TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

V. Chomičiaus auklėtinių šuolis į žvaigždes

2015 06 12 6:00
Valdemaro Chomičiaus (centre) treniruojami „Dnipro“ krepšininkai džiūgauja pusfinalyje nugalėję čempionų titulą gynusią „Budivelnik“ komandą. dnipro.ua nuotraukos

Nuo 12 vietos praėjusiais metais iki sidabro medalių šiemet. Tokį neįtikėtiną šuolį Ukrainos superlygoje atliko vien iš vietos žaidėjų sudaryta Dniepropetrovsko „Dnipro“ ekipa, treniruojama Valdemaro Chomičiaus.

2013-2014 metų sezonas „Dnipro“ ekipai buvo labai nesėkmingas. Specialisto iš Lietuvos vadovaujami Dniepropetrovsko krepšininkai laimėjo tik šešerias Ukrainos superlygos rungtynes, patyrė 20 nesėkmių ir užėmė dvyliktą vietą. Komandos vadovai buvo patenkinti V. Chomičiaus darbu ir pasiūlė jam naują trejų metų sutartį.

Gausaus derliaus nereikėjo ilgai laukti. Šį sezoną lietuvio treniruojami „Dnipro“ krepšininkai reguliariajame čempionate užėmė trečiąją vietą (19 pergalių ir 11 pralaimėjimų), ketvirtfinalyje 3:0 pranoko Nikolajevo MBC ekipą, pusfinalyje po dramatiškų penkerių rungtynių 3:2 eliminavo čempionų titulą gynusią Kijevo „Budivelnik“ komandą. Tiesa, finale „Dnipro“ neprilygo auksą iškovojusiai Južno „Chimik“ ekipai. Ji pralaimėjo visas trejas rungtynes ir iškovojo sidabro medalius.

„Chimik“ komanda Ukrainos superlygoje neturėjo sau lygių. Južno klubas čempionate nepatyrė nė vieno pralaimėjimo: reguliariajame sezone laimėjo 30 rungtynių, pusfinalis ir finalas įveiktas vienodais rezultatais 3:0.

Nuo 2012 metų kovo mėnesio Dniepropetrovske dirbantis V. Chomičius teigė, kad jam su auklėtiniais šiemet pavyko įgyvendinti trejų metų planą.

„Reguliariajame sezone užėmėme trečiąją vietą, žaidėme Ukrainos taurės finale, superlygoje irgi patekome į finalą, – komandos rezultatais džiaugėsi lietuvis. – Žinoma, daugeliui komandos krepšininkų tai buvo didžiulis iššūkis. Juk neturėjome tokių ryškių žvaigždžių kaip LeBronas Jamesas Klivlando „Cavaliers“ ekipoje ar Jamesas Andersonas Kauno „Žalgiryje“. Mes laimėjome kovodami kaip komanda.“

Pusfinalyje – trys pratęsimai

Valdemaras Chomičius: „Įsivaizduokite, jei šio sezono LKL finale vietoj „Žalgirio“ ar „Lietuvos ryto“ būtų žaidusi „Mažeikių“ komanda. Panašiai ir mums nutiko.“

– Pernai likote dvylikti, o šiemet džiaugėtės sidabro medaliais. Šuolis – neįtikėtinas, – taip pradėjome pokalbį su „Dnipro“ vyriausiuoju treneriu Valdemaru Chomičiumi.

– Įsivaizduokite, jei šio sezono Lietuvos krepšinio lygos finale vietoj „Žalgirio“ ar Vilniaus „Lietuvos ryto“ būtų žaidusi „Mažeikių“ komanda. Panašiai ir mums nutiko. Žaidėjai kasmet įgaudavo patirties. Tam reikėjo ir pergalių, ir pralaimėjimų, ir pelnyti pergalingus taškus. 2013-ųjų rudenį į mūsų ekipą atėjo žaidėjų iš jaunių komandos, kurioje jie nerungtyniaudavo po 30 minučių ir nepelnydavo 20 taškų. Ir jiems iškart teko iššūkis žaisti superlygoje. Nepaisydami to, praėjusį sezoną mes devynerias rungtynes pralaimėjome paskutinėmis sekundėmis 1-2 taškais. Jei viskas būtų pasibaigę kitaip, reguliariajame sezone būtume buvę penkti arba šešti. Bet tuomet dar nebuvome subrendę žaisti kaip komanda.

Po sezono atsisakėme keturių komandos veteranų. Vietoj jų paėmėme panašaus stiliaus žaidėjus, bet labiau komandinius. Ir tai pasiteisino. Buvo geras jaunų ir patyrusių krepšininkų derinys.

– Turbūt labai saldu, kad pusfinalyje 3:2 nugalėjote daugkartinį čempioną Kijevo „Budivelnik“?

– Taip. Nežinau, su kuo galėčiau palyginti šį pusfinalį. Iš penkerių rungtynių net trejose prireikė pratęsimo. O lemiamą dvikovą laimėjome paskutinę sekundę vienu tašku (76:75). Turbūt nereikia aiškinti, kaip žaidėjai morališkai ir fiziškai per šį maratoną išvargo.

Tai buvo matyti finale. Per pirmas rungtynes dar bandėme „Chimik“ ekipai įkąsti, bet supratome, kad tai tuščias reikalas. Tada visi žaidėjai atsipalaidavo ir susitaikė su esama padėtimi.

– „Chimik“ šį sezoną nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. Tai retas atvejis užsienio krepšinio lygose.

– Šis klubas labai gerai sukomplektuotas: stiprūs ukrainiečiai, kurie puikiai ginasi, ir du užsieniečiai. Kai tik komandai būdavo sunkiau, abu „Chimik“ amerikiečiai užsikrperimdavo visą naštą ir persverdavo rezultatą sau naudinga linkme.

Nori išsaugoti branduolį

– Ukrainoje dirbsite ir ateinantį sezoną?

– Kol kas dar esu treneris. Žiūrėsime. Labai noriu, kad kitą sezoną komanda būtų nepakitusi. Bet jau du krepšininkai, kurie mums labai padėjo šį sezoną, kiek girdėjau, pasirašė sutartis su kitais klubais. Kiti žaidėjai kol kas lieka.

Laimėjus sidabro medalius žaidėjams taip pasakiau: iškovojome antrąją vietą, bet dabar viskas pasikeis: iš jūsų bus reikalaujama daugiau, į jus žiūrės kaip į vicečempionus, per treniruotes ir varžybas turėsite būti susikoncentravę dvigubai labiau nei iki šiol. Taip, dirbome daug, bet dabar reikės dirbti dar daugiau. Užkopti aukštai yra sunku, bet užkopus išsilaikyti dar sunkiau.

Klubo prezidentas turi galvoti taip, kaip ir krepšininkai: pasiekęs tam tikrą lygį jame turi išsilaikyti. Bet situacija Ukrainoje sudėtinga: klubų biudžetai nedideli, kuri ekipa surinks daugiau pinigų, ta ir susipirks pajėgesnių žaidėjų. Taip vėl galime likti su keliais jaunais, kurie jau šiek tiek įgijo patirties, ir vėl kviesti į komandą jaunus krepšininkus. Tada daina prasidės iš naujo.

Sunku be salės

– Kokioje arenoje žaisdavote namų rungtynes?

– Žaidėme Dniepropetrovsko sporto mokyklos salėje. Kodėl mums pernai taip nesisekė? Neturėjome savo salės. Tuomet Ukraina rengėsi 2015 metų Europos vyrų krepšinio čempionatui, mieste pradėjo statyti naujus rūmus, o senąją areną, kurioje rungtyniavome, nutarė remontuoti. Mūsų treniruočių salę grąžino teniso klubui, taip likome be salės. Tad važinėdavome namų rungtynes žaisti į Dnieprodzeržinską. Mes į savo rungtynes atvykdavome prieš pat susitikimą, o varžovai jau prieš dieną būdavo atkeliavę ir ten treniruodavosi. Tad namų varžybos mums buvo tapusios kaip išvykos.

Supratau, kad reikia ką nors daryti. Klubo prezidentui pasakiau: kad ir kokia arena būtų, turime turėti savo. Ir tuomet 2014-ųjų išvakarėse persikėlėme į Dniepropetrovsko sporto mokyklos salę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"