TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

„Seibuti, pavaryk!“ autorius: „Renaldas viso sezono nepatemps“

2013 01 29 10:15
Renaldas Seibutis /Romo Jurgaičio nuotrauka

„Trys milijonai trenerių“, – taip dažnai yra vadinami lietuviai, kuriems krepšinis yra antroji, o dažnai ir pirmoji, religija. Tinklalapis „BasketNews.lt“ pasidomėjo kokią vietą gyvenime populiariausia sporto šaka užima aplink ją besisukantiems žmonėms.

Iškalba nestokojantis akcijos „Seibuti, pavaryk!“ idėjos autorius, 32 metų panevėžietis Simas Stankus jau ne pirmus metus dirba radijo stotyje „Radiocentras“, kur veda autorinę laidą „Po ketvirtos“. Joje ir gimė mintis organizuoti Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos gynėjo Renaldo Seibučio palaikymo maniją.

„Seibuti, pavaryk!“ akcija tapo grandiozinė – buvo sukurtos aštuonios filmukų serijos, parašyta daina Seibučiui, o 2012 m. per Lietuvos krepšinio lygos (LKL) visų žvaigždžių dieną Stankų parodijavo net pats Jonas Valančiūnas.

„BasketNews.lt“ su Stankumi kalbėjo apie Seibučio palaikymą, rungtynių žiūrėjimą arenoje, „Lietuvos ryto“ komplektaciją, „Partizan“ fanus, komentatoriaus duoną ir kt.

– Jūs į „Lietuvos ryto“ komandos palaikymą įnešėte kažką naujo. Kaip kilo mintis organizuoti „Seibuti, pavaryk!“? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė idėjos autoriaus Stankaus.

– Mintis kilo labai spontaniškai. Buvau „Siemens“ arenoje per Europos taurės turnyro rungtynes ir pasibaigus minutės pertraukėlei sušukau „Seibuti, pavaryk!“. Kitą dieną su Renaldu jau buvau sutaręs pasimatyti „Radiocentre“ ir pokalbio metu pradėjome kalbėti apie vakar vykusį mačą. Paklausiau jo, ar  girdėjo ką jam šaukiau. Renaldas atsakė teigiamai, tad supratau, kad net lakstydami ir žaisdami krepšininkai vis tiek kažką girdi. Sutarėme, kad kitose rungtynėse, išgirdęs mano frazę, Renaldas kažkaip sureaguos. Tuomet jis sureagavo iškeldamas pirštą į viršų. Po šio mačo viskas ir užsisuko, o mes linksmai leidome laiką.

– Ar pamenate pirmąją Seibučio reakciją?

– Nuo tų kartų mes su Renaldu bendraujame palinkėdami vienas kitam sėkmės ar tiesiog susiskambindami. Jo reakcija į visą šią idėją buvo teigiama. Man svarbiausia buvo žinoti, ar toks palaikymo būdas, šūksniai ir išbėgimai į aikštelę jam netrukdys žaisti, o gal netgi padės. Gavau žodinį jo pasakymą, kad viskas yra gerai ir krepšiniui netrukdo.

– Kokios buvo kitų aplinkinių reakcijos?

– Mano artimieji, giminaičiai ir kolegos šią idėją tikrai palaikė. Manau, jog toks palaikymas sveiko proto ribose yra geras dalykas. Iš žiūrovų taip pat neteko girdėti prastų atsiliepimų. Kadangi pats tai darau iš geros valios, tai manau ir reakcija yra atitinkama. Sirgaliai plojo, džiaugėsi, o jeigu Seibutis dar įmesdavo porą taškų, visi apskritai jausdavosi fantastiškai.

Valančiūnas kėlėsi naktį ir dirbo prieš žvakę

– Praėjusiais metais LKL žvaigždžių dienoje Jus parodijavo Jonas Valančiūnas. Kaip vertinate jo pasirodymą?

– Tai buvo labai geras variantas. Tuo metu aš buvau „Švyturio“ arenoje, kur vyko šventė, ir buvau atsivežęs tuos plakatus – galvojau kur nors panaudosiu. Man pačiam buvo siurprizas, nes vienu metu pamaniau, kad gal aš ne tribūnoje sėdžiu, o vaikštau po aikštelę. Realiai nieko apie tai nežinojau. Po to man kažkaip pavyko išsiaiškinti, jog Valančiūnas naktį kėlėsi, prieš žvakę piešė tą plakatą, savo barzdą šūkavo, kad viskas būtų gerai.

Man tai tikrai patiko. Mačiau, kad patiko ir žaidėjams. Valančiūno pokštas dar yra įdomus tuo, jog apgavo visus žiūrovus, Seibutį, mane ir dar net Nerijų Kesminą, kuris eterio metu sakė: „Štai ir Simas Stankus išbėgo į aikštelę, kaipgi be jo“. Bet faktas tas, jog aš sėdėjau tribūnoje, o ten buvo Jonas Valančiūnas.

– Kuris pokštas iš visų, kuriuos darėte, Jums pačiam buvo smagiausias?

– Kiekviena dalis savotiškai yra gera ir faina. Pasirengimo reikėjo visoms jų. Nes negali tiesiog vietoje sugalvoti ir padaryti. Jeigu reikėtų išskirti labiausiai vykusį pokštą, tai būtų pasirodymas su šokėjomis. Buvo įvairiausių reakcijų, bet jeigu pavyko bent kiek pataikyti žingsnelius su šokėjomis, tai yra gerai. Tuo labiau, kad šį pokštą pastebėjo ir „Eurosport“ televizija. 

Taip pat buvo visai neblogas variantas su teisėjais. Tuomet supratau, kad teisėjo apranga žaidėjus priverčia paklusti. Nors minutes pertraukėlė jau buvo pasibaigusi, vyrams sakiau, kad dar šiek tiek palauktų. Man pačiam drebėjo kojos, nes turėjau išlaikyti arbitro vaidmenį ir valdyti žaidėjus, kurie po minutės pertraukėlės jau rengėsi eiti į aikštelę.

– Ar galima laukti šios akcijos tęsinio arba kažko naujo iš jūsų pusės?

– Taip. Iš viso turėjome aštuonias „Seibuti, pavaryk!“ serijas. Taip pat padovanojau Seibučiui dainą. Net jeigu viešai matomos misijos pastaruoju metu ir nėra, tai nereiškia, kad mes nuleidome rankas ir nieko nebedarome. Stengiuosi nepraleisti nė vienų „Siemens“ arenoje vykstančių „Lietuvos ryto“ rungtynių. Visada su savimi nešuosi nuo vieno iki keliolikos plakatų. Komanda laimi ar pralaimi, mes vis tiek visada iškeliame juos, parodydami, kad esame su Renaldu ne tik esant pergalėms, bet ir komandai pralaimint. Idėjos visuomet kyla spontaniškai. Jeigu kažką sugalvojame ir tai skamba gerai, mes tai padarysime. Seibutį palaikysime ir toliau.

Buvo nuvažiavę į Seibučio gimtinę

– Kaip kilo idėja sukurti dainą Seibučiui?

– Pagalvojau, kad po tų aštuonių personažinių misijų reikia sukurti kažką naujo. Supratę, jog esame atlikę tikrai nemenką darbą, įdėję daug širdies ir turime daug vaizdo medžiagos, nusprendėme sukurti dainą Lietuvoje rungtyniaujančiam krepšininkui. Pats dirbu radijuje ir esu ne kartą leidęs reperio O'Grime sukurtą dainą apie Joną Valančiūną. Tekstą pasirašiau pats, muziką sukūrėme, o vaizdo klipą filmuoti buvome nuvažiavę net į Šventąją – Seibučio gimtinę. Tai tiesiog padėka ir šlovė Seibučiui už tai, kad jis yra ir žaidžia. Manau būtų tik geriau, jeigu ir kiti krepšininkai turėtų tokį palaikymą.

– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima krepšinis?

– Ne paslaptis, kad krepšinis Lietuvoje yra numeris vienas. Kiekvienas žmogus, kuris gyvena, dirba Lietuvoje yra priverstas juo domėtis. Aš mėgstu sportą – tiek futbolą, tiek ledo ritulį, tiek lauko tenisą ar dar ką nors. Man tai patinka. Vieniems krepšinis patinka, kitiems – ne. Esu vienas iš tų žmonių, kuriems krepšinį žiūrėti, analizuoti, šūkauti, dalyvauti yra įdomu. Kažkada vaikystėje pats esu lankęs krepšinio treniruotes, kartu su Mindaugu Lukauskiu ir Gintaru Kadžiuliu.

– Kur – arenoje ar bare – labiau mėgstate žiūrėti rungtynes. Kodėl?

– Visada smagiau yra žiūrėti krepšinio rungtynes arenoje, nes tuomet su savo draugais esi žmonių minioje, kurių tikslas tas pats – parėkti, palaikyti, galbūt kažką pakeikti ar pasiųsti velniop. Kitas dalykas yra žiūrėjimas bare. Tau užtenka spragtelėti pirštais ir ant stalo atsiras bokalas alaus. Žiūrėjimas arenoje yra daug geriau, nes tik ten gali tikrai pajausti, jog vyksta rungtynės. Per televizorių rungtynes gali pasižiūrėti bet kada grįžęs namo, atsisėdęs ant fotelio, valgydamas bandelę su aguonomis bei gerdamas kisielių.

Duobių neišvengia visi

– Kodėl šis sezonas „Lietuvos ryto“ komandai nesiklosto sėkmingai?

– Nesu toks krepšinio ekspertas kaip Šarūnas Sakalauskas ar Linas Kvedaravičius. Esu toks pat žmogus kaip ir visi kiti. Rungtynes matau paprasto žiūrovo akimis. Sezonas „Lietuvos rytui“ neina ir nežinau ar jis dar kažkiek „paeis“ į priekį. Kažkas yra pasakęs, kad nėra „grajaus“, tai galima taip pat pasakyti, kad nėra kam žaisti. Galima gilintis į komplektaciją, į permainas, bet mano akimis yra viena – Seibutis yra lyderis, kuris aikštelėje padaro labai daug. Jis gali kalti vienas, kitas, trečias rungtynes, bet viso sezono neištemps. Truputi gaila, kai vienas žmogus tempia visą komandą. Kartais sekasi, kartais ne, bet pagalbos iš šalies nėra. Manau, jog turi būti 2-3 geri žaidėjai, kurie vestų ekipą į priekį. 

Tačiau tai nėra pasaulio pabaiga. Visi klubai išgyvena tam tikras duobes. Galime pažiūrėti į futbolą, kur Londono „Arsenal“ jau devynerius metus nekelia į viršų čempionų taurės. Manau, kad tai yra normalu. Visi klubai kažkada leidžiasi į apačią, o po to kyla. Svarbiausia, kad fanai komandą palaikytų ir tada, kai pralaimi.

– Jeigu „Lietuvos rytas“ turėtų tris Seibučius ar „Siemens“ arena šiemet būtų pilna?

– Jeigu tarp trijų Seibučių ir pergalių padėtume lygybe, tai manau, kad taip. Žiūrovas yra lengvai išpuikęs ir visada nori tik pergalių. Manau su trimis Seibučiais pergalių būtų daugiau, bet nenoriu mesti akmens į kitų krepšininkų daržą. Kažkam yra metas pasitraukti, kažkam – ateiti, kad žaidimas taptų geresnis. Nemanau, kad „Lietuvos ryto“ vadovai viską daro blogai ir nesistengia dėl klubo, bet kažkas vis tiek nepavyksta.

Pavyzdys – iš serbų

– Ar nemanote, jog Lietuvoje fanai neišnaudoja visų savo galimybių? Kokio palaikymo reikia komandai?

– Manau, kad mes savo komandas palaikome pakankamai prastai. Palaikymas turėtų būti kūrybiškesnis ir energingesnis. Iš esmės neturime asmenybių tarp fanų, kurie į šitą reikalą žiūrėtų kitaip. Sirgalių klausimu esame šalta tauta – galbūt tai yra užslėpta mūsų kraujyje. Kauno „Žalgirio“ fanai su manimi turbūt nesutiks, nes jie užpildo areną ir skanduoja savo skanduotes, bet puikus pavyzdys yra Belgrado „Partizan“ fanai, kurie šėlsta nuo mačo pradžios iki pabaigos. Jie varžovams užkuria tikrą pirtį.

Dabar mes palaikymą matuojame žiūrovų skaičiumi, tačiau žiūrovų kiekis ir palaikymas yra du skirtingi dalykai. Manau, kad tai, kas vyksta Belgrado „Pionir“ arenoje, yra labai fainas dalykas. Viena mano svajonių yra nuvažiuoti ten ir pasižiūrėti, kaip tai atrodo gyvai. Galime pasižiūrėti ir į futbolą Anglijoje, kur net antroje ar trečioje lygoje fanai visas rungtynes stovi ir dainuoja. Tai turbūt yra viršūnė, tačiau kiekvienas savo komandas palaiko savaip ir dar yra turi tobulėti. Visi kūrybiniai dalykai, susiję su sirgaliais, yra sveikintini. Nuo to visiems bus tik geriau.

– Jau daug metų dirbate radijuje. Ar nenorėtumėte save išbandyti krepšinio komentatoriaus kėdėje?

– Šią minutę galvoju daugiau „ne“, nei „taip“, nes kažkada mėginau savo laimę „Sport1“ televizijoje, kur vyko atranka. Man ten pavyko patekti į kitą etapą, bet dėl kažkokių problemų taip ir netapau komentatoriumi. Pats komentatoriaus darbas yra žvėriškai sunkus. Visų pirma jis turi žinoti, daug analizuoti, o ne tik „papezėti“ nesąmones. Kitas dalykas yra mokėti tai įdomiai pateikti žiūrovui. Taip pat turi turėti iškalbos, kurios nusipirkti nepavyks. Šiuo metu apie tokį darbą nesvarstau, bet niekada negali žinoti kas nutiks ateityje.

– „Radiocentras“ yra „Lietuvos ryto“ informacinis partneris. Kiek dėmesio krepšiniui ir Vilniaus komandai skiriate radijuje ar savo laidoje „Po ketvirtos“?

– Aš esu žmogus, kuriam patinka sportas, todėl turiu ir daryti, tai kas man patinka, bet su sveiku protu. Nenorėčiau išskirti vienos komandos, nes aš esu ir už Lietuvos rinktinę, už „Lietuvos rytą“, už Seibutį, už „Žalgirį“, už Ričardą Berankį, tiek ir už Dainių Zubrų. Todėl savaime ateina noras ir kalbėti apie sportą, pasikviesti atitinkamus sportininkus į studiją ar papokštauti. Tačiau yra ir tokių žmonių, kuriems sportas nepatinka.

– Ar pats dabar žaidžiate krepšinį?

– Nedrįstu teigti, kad žaidžiu, nes tai nutinka labai retai – nuostabiais vasaros vakarais kiemo aikštelėje.

Daina Seibučiui:

   

Mantas Bertulis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"