TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

R. Valentienė nenusivylė trenerės darbu

2015 05 09 6:00
Rima Valentienė (su taure) savo turtinga patirtimi noriai dalijosi su „Utenos“ žaidėjomis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šį sezoną „Utenos“ moterų krepšinio komandos kapitonė Rima Valentienė prie čempioniško ekipos žaidimo prisidėjo ne tik taškais. Vyriausiojo trenerio Alfredo Vainausko prašymu ji tapo jo asistente ir talkino strategui per treniruotes.

„Esu dirbęs užsienyje ir labai nusvilęs pirštus pasirinkdamas asistentą lietuvį. Nuo to sykio pasižadėjau būti atsargus ir pagalbininkais rinktis tik gerai pažįstamus žmones. Utenoje žaidžiančia trenere pasirinkau R. Valentienę, kurią daug metų pažįstu. Su ja galime kalbėtis įvairiomis temomis“, – motyvus renkantis pagalbininkę atskleidė A. Vainauskas.

Europos šimtuke

Taip bendromis A. Vainausko ir R. Valentienės pastangomis tik 2013-ųjų rudenį įkurtas klubas šiemet laimėjo Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempionatą ir šalies krepšinio federacijos (LKF) taurę. „Utena“ LMKL pirmenybėse iš viso pasiekė 32 pergales, LKF taurės turnyre laimėjo visas trejas rungtynes, o Europos taurės varžybose iškovojo 2 pergales. Patirtos tik 5 nesėkmės, iš jų 4 – Europoje.

Šie sezono rezultatai lėmė, kad, Europos krepšinio portalo eurobasket.com duomenimis, „Utena“ Senojo žemyno moterų klubų šimtuke užima garbingą 28 vietą. Surinkusios 116 įskaitinių taškų uteniškės lenkia ir Prancūzijos, ir Ispanijos klubus.

Pasak A. Vainausko, Rima – nuostabus žmogus. Ji turi didelę patirtį, suburia visas žaidėjas ir jas saugo.

„Toks žmogus komandoje labai reikalingas. Rima yra jau brandi, individualiai dirba su vaikais. Juk karjera anksčiau ar vėliau baigiasi. O ji, baigusi dvi aukštąsias mokyklas, domisi krepšiniu ir nori dirbti trenere. Moterų krepšinyje tokių specialistų labai trūksta“, – pasakojo „Utenos“ ekipos strategas.

Turi ką patarti

36 metų 170 cm ūgio įžaidėja R. Valentienė už atsiradusią galimybę išbandyti savo jėgas nauju amplua dėkojo „Utenos“ vyriausiajam treneriui.

„A. Vainauskas manimi pasitikėjo ir leido rūpintis komandos fiziniu parengimu, o neretai ir pačiai pasidžiaugti – vesti treniruotes, – sakė žaidžiančioji trenerė. – Panelės nepyko, darė viską. Džiaugiuosi, kad bendromis jėgomis pasiekėme tokių rezultatų.“

Trenerės darbas R. Valentienei nėra didelė naujiena. Sportininkė prisipažino jau trečius metus vasaromis sūnui ir jo draugams rengianti treniruotes.

„O šį sezoną A. Vainauskas man patikėjo ir daugiau darbų. Dėl to esu nepaprastai laiminga, nes turiu ir ką pasakyti žaidėjoms, ir ką pasiūlyti. Juk mano patirtis tikrai nemaža“, – šypsodamasi kalbėjo ilgametė Lietuvos rinktinės įžaidėja.

Griežtesnio žodžio neprireikė

– Ar nebuvo keista treniruoti krepšininkes, su kuriomis pati aikštelėje dar plušėjote? – LŽ pasiteiravo Rimos Valentienės.

– Tai buvo nuostabu. Dariau viską kartu su merginomis, todėl puikiai žinau, kaip jos jautėsi: ar joms skaudėjo, ar ne. Pasikalbėdavome su žaidėjomis ir taip reguliuodavome joms darbo krūvį. A. Vainauskas iš šono matė, kaip mums sekėsi. Jei kas nors būdavo ne taip – pataisydavo. O jei dirbdavome per daug – pristabdydavo.

– Ar turėjote drąsos krepšininkėms pasakyti griežtesnį žodį?

– Mūsų komandoje galima taip pasielgti, bet man to dar neprireikė. Žaidėjos – profesionalės ir gero charakterio. Jos puikiai suprato, kad dirbti reikėjo dėl pergalių. Kolektyvo merginos yra motyvuotos, protingos. Jaunos žaidėjos, ypač Martyna Petrėnaitė, tikiuosi, dar atsiskleis.

– Kaip manote, kodėl A. Vainauskas jumis pasitikėjo?

– Su treneriu A. Vainausku esame ir anksčiau dirbę, tai nebuvo pirma mūsų pažintis. Drauge dirbdami su Vilniaus klubu esame Eurolygoje iškovoję aukščiausią – trečiąją – vietą. Mes plušėdavome ir papildomai, visuomet būdavome tos pačios nuomonės apie pasirengimą, gyvenimą. Tad prieš sezoną pasiūlė dirbti kartu.

Žaidimas netrukdė treniruoti

– Žaidžiančiuoju treneriu nelengva būti. Dabartinis Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo asistentas Arvydas Gronskis, prieš dešimtmetį buvęs žaidžiančiuoju treneriu, tą metą prisiminė taip: „Kai pačiam reikia žaisti, pradedu treniruoti, o kai reikia treniruoti, pradedu žaisti. Tai išmuša iš vėžių.“ Jūs jautėtės panašiai?

– Esu įžaidėja, kuri aikštelėje sustato viską į vietas ir diriguoja komandai. Mano darbas – padaryti, kad komandoje būtų tvarka, kad kiekviena krepšininkė žinotų, ką ji daro. Šį sezoną mums tai labai pavykdavo. Nesipykome, jokie interesai nesikirto. Kiekviena aikštelėje atlikome savo darbą, todėl ir rezultatas buvo geras.

– Trenerės darbu nenusivylėte?

– Baikit juokus. Žinoma, ne. Juk sezonas buvo fantastiškas. Kaip buvo malonu, kai pilnos Utenos arenos tribūnos draugiškai mus palaikė. Tai nuostabu. Pastarąjį kartą tai buvau patyrusi žaisdama Vilniaus TEO ekipoje – kai mums gerai sekėsi Eurolygoje. Paskui klubui atėjo sunkūs laikai. Tad Utenoje, kai matai, kaip žmonės tave palaiko ir myli, atgijo saulė širdyje.

– Gal sulaukėte pasiūlymų treniruoti kitas komandas?

– Džiaugiuosi būdama Utenoje. Nežinau, kaip viskas bus toliau. Juk žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Šis sezonas buvo nuostabus. Norėčiau dar daugiau pergalių padovanoti miestui, kuriame žaidžiau šį sezoną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"