TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Šalenga: Lietuvos rinktinėje keičiasi žaidėjai ir treneriai, bet filosofija - ta pati

Reuters/Scanpix nuotrauka

Kuomet prieš dešimt metų Dainius Šalenga Stokholme lipo ant nugalėtojų pakylos, jo karjera dar buvo tik beįgaunanti pagreitį, tačiau jo kolekcijoje jau buvo tokie apdovanojimai kaip Europos čempionato auksas ar Lietuvos krepšinio lygos (LKL) nugalėtojų medalis.

Varėniškis yra vienas iš šešių auksinės rinktinės krepšininkų, kuris vis dar tęsia savo karjerą.

Neseniai jis padėjo parašą ant sutarties su Prienų „TonyBet“ ekipa, kurios garbę gynė ir 2011 metais. Šiuo metu Šalenga, kaip ir dauguma lietuvių, stebi Slovėnijoje vykstančias Senojo žemyno pirmenybes.

Esminis skirtumas, krentantis Šalengai į akis lyginant 2003 ir 2013 metų čempionatus – rungtynių skaičius.

„Jie žaidžia labai daug rungtynių. Kiek atsimenu mes turėjome iš viso tik šešis mačus – tris grupėje, po vieną ketvirtfinalyje, pusfinalyje ir finale. Dabar maksimalus susitikimų skaičius yra vienuolika“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ tvirtino krepšininkas.

Tiek bene dvigubai išaugęs susitikimų skaičius, tiek žvaigždžių atsisakymai padėti nacionalinėms komandoms lemia tokį nenuspėjamą čempionatą.

„Anksčiau Europos pirmenybėse nebūdavo tokių staigmenų, kaip dabar žygiuoja ukrainiečiai, suomiai ar švedai. Jos iš karto būdavo pasmerktos ir, žaisdamos su stipresnėmis komandomis, atsitrenkdavo lyg į sieną, – atviravo Šalenga. – Apie pergalę prieš pirmojo aštuntuko rinktines tu net negalvodavai. Tuomet tikėdavaisi pralaimėti bent iki 20 taškų, o dabar jos „kapojasi“ su visais.“

Šalenga su tinklalapiu „BasketNews.lt“ taip pat kalbėjosi apie šeštadienį Kauno „Žalgirio“ arenoje surengtą Europos čempionų atminimo šventę, Lietuvos rinktinės galimybes, pasirinkimą žaisti Prienuose bei praėjusį sezoną Ukrainoje.

Emocijos neapsakomos žodžiais

– Kaip jums ši auksinės rinktinės dešimtmečio paminėjimo šventė? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Šalengos.

– Aišku, malonu. Tuomet tai buvo neeilinis įvykis ir visi džiaugėsi mūsų pergale. Todėl, manau, ir dabar visiems ją smagu prisiminti. Tiek mums, tiek visiems Lietuvos žmonėms tai yra malonu. Smagu, jog kažkas šią šventę suorganizavo.

– Ar tos emocijos, keliant Europos čempionų taurę dabar, bent kažkiek prilygo tam, kas darėsi 2003 metais?

– Tos emocijos tada buvo pasiekusios patį piką. Žmonės, kurie „sirgo“, dėjo daug vilčių į mus. Visi tuo gyveno. Po finalo emocijos tiesiog veržėsi pro kraštus. Tai neapsakomas dalykas. Juk visi myli krepšinį. Pergalių buvo ir anksčiau – olimpiniai bronzos ar Europos čempionato sidabro medaliai. Tačiau tai buvo momentas, kuomet po ilgos pertraukos iškovojome auksą – pirmąjį nuo 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo dienos.

– Kokie prisiminimai dažniausiai pačiam kyla apie šį triumfą?

– Mūsų žaidimas buvo tikrai geras, o pati komanda – draugiška. Tame čempionate buvo išnaudotos kiekvieno žaidėjo stipriosios savybės. Dėl to ir laimėjome, kadangi sublizgėjo ne vienas žaidėjas, o keli – Arvydas Macijauskas, Šarūnas Jasikevičius, Darius Songaila ar Saulius Štombergas. Kiekvienoje pozicijoje turėjome po žaidėją, kuris tuomet rungtyniavo puikiai.

– Kokios asociacijos kyla prisiminus Karmėlavos oro uostą?

– Tai nerealūs įspūdžiai – vos mums grįžus į Stokholmo mūsų laukė minios žmonių, pakelėse močiutės mojuoja, visur žmonių jūros. Tokie vaizdai, kuriuos dar prisimenu iki šiol, griebia už širdies. Fantastika.

Krepšinis padeda atsipalaiduoti

– Ar dabartinė Lietuvos rinktinė kiek nors turi panašumų į nenugalimą 2003-ųjų komandą?

– Visos rinktinės kažkiek skiriasi, bet krepšinyje kažko ypatingai naujo neišrasi. Nuo 1992 metų, kuomet pirmą kartą atkūrus Nepriklausomybę žaidė Lietuvos rinktinė, žaidimo stilius daugmaž išliko toks pats. Čia kaip Ispanijos futbole – „Barcelona“ komandoje keičiasi tiek žaidėjai, tiek treneriai, bet filosofija liko ta pati.

Tas vaizdas iš paskutinių trejų rungtynių ir atspindį tą tikrą lietuvių krepšinio mokyklą. Lygiai taip pat žaidėme ir prieš trejus metus vykusiame pasaulio čempionate.

– Kokį įspūdį palieka Lietuvos rinktinė?

– Jie žaidžia labai daug rungtynių. Kiek atsimenu, mes turėjome iš viso tik šešis mačus – tris grupėje, po vieną ketvirtfinalyje, pusfinalyje ir finale. Dabar maksimalus susitikimų skaičius yra vienuolika. Šiose pirmenybėse nieko negali prognozuoti, kol nepasibaigė rungtynės.

– Kokios emocijos jus pagauna stebint Europos čempionatą?

– Europos čempionatą stebiu tiesiog kaip fanas. Didžiuojuosi, jog turime tokią sporto šaką, kur galime „sirgti“, kovoti dėl pagrindinių vietų, demonstruoti kokybišką krepšinį, o visi žmonės apie tai tik kalba. Tai leidžia atsirasti dar vienam hobiui lietuvių veikloje bei nebūti paskendus toje niūrioje aplinkoje, kuomet visi būna paskendę darbuose, visur skuba, lekia. Visgi ateina tas periodas, kuomet leidžiame sau darbus pastumti į šalį, o teigiama energija žmones užsikrečia bent 2-3 savaitėms. Toks atsipalaidavimo būdas – puikus dalykas.

Superžvaigždės padarė čempionatą nenuspėjamu

– Ko galime tikėtis iš šios rinktinės toliau?

– Manau, mūsų žaidimas jau truputi apsišlifavo. Šiai komandai trūko 1-2 gerų rungtynių, jog tas mechanizmas įsisuktų maksimaliomis apsukomis. Dabar esame tikrai pavojingi. Nežiūrint į tai, kas dedasi F grupėje, prognozuoti yra sunku, nes ketvirtfinalio nugalėtojas spręsis tik iš vienerių rungtynių. Spėju, jog būsime tarp keturių stipriausių komandų. Po paskutinių kelių rungtynių krepšininkų veiduose atsirado šypsenos ir teigiamos emocijos, nes iš pradžių jie vaikščiojo visi nuliūdę. Manau, judėsime tik į priekį.

– Kaip galite paaiškinti tokį staigmenų ir netikėtumų pilną Europos čempionatą?

– Galime suprasti, kaip vienos superžvaigždės neatvykimas keičia komandą. Ką reiškia tokių žaidėjų kaip Dirko Nowitzki, Pau Gasolio, Juano Carloso Navarro, Andrejaus Kirilenkos, Milošo Teodosičiaus ar Dimitrio Diamantididžio netektys? Tokie žaidėjai savo rinktinėms prideda labai daug raumenų. Kai išimi krepšininkus iš didžiosios raidės – automatiškai ženkliai susilpnėja komanda, o tokių žaidėjų šiemet pakankamai daug. Kiekvienoje rinktinėje galima atrasti praradimų.

– Ar tai, jog į Lietuvos rinktinę susirinko beveik visi kviesti žaidėjai, yra didelis pliusas prieš kitas komandas?

– Dabar, manau, rinktinėje yra visi žaidėjai, kurie dar gali žaisti, išskyrus Simą Jasaitį. Palyginus su kitomis komandomis, lietuviai turi pirmenybę. Aišku, netektys tik silpnina ekipą. Todėl šis čempionatas ir yra toks nenuspėjamas. Tai yra šansas silpnesnėms šalims.

Anksčiau Europos pirmenybėse nebūdavo tokių staigmenų, kaip dabar žygiuoja ukrainiečiai, suomiai ar švedai. Jos iš karto būdavo pasmerktos ir, žaisdamos su stipresnėmis komandomis, atsitrenkdavo lyg į sieną. Apie pergalę prieš pirmojo aštuntuko rinktines tu net negalvodavai. Tuomet tikėdavaisi pralaimėti bent iki 20 taškų, o dabar jos „kapojasi“ su visais. Anksčiau tokių netikėtumų buvo tikrai mažiau.

Sąlygas pradėjo diktuoti klubai

– Kodėl šį tarpsezonį pasirinkote būtent Prienų „TonyBet“ klubą?

– Ten jau esu žaidęs ir žinau kai kuriuos žmones. Plius, šeima bus arčiau. Didžiausias privalumas buvo tai, jog viskas bus arti.

– Bet jus kvietė ir Pasvalio „Pieno žvaigždės“.

– Taip, bet, kuomet viskas buvo apylygiai, pasirinkau „TonyBet“. Tiek Prienuose, tiek Pasvalyje pažįstu nemažai žmonių, įskaitant ir trenerį Rimantą Grigą, bet atstumas man buvo pirmoje vietoje. Piniginiu atžvilgiu didelio skirtumo nebuvo.

– Šiemet tiek „Pieno žvaigždės“, tiek Kėdainių „Nevėžis“ kelia ambicingus tikslus, įskaitant visuomet gerus rezultatus rodančias Klaipėdos „Neptūno“ bei „TonyBet“ komandas. Ar LKL čempionatas darosi vis įdomesnis?

– Seniau tiek „Neptūnas“, tiek „Šiauliai“ negalėjo pirkti daug lietuvių, nes jų ir paklausa, ir kaina buvo didelė. Dar pats prisimenu, kuomet pasirašinėjau sutartis 2005, 2007 ar 2008 metais. Tuomet visas judesys prasidėdavo jau birželį. Komandos stengdavosi kuo anksčiau komplektuotis, o dabar atvirkščiai. Šiandien klubai gali laisvai rinktis, nes rinkoje yra pilna nemokių klubų žaidėjų, kadangi ekonominė krizė palietė tiek Ispaniją, tiek Graikiją, tiek Italiją.

Seniau sąlygas diktuodavo žaidėjai, dabar – klubai. Todėl Lietuvos komandos gali pirkti neblogus lietuvius, kaip tai ir daro tas pats „Nevėžis“. Nemanau, jog anksčiau klubai būtų galėję išlaikyti tokius žaidėjus, nes jie padorius atlyginimus būtų susiradę kitur. Lietuvos krepšiniui tai yra pliusas. Atsiranda daug lygesnių ekipų. Viršuje išlieka Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“, o po jų rikiuojasi „Nevėžis“, „Neptūnas“, „Šiauliai“, „Pieno žvaigždės“ bei „TonyBet“. Ši „mėsmalė“ bus tikrai įdomi. Sąlyginai panašumų buvo ir praėjusiais metais.

Ukrainoje neliko dėl išaugusio biudžeto

– Kaip jums sekėsi praėjusį sezoną Kijeve?

– Tiek mano, tiek komandos žaidimas buvo geras. Tapome Ukrainos čempionais, patekome į Europos taurės turnyro pusfinalį. Lūkesčiai tikrai buvo pateisinti, o aš savo žaidimu buvau taip pat patenkintas.

– Ar „Budivelnyk“ nesiūlė pasilikti ir debiutiniame Eurolygos sezone?

– Ne, matyt, gavo daugiau pinigų. Tai leido komplektuoti geresnę sudėtį. Kai turi limituotą biudžetą, tuomet žiūri, kokią pinigų krūvelę skirti žaidėjui, o turint dvigubai didesnį biudžetą, jau gali dairytis ir į NBA žaidėjus. Pasirodo blogai yra būti pigiam, reikia būti brangesniam (juokiasi – Red.).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"