoje, Ispanijoje ar Prancūzijoje turime daug imigrantų, žmonių, kurie atvyksta dirbti. Lietuvos gatvėse retai pamatysi juodaodžių, kinų ar kitų svetimšalių. Tai šiek tiek stebina. Taip pat žmonės Lietuvoje labai rimti, konservatyvūs. Manau, kad taip gali būti dėl to, kad Lietuvoje nėra daug užsieniečių, o daug jūsų žmonių išvyksta į kitas šalis. Suprantu, kad ir šaltas oras, žiema prisideda prie to, kad žmonės čia uždaresni. Pavyzdžiui, žmonės Ispanijoje, Italijoje ar Graikijoje „gyvena“ gatvėse. Ten žmonės gatvėse būna iki dvyliktos ar piprmos valandos nakties. Tačiau tai priklauso nuo klimato.

– Vos atvykęs žadėjote išmokti lietuvių kalbą. Kaip sekasi?

– Kalbėjau su klubo savininku, kad man mokytojo reikia kartą per savaitę. Tačiau ir savininkui, ir sporto direktoriui sakau, kad jie turbūt pagalvojo, kad aš juokauju ar noriu pasirodyti. Nieko panašaus – jeigu 70 proc. mano komandos sudaro lietuviai, turiu su jais bendrauti kaip įmanoma aiškiau. Pradžioje girdėjau, kad klubo vadovai juokiasi iš manęs, nes manė, kad aš nerimtai prašau mokytojo. Tikrai ketinu rasti mokytoją. Ne dėl žurnalistų, o dėl mano žaidėjų. Kai krepšininkai kalbasi tarpusavyje, aš nežinau, ar jie kalba rimtai, ar juokauja. Nebijau išgirsti, ar jie mane kritikuoja, tik noriu žinoti, kaip jie reaguoja į mano sprendimus. Žinau kelis žodžius, tačiau to nepakanka bendravimui. 

– Taigi į „Žalgirį“ žiūrite kaip į ilgalaikį projektą?

– Kitaip dirbti nemoku. Vakar treniruočių salėje vienas dirbau su mūsų vienu jauniausių žaidėjų Adu Juškevičiumi. Dirbu ir su Kuzminsku, Lipkevičiumi, stebiu mūsų dublerių komandos žaidėjus. Viena svarbiausių mūsų užduočių – auginti jaunąją žaidėjų kartą. Aš į šį darbą taip žiūriu. Kai nusprendžiau atvykti į Kauną, kiti treneriai sakė, kad esu pamišęs, sakė, kad nesišlaikysiu net iki gruodžio mėnesio. Tačiau dabar jie mato, kad „Žalgiris“ yra pirmas Eurolygoje, pirmas VTB Vieningoje lygoje, pirmas LKL lygoje, o tuo pačiu dirbame su jaunais žaidėjais. Galbūt kitą savaitę klubo savininkas mane atleis, tačiau aš apie tai negalvoju. Kiekvieną dieną stengiuosi atiduoti 100 proc. savo jėgų darbui ir su kiekvienu savo sprendimu galvoju apie ateitį. Ne tik siekiu išlaikyti „Žalgirį“ viršūnėje, bet ir auginti jaunąją kartą. Demonstruojame pasauliui savo stilių, didžiuojamės savimi ir galvojame apie naują Lietuvos krepšininkų kartą. Planuoju čia būti ilgą laiką, nors kontraktas tik vienerių metų ir nežinau, ką klubo vadovai apie mane galvoja. 

– Matyt, čia esate tikrai laukiamas. Viena leidykla pasiūlė išleisti jūsų knygą „Angelinos skraistės“. Ar jus labai nustebino toks pasiūlymas?

– Kai prieš daugelį metų parašiau šią knygą, neįsivaizdavau, kad ji gali būti tokia populiari. Iš pradžių niekas nenorėjo jos išleisti mano gimtąja katalonų kalba, ji buvo išleista gerokai vėliau. Dar po trejų metų ji buvo išversta į ispanų kalbą ir iš karto buvo išpirktas visas tiražas. Mane tai stebina, nes save laikau krepšinio treneriu, o ne rašytoju. Tačiau tiesa, kad esu empatijos liginis, noriu pajusti žmonių aplink mane jausmus. Vėliau visa tai sugula į knygą, kuri net 10 metų po jos parašymo veda žmones iš proto. Vienam nepažįstamam žmogui daviau ją paskaityti ir jam taip patiko, kad pasiūlė ją išleisti. Tačiau leidėjai iš to tik juokėsi, jie sakė, kad esu tik treneris. Vėliau parašiau antrą romaną ir leidėjai juo vėl susidomėjo.

Dabar ši keista istorija tęsiasi toliau – net ir Lietuvoje žmonėms įdomu, kokios neurotinės idėjos gimsta krepšinio trenerio iš Ispanijos galvoje. Šioje knygoje nėra nė žodžio apie krepšinį. Tai knyga apie tai, kas mane visą laiką jaudina, apie tai, kaip reikia siekti savo svajonių. Dabar tai lengva pasakyti, nes aš įgyvendinu savo svajonę, dirbu mylimą darbą, treniravau garsius Europos klubus Sevilijoje, Badalonoje, Madride, Kaune. Bet šią knygą parašiau anksčiau, prieš įsibėgėjant mano karjerai.

Turiu daugybę krepšinio srities draugų, kurie studijuoja architektūrą ar groja kokiu muzikos instrumentu. Šiuos draugus stengiuosi stumti į priekį, kad jie neišsižadėtų savo svajonių.

Visi mes susiduriame su įvairiais sunkumais dėl pinigų, jausmų, tačiau kažkada išlenda saulė. Mano romanas yra apie moterį, kuri sulaukusi 40 metų supranta, kad visus jos gyvenimo sprendimus priima kiti. Kai buvo jaunesnė, ji norėjo būti žurnalistė, tačiau jos tėvai vertė ja tapti teisininke. Kartais, kai esi vedęs ar ištekėjusi, turi savo problemų, tačiau antra tavo pusė to nesupranta. Visi mes susiduriame su panašiomis istorijomis. Ši moteris supranta, kad reikia tai keisti ir pradėti pačiai priimti sprendimus. Šią knygą rašiau iš moters perspektyvos. Nežinau, kodėl taip įvyko. Galbūt nenorėjau, kad mane identifikuotų kaip šios knygos autorių. Nežinau. Tikiuosi, kad skaitytojams Lietuvoje ji patiks ir galbūt ateityje bus išleista ir antroji mano knyga.

Tačiau dar sykį noriu pakartoti, kad nelaikau savęs rašytoju. Labai gerbiu rašytojus ir neturiu pakankamai žinių apie šį pasaulį. Tiesiog džiaugiuosi, jei kažkas perskaitęs mano knygą pasijunta geriau. Žinau, kad yra tokių žmonių, kurie perskaitę knygą pradėjo lankytis vietose, kurias aprašiau – Paryžiuje, Naujajame Orleane ir kitur. Ir tai nuostabu, nes aš tik krepšinio treneris, o ne rašytojas. Tai geras jausmas. Ketinu mokytis, kad būčiau geresnis rašytojas.

– Ar tai geresnis jausmas nei laimėti Ispanijos čempionatą ar ULEB taurę?

– Man visada svarbiau laimėti krepšinio aikštėje. Būdamas jaunesnis esu dirbęs įvairių darbų, kad galėčiau uždirbti pinigų savo šeimai. Kai kurių darbų niekad nenorėjau dirbti. Tačiau visada juos dirbau šalia krepšinio. Galbūt mano artimieji galvojo, kad esu pamišęs, jog svarbiausiu mano tikslu išliko tapti geru krepšinio treneriu. Tačiau vieną dieną saulė nušvito, man buvo suteikta galimybė ir ja bandau pasinaudoti 100 proc. Žinau, kad mirsiu anksčiau už kitus žmones, nes dažnai užmirštu, kad gyvenu tik vieną kartą. Galbūt turėčiau labiau mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. Tačiau visos mano jėgos nukreiptos tik tam, kad siekčiau pergalių krepšinio aikštelėje.

basketnews.lt informacija

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"