TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Š.Marčiulionis: nuo "Statybos" iki statybų

2009 06 04 0:00
Į priekį Š.Marčiulionį vesdavo beprotiškas noras laimėti.
Knygos "Karštos dienos Atlantoje" nuotrauka

Prieš 20 metų vienas pirmųjų iš Europos išvykęs užkariauti NBA Šarūnas Marčiulionis prisipažįsta, kad pirmasis sezonas "Golden State Warriors" komandoje buvo labai sunkus. Kaip ir visas jo nueitas kelias krepšinyje.

Įspūdingą krepšininko karjerą prieš 12 metų baigusį Š.Marčiulionį pastaruoju metu itin dažnai užgriūva jubiliejai.

Pernai su buvusia TSRS rinktine Dubingiuose audringai paminėjo auksinės Seulo olimpiados dvidešimtmetį. Šiemet sukanka 20 metų, kai Šarūnas debiutavo NBA, arba kitaip - atsisveikino su legendine Vilniaus "Statyba". O netrukus - birželio 13-ąją jis minės savo 45-metį. Ir tai dar ne viskas. Praėjusį mėnesį Vašingtone Š.Marčiulioniui įteiktas JAV-Baltijos šalių fondo apdovanojimas "Už nuopelnus Baltijos valstybių sportui ir verslui".

1992-aisiais, dar rungtyniaudamas už Atlanto, NBA pionierius ėmėsi verslo - Vilniuje atidarė viešbutį "Šarūnas", o netrukus šalia iškilo Š.Marčiulionio krepšinio mokykla. 1993-iaisiais krepšininkas tapo vienu iš Lietuvos krepšinio lygos įkūrėjų (LKL), vėliau jo iniciatyva sukurta Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL).

Aikštelėje Šarūnas visada buvo išskirtinio kovingo. Į priekį jį vesdavo beprotiškas noras laimėti, net tada, kai jau, rodės, jėgų visai nebelikę. Šiandien Šarūnas MARČIULIONIS kalbėdamasis su LŽ prisimena "Statybą", Lietuvos rinktinę, prisimena ir traumą, kurią patyrė prieš išvykdamas į "Warriors" klubą ir kurią sukandęs dantis slėpė nuo aplinkinių.

Krikštas - "Statyboje"

- Šiemet švęsite du jubiliejus...

- Laikas bėga (šypsosi)... Net nepajutau, kaip tiek metų prabėgo nuo mano debiuto NBA. Tiek pokyčių įvyko. Ypač per tą dešimtmetį, kai žaidžiau valstijose. O kitus dešimt metų praleidau Lietuvoje. Tai buvo išbandymas kūnui ir protui.

- 1982 metais atėjote į Vilniaus "Statybą". Ten žaidėte iki 1989-ųjų. Kaip menate tuos laikus?

- Šis etapas buvo naujas ir įdomus. Tada buvo padėti kertiniai akmenys mano, krepšininko, karjeroje. Kai vykau į Vilnių, nesitikėjau ten tokiu lygiu žaisti krepšinio, nes tarsi neturėjau išskirtinių duomenų. Bet Vilniaus komandoje buvo gera konkurencija. Į keturias vietas pretendavo vienuolika gynėjų - Gintaras Pocius, Rolandas Penikas, Arnoldas Masalskis, Marius Solominas, Gintaras Kurkuzinskas, Alius Rauluševičius, Saulius Deimantavičius, Romualdas Krupovnickas, Vytenis Andriūnas, Jonas Kazlauskas... ir aš.

- Vyko arši kova dėl vietos?

- Per treniruotes visąlaik reikėjo įrodyti, ko esi vertas. Man pavyko įveikti konkurenciją ir užsikabinti. Maloni nostalgija: Vilniaus sporto rūmai, daugybė žiūrovų, nenusakoma krepšinio aura. Mūsų komandoje nebuvo superžvaigždžių, įspūdingų duomenų žaidėjų. Viską lemdavo noras laimėti, kovingumas. Tai buvo labai malonūs metai.

Dvi skirtingos komandos

- "Statyba" ir "Lietuvos rytas". Galima šias komandas lyginti?

- "Lietuvos rytas" - suformuotas, subrendęs, stabilus klubas, turintis konkrečius tikslus. O "Statyba" tuo metu buvo mėgėjiška komanda, bet ji jau galėjo padėti žaidėjams išgyventi. Gerai, kad Vilnius turi savo komandą. Juk be "Statybos" nebūtų ir "Lietuvos ryto". Ir pačiam, kai išvykau į JAV, pusantrų metų teko išlaikyti "Statybą". Patinka kam ar nepatinka, tai yra verslas. Dėl to ir keičiasi komandų pavadinimai.

Patys būrė rinktinę

- Jums teko žaisti dviejose rinktinėse - TSRS ir Lietuvos. Su pirmąja tapote Seulo olimpiniu čempionu, su mūsų krašto krepšininkais dukart iškovojote olimpinę bronzą - Barselonoje ir Atlantoje.

- Rinktinių negalima lyginti. 1992-ųjų nacionalinė komanda buvo tarsi Lietuvos simbolis. Viskas nauja - patys komandą klijavome, patys pinigų sumetėme, kiek galėjome, patys trenerį pasirinkome. Tąkart Krepšinio federacija rinktinės strategu paskyrė Raimundą Sargūną, o mes paprašėme, kad šią misiją atliktų Vladas Garastas. Jis ir tapo rinktinės treneriu. Taigi 1992-aisiais patys sumodeliavome rinktinę, patys ir iškovojome medalius.

O TSRS rinktinėje buvome tik sraigteliai. Tačiau buvo motyvacija gerai pasirodyti. Treneris Aleksandras Gomelskis sakė: "Jei laimėsime olimpinių žaidynių auksą, padėsiu išvažiuoti žaisti į užsienį." Tuo metu jau pasirodė properšos - nustekentus veteranus išleisdavo rungtyniauti užsienio klubuose. Po mūsų triumfo Seulo žaidynėse A.Gomelskis tesėjo žodį - "Goskomsportas" nedarė mums kliūčių išvykti.

- Kas tuomet kliudė ir kas padėjo išvykti į už Antlanto?

- Per daug nenoriu gilintis į tas peripetijas. Pinigų reikalavo "Statybos" klubas, kuriame tuomet rungtyniavau. Bet tuomečių mūsų sporto vadovų Artūro Poviliūno ir Vyto Nėniaus pozicija buvo palanki. Jie teigė: jei išplauksi, vadinasi, tau pasisekė. Toks netrukdymas padėjo. Tačiau buvo nelengva.

Slėpė negalią

- Prisiminkite metą, kai pirmąkart atvykote į Ouklendą. Ko baiminotės, kas kėlė didžiausią rūpestį?

- Save drąsinau - čia ne gatvė, nėra gelžgalių, laužtuvų. Esi aikštelėje, o viskas, ką turi - dvi rankos, dvi kojos ir galva. Tą patį turi ir kiti žaidėjai. Vadinasi, turiu tiek pat šansų, kiek ir kiti žaidėjai. Sykiu jaučiau ir psichologinį spaudimą: negaliu pasirodyti prastai, nes esu pionierius - mano žingsnius stebi visa Lietuva. Juk į JAV nuvykau jau būdamas gana bloga prekė. Dabar jau galiu apie tai kalbėti. Kai su "Statyba" žaidėme Harlemo (Olandija) turnyre, veržiausi prie krepšio ir buvau pasirengęs įdėti kamuolį į krepšį. Bet iš paskos bėgęs gynėjas mano kojas užvertė į viršų ir... kritau ant nugaros. Dubens kaulo dalis "užstrigo" ir dabar ji yra deformuota. Kitaip sakant, viena mano koja dabar yra ilgesnė. Kai atvykau į "Warriors", koja buvo tarsi priklijuota. Ne kartą man darė magnetinio rezonanso tyrimą. Ir ko tik nedarė. Gėda pasakyti - viena koja atsispyręs negalėjau pasiekti lanko. Ir taip visą sezoną. Bet žaisdamas negalėjau išsiduoti, kad turiu negalią.

Be šios traumos, buvo kitų problemų: ir kalbos barjeras, ir aklimatizacija, ir nauja aplinka. Mane ištiko kultūrinis šokas. Dabar viskas paprasčiau - kiekvienas vaikis jau moka susirasti informacijos apie bet ką. Dabar jau ir amerikiečių treniruočių metodika praktikuojama Lietuvoje.

- Ar labai skiriasi pirmieji žingsniai "Warriors" komandoje ir vėlesnieji kituose NBA klubuose?

- Į kitas komandas atvykau jau kaip "senis". Linksmiausias pagal žaidėjų charakterius buvo Sietlo "SuperSonics". Visi - pradedant treneriu ir baigiant krepšininkais - buvo visiškai nevaldomi (juokiasi). Gary Paytonas, Shawnas Kempas, Vincentas Askew... Tai pavadinčiau gatvės mokykla. Kendallas Gillas pradėjo profesionalaus boksininko karjerą. Labai gerai susibičiuliavome su Detlefu Schrempfu.

Kodėl padėjo tašką

- Kažin ar yra Senajame žemyne dar tokių krepšininkų, kurie per karjerą nerungtyniavo Europoje. Jūs žaidėte tik dviejose valstybėse - Lietuvoje ir JAV.

- Tai jau tikrai (juokiasi). Bet nelabai kada ir galėjau žaisti Europoje. Ir tik baigiantis karjerai sulaukiau pasiūlymo iš Graikijos. Bet, žinodamas savo kojos būklę, nenorėjau būti bloga investicija. Graikų reiklumas visiems gerai žinomas. Nenorėjau susirinkti pinigų bet kokia kaina. Tad karjeroje padėjau tašką.

LKL pasikeitė

- Esate vienas Lietuvos krepšinio lygos įkūrėjų. Ar dabar LKL tokia, kokią kurdamas ją ir įsivaizdavote?

- Tada klubai buvo mėgėjiški. Buvo keli entuziastai, kurie norėjo priimti naujus iššūkius. Tie žmonės buvo vieningi. Aišku, situacija parodė, kad penki Kauno klubai negalės išgyventi. Kaip aš sakau - negali penkiese šokti ant vienos taburetės. Tada pirmąkart gavome pinigų iš televizijos, o ne atvirkščiai. Reklamos teisės buvo centralizuotos, lietuviškai aplinkai taikėme amerikietišką modelį. Ir lyga gautus pinigus tolygiai paskirstydavo klubams. Buvo ir "naujokų biržos" užuomazga - norėjome, kad blogesnis klubas pasiimtų geresnį žaidėją. Paskui prasidėjo kita era, kai Vyriausybės pinigai buvo skirstomi klubams tiesiogiai, o spaudimą darė du klubai. Pasikeitus situacijai, pasikeitė ir LKL koncepcija. Dabar jos funkcija - tik surengti čempionatą. Supratau, kad reikia trauktis, nes pirminė idėja prarado prasmę. Dabartinės sąlygos krepšiniui puikios, tik tokių arenų galėjo atsirasti gerokai anksčiau. Dabar Lietuvoje salių bumas, o jos - tuščios.

Kitoje barikadų pusėje

- Neseniai grįžote iš JAV. Ar krizė smarkiai supurtė NBA klubus?

- Kiek žinau, NBA paėmė nemažą kreditą. Situacija nėra gera. Bet tai normalus dalykas - krenta ne tik nekilnojamojo turto, bet ir klubų vertė. Vienintelis išsigelbėjimas - sutarties tarp Žaidėjų asociacijos ir klubų savininkų peržiūrėjimas. Nes dabartiniai žaidėjų atlyginimai - protu nesuvokiami. Norint visaverčiai gyventi, nebūtina per metus uždirbti 10 ar 20 milijonų. Nors pats esu žaidėjas ir turiu palaikyti krepšininkus, bet šįkart esu kitoje barikadų pusėje. Šiaip ar taip pinigai vėjais išeina. Kam reikia turėti porą "Bentley" limuzinų? Turbūt, vienas mamai, kitas tėčiui (juokiasi)...

Azartiškas visur

- Dar būdamas krepšininkas tapote ir verslininku.

- Kaip Rimas Kurtinaitis sako, ne paslaptis, jog tais laikais buvome smulkūs spekuliantai. Reikėjo kaip nors gyventi. Ir vežėmės dolerių, ir pirkome, ir keitėme. Tai buvo užuomazgos. Paskui atsirado galimybė įkurti Krepšinio akademiją. Bet tai - labdara. O kai atidariau viešbutį "Šarūnas", atsirado daugiau šansų praplėsti ryšius.

- Kurį savo projektą laikote sėkmingiausiu?

- Mieli prisiminimai likę apie sporto, pramogų ir verslo centrą "Forum Palace" bei iš NEBL (Šiaurės Europos krepšinio lygos) laikų. Tada jautėsi darna. Nelengvas išbandymas mano sveikatai buvo "Forum Palace", kurio projektas pradėtas ant servetėlės. Malonu, kad man pasitraukus šis centras ir toliau sėkmingai veikia. Dabar koncentruojuosi į ekologiškų surenkamų karkasinių namų statybą.

- Vadinasi, Vašingtone gautas apdovanojimas "Už nuopelnus Baltijos valstybių sportui ir verslui" uždirbtas sąžiningai?

- Malonu, kad buvau įvertintas, kad mano veikla pastebėta. Vadinasi, žmonės viską mato. Norėčiau paraginti kolegas krepšininkus, kurie žaidžia užsienyje ir yra pakankamai pasiturintys, kad mokėtų mokesčius. Galbūt kartais ir ne visai protingai valdžiai, bet kad mokėtų Lietuvoje. Reikia būti energingiems, kurti darbo vietas, rodyti gerą pavyzdį.

- Šiandien prasideda NBA superfinalas, kuriame, deja, nebus lietuviškų akcentų. Šiemet finale kovos Orlando "Magic" ir Los Andželo "Lakers". Jūsų prognozės?

- "Lakers" lyderio Kobes Bryanto ir trenerio Philo Jacksono patirtis neleis Orlando klubui tapti čempionu. Manau, kad finalo serijoje neprireiks visų septynerių rungtynių. "Lakers" greičiausiai laimės 4:2.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"