TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

R. Endrijaičio gyvenimas su „Statyba“ ir be jos

2014 06 14 6:00
Rimantas Endrijaitis ir dabar laisvalaikiu dažnai žaidžia krepšinį. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Žvalus, energingas, puikų humoro jausmą turintis ilgametis legendinio Vilniaus vyrų krepšinio klubo „Statyba“ žaidėjas ir treneris Rimantas Endrijaitis šiandien švenčia 70-ąjį gimtadienį.

Ir „Statybai“, ne sykį atgaivintai ir vėl subyrėjusiai, šie metai jubiliejiniai: šis klubas buvo įkurtas prieš 50 metų (1964-aisiais), prieš 35-erius (1979 metais) sostinės ekipa padarė rekordinį šuolį savo istorijoje - laimėjo SSRS čempionato bronzą, o prieš 20 metų (1994-aisiais) „Statyba“ tapo pirmojo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionato bronzine prizininke. Visų minėtų įvykių neatsiejama dalis buvo R. Endrijaitis.

„Statyboje“ jis žaidė 1965-1975 metais ir visą laiką ėjo komandos kapitono pareigas, o 1975-1987 metais buvo vyriausiasis šios ekipos treneris. Jo vedami „statybininkai“ pribloškė Sovietų Sąjungą, kildami ant prizininkų pakylos. 1992 metais atgaivinęs sostinės klubą R. Endrijaitis tapo jos treneriu ir Lietuvos čempionate užėmė trečiąją vietą. O netrukus tylomis buvo išprašytas iš Vilniaus...

Rizika pasitvirtino

„Su buvusiais bendraklubiais bendrauju. Kelerius metus žaidžiau „Statybos“ veteranų komandoje, su ja ne sykį tapau čempionu. Žinau, kas iš legendinės mūsų komandos ką veikia", – LŽ sakė R. Endrijaitis.

Didis krepšinio specialistas didžiuodamasis vardijo jo akyse užaugusių krepšininkų kartas: drauge „Statyboje“ žaidė su Juozu Rimkumi, paskui šioje ekipoje R. Endrijaitis treniravo jo sūnų Tomą, dabar - FIBA komisarą. Kartu rungtyniavo su Mykolu Karnišovu, kurio sūnus Artūras savo karjerą 1987 metais irgi pradėjo „Statyboje“, o dabar yra NBA komandos Denverio „Nuggets“ generalinio direktoriaus pavaduotojas. R. Endrijaitis treniravo ir Gintarą Pocių, kurio sūnus Martynas yra vienas svarbiausių Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjų.

R. Endrijaičio dėka „Statyboje“ atsirado Šarūnas Marčiulionis, kuris vėliau vienas pirmųjų iš Europos pateko į NBA. Penktadienį, birželio 13-ąją, Šarūnui sukako penkiasdešimt.

Treneris tuomet jauną Š. Marčiulionį parsivežė iš Kauno į sostinę, mat „Žalgirio“ meistrų komandoje Šarui neatsirado vietos. R. Endrijaitis nusprendė rizikuoti - jis leido naujokui pasireikšti „Statyboje“. Tiesa, dėl jaunojo gynėjo treneris buvo priverstas iš komandos atleisti patyrusį snaiperį Rimą Girskį.

„Niekas neįsivaizduoja, kaip tuomet rizikavau, – prisiminė R. Endrijaitis. – Jei Š. Marčiulionis nebūtų taip gerai pasirodęs per rungtynes, kitą rytą būčiau priverstas susikrauti lagaminus ir lėkti iš Vilniaus.“

Dėl savito požiūrio į trenerio darbą vieni Rimantą Endrijaitį giria, kiti peikia, o treti nuo jo slepiasi.

Visiems neįtiksi

„Gyvenu, kaip noriu, ir niekam nepavydžiu, – savo gyvenimo kredo atskleidė R. Endrijaitis. - Krepšininkai turėjo dirbti kaip reikiant. Gal kai kurie ir pyksta ant manęs. Bet nemėgdavau, kai žmogus nesilaiko tvarkos. Viskam reikia žinoti laiką ir saiką“, – teigė R. Endrijaitis, šiuo metu einantis Pasvalio krepšinio klubo „Pieno žvaigždės“ prezidento pareigas.

Ir neminėdamas pavardžių papasakojo istoriją iš savo turtingos patirties: „Kartą su „Statyba“ nuvykome žaisti į Vladivostoką. Pirmas rungtynes laimėjome. Laukė dar vienos. Vakare užeinu į vieną viešbučio kambarį ir matau - du žaidėjai visiškai „nedarbingi“. Nelaukiau, kol profsąjunga apsvarstys jų elgesį. Priėmiau sprendimą vietoje. Nesakysiu, ką su jais padariau. Žinoma, gal tai ir nėra gerai, bet kai pralaimėdavome, juk kalčiausias būdavau aš, ir tada aštuoni funkcionieriai mane svarstydavo.“

Už šias savybes, pasak pašnekovo, vieni jį giria, kiti – peikia, treti – slepiasi.

"Treneris - kaip pedagogas. Nenorėk, kad vaikai tave gerbtų, jei parašai dvejetą. Turi atlikti savo pareigą nesitikėdamas grąžos“, - tikino R. Endrijaitis.

Kijevas, Krymas ir „britva“

1998 metais R. Endrijaitis išleido knygą „Krepšinis – mano gyvenimas“. Išsamiai aprašė sunkią savo vaikystę, kelią į „Statybą“, kaip pelnė pripažinimą ir kas privertė tapti treneriu. Praėjus 16 metų nuo knygos pasirodymo R. Endrijaitis tvirtino, jog dabar jo gyvenimas – ne tik krepšinis.

– Jei dabar rašytumėte naują knygą, apie ką ji būtų? – jubiliejaus išvakarėse „Lietuvos žinios“ paklausė Rimanto Endrijaičio.

– Gyvenimas tęsiasi. Jau pradėjau rašyti antrą knygos dalį. Pagautas įkvėpimo kartais rašau net naktimis. Medžiagos yra daug.

– Kokie būtų svarbiausi knygos akcentai?

– Mano viešnagė Amerikoje. Ten stebėjau NBA ir NCAA varžybas, sėmiausi patirties.

Dar knygoje bus įspūdžių iš darbo Sankt Peterburgo ekipoje „Spartak“. (1999-2000 metais R. Endrijaitis buvo šio klubo vyriausiasis treneris – red.)

Pirmoje knygoje neaprašiau gyvenimo Ukrainoje - ten praleidau penkerius metus. (2004–2009 metais R. Endrijaitis treniravo Sumų ekipą „Sumychiprom“ – red.) Kai tik atvykau į Sumus, šioje šalyje krepšinio komandas treniravo tik trys užsieniečiai, įskaitant ir mane: Kijevo klube dirbo specialistas iš Italijos, o Južno komandoje „Chimik“ - serbas. Tuo metu ukrainiečiai nedaug turėjo savo trenerių, todėl mes, užsieniečiai, padėjome formuoti Ukrainos krepšinį.

Tapau Ukrainos Oranžinės revoliucijos liudininku. Ji kilo 2004 metų lapkričio mėnesį po šalies prezidento rinkimų. Bet įdomiausia buvo kas kita.

Vykdamas į Ukrainą neįsivaizdavau, kokia tai didelė valstybė. Iki tol žinojau tik Kijevą, Krymą ir Charkovo „britvą“ (barzdaskutę), nes ja skusdavausi. (Juokiasi.) Mūsų klubas dar rungtyniavo ir Europos taurės varžybose, todėl labai daug laiko praleisdavau kelionėse. Tada ir suvokiau, kokie ten atstumai.

Pavyzdžiui, pirmadienį penktą ryto komanda įlipa į autobusą ir 330 km važiuoja į Kijevą. Iš ten lėktuvuvu skrenda į Prancūziją, Austriją ar dar kur nors. Jei spėjame, atvykę pasitreniruojame pirmadienio vakarą, jei ne – treniruojamės antradienio rytą. O vakare jau rungtynės. Trečiadienį grįžtame į Kijevą, iš ten - vėl 330 km iki namų autobusu kratytis duobėtais keliais. Ketvirtadienį pasitreniruojame, o šeštadienį jau reikia žaisti Ukrainos čempionato rungtynes. Ir ankstų penktadienio rytą vėl lipame į autobusą ir važiuojame 400-800 kilometrų.

Tai truko penkerius metus, kol klubas bankrutavo. Paskutinius kelis mėnesius jau dirbau už dyką.

"Avtodor" istorija

– Turbūt sutapimas, bet bankrutavo ir Saratovo klubas „Avtodor“ (Rusija), kuriame jums teko dirbti 1989–1990 ir 1996–1998 metais.

– Tai kita istorija. Klubas bankrutavo dėl politinių sumetimų. Komandos savininkas Vladimiras Rodionovas norėjo tapti gubernatoriumi. Laimėjo varžovas, šis ir susidorojo su juo. Tada V. Rodionovas nuvyko į Sankt Peterburgą, tapo „Dinamo“ komandos, kurią treniravo Davidas Blattas, o jam talkino Kęstutis Kemzūra, generaliniu direktoriumi. Ir 2005 metais ši komanda laimėjo FIBA Europos taurę. Dabar V. Rodionovas Saratove stengiasi atgaivinti „Avtodor“.

Savo knygoje dar apdainuosiu Joniškį – ten buvau „Žiemgalos-Šiaurės Vilko“ vyriausiasis treneris, 2004 metais laimėjome tuometes Lietuvos krepšinio A lygos pirmenybes. Dar reikės paminėti Pasvalį ir „Pieno žvaigždes“ – kaip ten atsidūriau, ir kuo Pasvalys skiriasi nuo Biržų.

Kai viską sprendžia už tave

– Treneriu dirbote 36 metus – nuo 1975-ųjų iki 2011-ųjų. Bet nedažnai krepšininkas treneriu tampa būdamas vos trisdešimties...

– Buvau nepaprastai atsidavęs krepšiniui. Net iki naivumo. Kai atsirado Vilniaus „Statybos“ dublerių komanda, buvau 28-erių. Tais laikais Sovietų Sąjungos sporte vyravo nuostata – jei tau tiek metų, reikia baigti karjerą.

Mano treneris Antanas Paulauskas, kurį gerbiu už atsidavimą Vilniaus krepšiniui, kartą pasakė: „Rimai, tu jau veteranas, reikia ką nors galvoti.“

Ir aš su man patikėtais visai jaunais vaikinukais nuvykau į Estiją. Ten savaitę vyko šešių dublerių komandų SSRS čempionato turas. Šiame turnyre labai gerai pasirodėme. Kitų komandų atstovai pradėjo pusbalsiu kalbėti, kad turiu trenerio talentą. O ir mūsų dubleriai neslėpė: Endrijaitis žino, kada leisti pailsėti, kada paspausti, kada sistemą pakeisti. Tokios kalbos pasiekė A. Paulauską. Jis, žinodamas, koks mano charakteris, kad esu truputį idealistas, pasiūlė treniruoti.

– Bet juk skaudu, kai krepšininko karjerą tenka baigti ne savo noru?

– Viską nusprendė už mane. Susirinko gal kokie penki vyrai ir sako – turi dirbti. Juo labiau kad „Statybos“ treneris A. Paulauskas turėjo problemų dėl širdies. Negalėjo nei nervintis, nei mašinos vairuoti. O ir „Statybos“ krepšininkai nenorėjo, kad treniruotų svetimas. Juk kartu užaugome, patekome į SSRS aukščiausiąją lygą. Tad ir dirbome idealiai kokius penkerius metus.

Savita metodika

– Kuo ypatinga jūsų treniravimo metodika?

– Kai pradėjau treniruoti „Statybą“, pateikiau naujovių. Iš ryto pusantros valandos dirbdavau su gynėjais. Paskui tiek pat laiko individualiai plušėdavau su aukštaūgiais. O vakare jau visi kartu mokėmės taktikos elementų.

Daug fiziškai dirbdavome ir po čempionatų. „Statybos“ fizinio rengimo treneris buvo Algis Kaminskas, šuolininkas į aukštį ir dešimtkovininkas. Jo patirtį – sprintą ir šoklumą – pirmą kartą pritaikėme krepšinyje. Su juo dirbdavome rytais, o vakarais tobulindavome krepšininkų techniką.

Be to, kai nuvykdavome žaisti turo varžybų į kokį Rusijos miestą, mėgdavau nueiti pasižiūrėti rytinės ledo ritulininkų treniruotės, stebėdavau, kokius pratimus jie daro. Paskui savo vyrams sakydavau: pasižiūrėkite – ledo ritulininkai randuoti, sumušti, bet aikštelėje kala ir viską atlaiko. O jūs, jei varžovas pirštą prikiša, nebemetate iš po krepšio ir rėkiate, jog prieš jus šiurkščiai prasižengė.

Per treniruotes leisdavau žaisti kiečiau. Žaidėjai priekaištaudavo – mokote mus muštis? Ne, sakydavau, mokau jus valdyti nervų sistemą.

Pavargo ieškoti ir prašyti

– Jūs krepšininkus retai girdavote. Kodėl?

– Nemėgau girti. Tuomet kiekvieną norėjau padaryti aukšto lygio krepšininku. Manęs nedomino mailius apačioje. Gal per daug savimi pasitikėjau. Bet norėjau "gaminti" puikios kokybės produkciją. Kai kas manęs nemėgo, nes greitai atskirdavau, kurie vaikinai turi didelio meistriškumo krepšininkui būtinų savybių.

Gerą žodį pasakydavau, kai sportininkas gerai atlikdavo darbą. Jauną žmogų reikia paskatinti, tada jis geriau auga. Ir skatinau, bet nedažnai.

– Sunkiai atgaivinote „Statybą“ 1992-aisiais, bet jau po dvejų metų ją palikote sužeista širdimi...

– Kai klubo savininkai neatsiklausę iš trenerio mane padarė komandos vadovu, kuris turėjo vaikščioti po Vilnių atkišęs delną ir kaulyti pinigų, pasakiau „viso gero“. Ir nuvykau į Plungės „Olimpą“. Vilnių palikau įsižeidęs. Nors kai pradedu gilintis, ko gero, turėčiau pykti tik ant savęs. Gal privalėjau ištiesęs abi rankas vaikščioti po Vilnių ir prašyti paramos? O aš tik vieną ištiesęs prašinėjau. Bet pavargau vaikščioti, ieškoti, prašyti. Tada ir pajutau, kad atėjo kiti laikai. Kad mano patirtis ir supratimas nebereikalingi. Klubų savininkams nerūpi ateities vizija. Jiems reikia greito rezultato.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"