TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

S.Jovaiša: tarp politikos ir krepšinio

2013 01 04 17:50
Sergėjus Jovaiša - amžinas žalgirietis

Seimo nariu tapęs Sergejus Jovaiša neatitrūksta nuo krepšinio. Patekęs į šalies valdžią, legendinis krepšininkas ne tik sulaukia klausimų iš seimūnų, bet ir tikisi palengvinti sąlygas verslininkams, remiantiems krepšinį.

58 metų Jovaiša politikoje nėra naujokas. 2007-2011 metais jis buvo Anykščių rajono tarybos nariu, o praėjusių metų pabaigoje per Seimo rinkimus pakilo konservatorių partijos reitinge ir gavo vietą Seime.

Apie pokyčius gyvenime, panašumus tarp krepšinio ir politikos bei požiūrį į krepšinio rėmimą Jovaiša kalbėjosi su „BasketNews.lt radijo“ laida.

– Sergejau, kiek krepšinio liko jūsų gyvenime? – „BasketNews.lt radijas“ paklausė Jovaišos.

– Be politikos visą likusią dalį mano gyvenime vis dar užima krepšinis. Šiek tiek dar ir šeima. Aš vis tiek stengiuosi viską pamatyti. Jeigu ir ne gyvai, tai bent per žinias. Krepšinis vis tiek yra didžioji mano gyvenimo dalis ir nuo jo stengiuosi neatitolti. Žinoma, sumažės galimybių apsilankyti „Žalgirio arenoje“ ar rungtynėse Vilniuje, bet manau, kad per televizorių viską suspėsiu pamatyti. Tuo labiau, kad rungtynės vyksta vakarais.

– Jūs turite savybę, kuri Seimui, iš pažiūros, nelabai tinka – nemėgstate vynioti į vatą. Ar dėl to nesibaiminate?

– (Juokiasi) Ne. Gal tai bus netgi į naudą. Man nėra baisu to daryti. Tiesa, kol kas nematau didelių galimybių reikštis. Gal dėl to, kad nėra didelių progų. Vis dėlto ateityje, kai reikės pasakyti, tylėjimo iš mano pusės nebus. 

– Ar tokį Seimą įsivaizdavote?

– Pirmiausiai, reikėjo susipažinti su tuo „bičių aviliu“. Kitaip jo nepavadinsi. Ten iš tikrųjų verda kova dėl vietos po saule ir savo interesų įtvirtinimo. Matėme, kad naujo Seimo darbo pradžia ir buvo užimta tais dalykais. Dabar jau visi susėdo į savo vietas, dar pasipildė savo komandas ir darbai turėtų pajudėti iš vietos. Kokie ir kokio rezultatyvumo tie darbai bus, kam, Lietuvai ar patiems valdantiesiems, jie bus naudingi, parodys laikas.

– Mūsų laidoje prieš rinkimus garsiai abejojote savo galimybėmis patekti į Seimą. Dabar jūs jau oficialus seimūnas. Ar tai buvo netikėta?

– Kažkiek netikėta. Maloniai nustebino tai, kad mano vardas dar nuo senų laikų išlikęs politika ir rinkimais besidominčių žmonių pasąmonėje. Pavyko surinkti nemažai balsų visoje Lietuvoje, kurie garantavo mano patekimą į tautos išrinktųjų vietą. 

– Administracinį darbą dirbote ir Kauno Baltų krepšinio klube, kuomet ėjote šios ekipos direktoriaus pareigas. Ar ta patirtis kažkuria prasme padeda ir Seime?

– Visos patirtys yra naudingos, bet dabartinėje veikloje labiau vertinčiau patirtį, įgytą Anykščių savivaldybėje. Tuomet buvau tarybos nariu ir mero patarėju. Per tuos ketverius metus iš arti susipažinau su politiniu darbu. Tiesa ten teko ne tik priiminėti įstatymus, bet ir svarstyti, ką konkrečiai galima padaryti rajono labui. Seime specifika truputį kitokia, bet panašumų taip pat daug.

– Ar buvę krepšinio pasaulio kolegos ir bendražygiai, sutikę jus, neklausia: Sergejau, velnias jus nešė į tą galerą?

– Dauguma nesitikėjo, kad aš apskritai apsispręsiu kandidatuoti. Dabar sulaukiu įvairių buvusių kolegų vertinimų. Nei iš vieno negirdėjau, kad prieštarautų mano pasirinkimui. Tik prašė būti atsargiam, kad netapčiau tokiu, kokius valdžios atstovus jie įpratę matyti. Manau, kad man tai negresia.

– Kodėl pasirinkote būtent politiką?

– Man įdomu. Aš jau seniai seku politiniu įvykius ir jų raidą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Man įdomu dalyvauti tuose verpetuose. Seime pirmiausiai atradau tiesioginę informaciją. Pagal ją galiu daryti išvadas ir nesivadovauti gandais ar tendencinga informacija. Dabar man žymiai paprasčiau pasidaryti išvadas ir priimti sprendimus.

– Ar turi panašumų politika ir krepšinis?

– Iš dalies – taip. Ten taip pat yra komandinis darbas, kuris labai svarbus tiek sporte, tiek politikoje. Pagrindinis to komandinio darbo skirtumas tas, kad sporte vienintelis tikslas yra nugalėti, o politikoje kiekvienas nori asmeninės naudos, kartais savo oponentą ar net partnerį paspiriant į šoną. Man keista, kad nepaisant to, vis tiek rezultatai yra pasiekiami, nors labai dažnai darbas vyksta nedarniai.

– Sergejau, ar jau spėjote Seime surengti apklausą: daugiau narių palaiko Žalgirį ar Lietuvos rytą?

– Manau, kad „Žalgiris“ vis tiek yra tas vardas, kurį visi geriausiai pažįsta, supranta ir vertina. Manau, kad dauguma Seimo narių palaiko „Žalgirį“. 

– Ar padiskutuojate Seime apie krepšinį?

– Be abejonės. Per trumpas pertraukėles ir neformalius susitikimus padiskutuojame apie aktualijas. Seimūnai, ypač vyresnieji, mėgsta lyginti dabartinį krepšinį su mano laikų atmosfera ir pasiekimais. Yra apie ką diskutuoti ne tik darbo reikalais.

– Tiesmukas klausimas: ar žmogus, į Seimą patekęs iš sporto pasaulio, pasistengs, kad krepšinis nuo šiol turėtų dar didesnį finansavimą?

– (Juokiasi) Dar neišgirdęs tokio klausimo, ar Romanovo postringavimų apie sirgalių išlaikomą klubą, jau galvojau, kad būtina sureguliuoti finansinio rėmimo pataisas ar įstatymais nustatytą tvarką. Verslininkams turi apsimokėti būti mecenatais, kad jiems apsimokėtų remti sportą ir ne tik: kultūrą ir kitus visuomeninius reiškinius. Tai labai paprasta. Aš pabandysiu tai įrodyti ir tikrai pateiksiu pasiūlymų. Verslininkai negali pilnai paremti komandų, net jei ir norėtų. Jie iš to neturi jokios naudos. Valstybė nelabai gali, o verslininkai nelabai nori. Todėl manau, kad reikėtų sujungti šiuos norus ir galimybes į vientisą darinį, kad verslininkai padėtų valstybei išlaikyti tuos sportininkus, bet už tai gautų kažkokios naudos. Tai būtų naudinga ir valstybei, ir verslininkams. 

– Ar turite omenyje lengvatas verslininkams?

– Be abejonės. Reikia gerai pagalvoti, pasitarti ir sudėlioti. Dabar galiu tą modelį apibūdinti tik grubiai. Jeigu verslininkas sportui gali skirti milijoną, tai gal nuo kitų dviejų milijonų jam nereikėtų nuskaitinėti mokesčių. Pateikiau „nuogą“ pavyzdį, bet dirbant ta linkme galima kažką padaryti. Tuo atveju turėsime aprūpintą sportininką ir laimingą verslininką, kuris nuo kitos pajamų dalies galės nemokėti mokesčių. Visos pusės turi būti suinteresuotos. Žinoma, šį mano pasiūlymą reikia gerai apsvarstyti, nustatyti proporcijas ir sumas. Tikrai netaikau to „Žalgiriui“ ar kažkam kitaim. Tai turėtų būti bendra tvarka visoje Lietuvoje. Ir ne tik sportui. 

– Užsiminėte apie Žalgirio savininko Vladimiro Romanovo rinkliavas iš sirgalių, kurių dėka Kauno klubo savininkas tikisi biudžetą papildyti 10 milijonų litų. Ar krepšinio pasaulyje esate girdėjęs apie tokią praktiką?

– Niekada negirdėjau apie tokią praktiką. Neįsivaizduoju, kad būtų galima tikėtis tokių sumų iš sirgalių. Gal ir įmanomas toks variantas, bet jis atrodo juokingai. Tai būtų nebent vienkartinis patriotizmu paremtas veiksmas-akcija. Nemanau, kad tai galutinai išgelbėtų klubą. Tai reikėtų spręsti kompleksiškai. Jeigu reikia pasidengti finansines bėdas, galima tiesiog pakelti bilietų kainas. Gal nereikia taip atvirai sakyti: „sirgaliai, jeigu norite komandos, duokit pinigų“. Čia jau kažkoks šantažas.

– Galų gale sezono pradžioje ponas Romanovas žinojo, kokius žaidėjus perka, kiek jie kainuoja ir ar klubas bus pajėgus jiems mokėti atlyginimus, tiesa?

– Truputėlį galiu ir pateisinti Romanovo veiksmus. Juk verslininkas negali 100 procentų žinoti, kas bus jo versle po pusmečio ar metų. Galbūt jis planavo vienaip, o jo verslas, liaudiškai kalbant, „užlūžo“. Rezultatai geri, žaidėjai brangūs ir Romanovas nusprendė ieškoti kitokių variantų. Gali būti ir taip. Nemanau, kad jis būtų toks visiškai nesąžiningas žmogus, kuris, neturėdamas jokios perspektyvos, pirktų tokius žaidėjus. Kiek galime prisiminti Romanovo vadovaujamą„Žalgirį“, tai galiausiai viskas visada būdavo išlyginama ir susitvarkoma. Argi dabar geriau yra „Lietuvos rytui“, kuriam lyg ir viskas tvarkoj, su pigesniais žaidėjais laiku atsiskaitoma, bet mes nematome jokių rezultatų?

– Vis dėlto aš Žalgiriui 100 litų neduosiu. O jūs?

– (Juokiasi) Jeigu žinočiau, kad tai išgelbėtų, kodėl ne? Mielai. Bet, kaip ir sakiau, manau, kad tai vienkartinė akcija. Žinoma, gal ji šiandien tiesiog būtina, bet nemanau, kad Romanovas ir jo aplinka, tiek metų dirbdami versle, neras išeities. Manau, kad jie suras tą išeitį. Gal tai buvo koks nors sirgalių lojalumo patikrinimas ar priminimas Lietuvai, kad „štai - aš esu, atkreipkite į mane dėmesį!“. Galima tik svarstyti. Šis veiksmas sulaukė nemenko atgarsio. Gal tai ir nebuvo bomba, bet naujametine petarda galėčiau pavadinti.

– Turbūt kaip ir visa kita, ką pasako ponas Romanovas. Ačiū už pokalbį. Sėkmės jums mūsų valstybę traukiant į ekonomines aukštumas ir gelbstint krepšinį Seime!

– Ačiū! Aš vienas krepšinio turbūt neišgelbėsiu, bet prisidėsiu tuo. Labai smarkiai, kaip ir visada, palaikysiu „Žalgirį“ ir Lietuvos rinktinę. Labai džiaugiuosi, kad sutiko prisijungti Jonas Kazlauskas ir atstatyti mūsų rinktinės prestižą. Pasižiūrėsime, kaip seksis „Žalgiriui“, bet aš manau, kad viskas turėtų būti neblogai. Žinoma, gaila „Lietuvos ryto“. Kita vertus, intriga atsirado Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Kodėl nepasirgti už lietuvišką „Prienų“ komandą? Būkime visi kartu ir tikėkimės, kad krepšinis ir toliau gyvuos. Visiems gerų metų!

Karolis Tiškevičius

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"