TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

V.Praškevičius: "Norėčiau žaisti iki keturiasdešimties"

2008 02 14 0:00
V.Praškevičius lengvai įkala iš viršaus net ir tausodamas traumuotą koją.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Prieš porą savaičių po ilgokos pertraukos krepšininkas Virginijus Praškevičius vėl grįžo į aikštelę. Su "Šiaulių" komanda jau iškovojo pirmąjį medalį - LKF taurės bronzą. Šiam sportininkui sunku įsivaizduoti save be krepšinio: "Daug ką galėčiau dirbti, tačiau aikštelėje jaučiuosi geriausiai".

Kovo ketvirtąją 34-ąjį gimtadienį švęsiantis 206 cm ūgio Virginijus Praškevičius per savo karjerą yra tapęs Europos jaunimo čempionu, Europos taurės laimėtoju, Belgijos čempionu, Izraelio vicečempionu. Laimėjo Turkijos ir Belgijos krepšinio taures. 2003-iaisiais su Lietuvos rinktine laimėjo Europos auksą. Vienas iš nedaugelio Lietuvos krepšininkų, turėjęs sutartį su NBA. Deja, nesužaidęs ten nė vienų rungtynių.

Kelmė - laikina stotelė.

Prieš 11 mėnesių iš Ispanijos klubo grįžęs į Lietuvą V.Praškevičius su žmona Živile ir šešerių metukų dukryte Eva apsigyveno Kelmėje pas uošvius. Iš čia sportininkas ir važinėja į treniruotes bei rungtynes.

Virginijus prisipažįsta pasibaisėjęs butų meistrų darbu: "Aferistai. Visi vėluoja atlikti darbus, dirba nemokšiškai, o užsiprašo kosminių atlyginimų. To nepatyriau jokioje užsienio šalyje. Pastaruosius mėnesius mano laisvalaikis buvo muzika, žvejyba ir pykčiai su meistrais, įrenginėjančiais butą Vilniuje."

Aplinkybės nubloškė į Šiaulius

Vos įkėlęs koją į "Šiaulių" komandą, V.Praškevičius nemenkai prisidėjo, kad klubas LKF taurės varžybose užimtų trečiąją vietą. Kaip ir planuota, V.Praškevičius buvo sunkiai pastumiamas po krepšiais, taikliai mėtė į krepšį, meistriškai perdavinėjo kamuolius.

- Kodėl "Šiauliai"? Gal tai paskutinė karjeros stotelė?

- Tiesiog taip susiklostė. Sutapo ir tai, kad Vilniuje užtruko buto remontas. Apsigyvenome Kelmėje. O iš ten per gerą pusvalandį galima pasiekti Šiaulius. Nieko į ateitį neplanuoju. Juk traumos gali ištikti netikėtai. Tiesiog žaidžiu, kol leidžia sveikata. Žinoma, norėčiau žaisti iki keturiasdešimties. Kol kas savęs neįsivaizduoju dirbančio kitokį darbą. Juk kiekvienas norime veikti tai, ką mėgstame ir ką išmanome geriausiai. "Šiauliai" yra ambicingas klubas, pajėgus įveikti ir stipriausias komandas. Tikiuosi būti naudingas.

- Sako, kad turite lokio jėgą, o "Šiauliuose" tikimasi, kad žaisite kaip senas vilkas. Kai ULEB taurės varžybose Ispanijos "Joventut" komandų strategai pamatė jus salėje, puolė tikrinti žaidėjų sąrašus. Išsigando?

- Ši komanda turi didelį biudžetą ir stiprių žaidėjų. Jei būčiau žaidęs, ispanai keistų strategiją. Jie dar prisimena, ką galiu nuveikti aikštelėje. Tačiau nemanau, jog išbėgęs į aikštelę ką nors būčiau pakeitęs. Juk nesu puikiausios formos - nežaidžiau beveik metus. Be to, rungtyniaujama ne po vieną. Svarbiausia, kad laimėtų komanda. Rankų jėga nedaug lemia aikštelėje. Krepšininkui svarbiau, kad kojos būtų tvirtos ir sveikos.

Darbo nebijo

- Ar jaučiate Ispanijos klubams antipatiją?

- Praėjusį sezoną žaidžiau Fuenlabrados "Alta Gestion" komandoje. Tai buvo sunkiausi metai per mano karjerą. Mane apkaltino simuliavimu ir atleido. Prieš tai gavau baudą už nesuvaldytas emocijas. Tačiau buvo visai ne taip. Mane iš tiesų kamavo traumos. Buvau raginamas žaisti su ne visai pagydyta koja. Ką ten pažaisi - bėgdamas iš skausmo atsispiri ne nuo pirštų, o nuo kulno. Vėliau patyriau piršto traumą - beveik sutraiškytas rankos piršto sąnarys. Gydytojai sakė, kad trauma nesunki, bet man labai skaudėjo. Dėl to prasčiau ir pataikydavau.

Supykau dėl tokio komandos vadovų požiūrio - per vienas rungtynes spyriau į kėdę. Nestipriai, tačiau kėdė šiek tiek pačiuožė ir apvirto. Už tokį poelgį teko sumokėti 2000 eurų. Kitam sportininkui, kuris nuspyrė kėdę į tribūnas, nieko nekliuvo. O mane atleido. Ir moraliai sužlugdė. Visus šiuos metus nenorėjau žaisti.

Tačiau krepšininkams gerai pažįstamas jausmas, kai po pertraukos velniškai norisi paimti į rankas kamuolį. Beveik po metų vėl pajutau norą žaisti. "Šiauliai" tikrai sužinos, kad darbo nebijau.

- Kur labiausiai patiko žaisti?

- Dešimt metų praleidau įvairiuose užsienio klubuose. Žaidžiau Belgijoje, Turkijoje, Izraelyje, Ispanijoje, Italijoje. Labiausiai patiko Belgijoje. Ten jaučiausi tinkamai įvertintas, reikalingas ir buvau geriausios formos. Labai patiko šilta bendravimo atmosfera.

Blaiviai vertina savo galimybes

Po incidento su Ispanijos klubu norą žaisti praradęs V.Praškevičius viduje jau tarė sudie krepšiniui, nes buvo išsunktas kaip citrina ir išmestas. Panašios mintys buvo užklupusios ir po Achilo sausgyslės traumos.

- Ką veiktumėt, jei nežaistumėte?

- Turbūt kurčiau bendrą verslą su uošviu. Ir šiuos metus, kai nežaidžiau, prie jo prisidėdavau. Tačiau verslas - nėra tai, kuo labiausia norėčiau užsiimti. Juk būti eiliniu verslininku gali bet kas. Tai manęs nedžiugina. O krepšinis - visas mano gyvenimas, todėl be jo savęs neįsivaizduoju.

- Gal treneriu?

- Ne-e... Eilinis treneris gali būti bet kas, o talentingu - gimstama. Tikri treneriai dieną naktį galvoja, kuria strategijas. Daugiausia, ką galėčiau - būti antruoju treneriu: patarti, padėti jauniems krepšininkams tobulėti.

R.Grigas - geriausias treneris

- O kaip dėl išsilavinimo?

- Deja, nuo 17 metų jau žaidžiau "Žalgirio" dublerių komandoje. Bandžiau studijuoti, tačiau krepšinis atimdavo visas jėgas. Nebūdavo noro iš treniruočių trenktis į paskaitas, vykstančias kitame miesto gale.

- Ar tokia sporto sistema nežaloja likimų - juk krepšinio klubai su kiekvienu gali pasielgti taip, kaip su jumis pasielgė Fuenlabrados "Alta Gestion"?

- Nesigailiu, kad mano gyvenimas taip susiklostė, tačiau aš visada esu už tai, kad sportininkas įgytų išsilavinimą. Juk baigti mokslus galėčiau ir dabar. Dažnai apie tai pagalvoju.

Krepšinį pradėjau žaisti nuo aštuonerių. Paauglystėje greitai ištįsau. Pėda per trumpą laiką užaugo iki 53 dydžio. Mane pastebėjo dabartinis "Žalgirio" treneris Rimantas Grigas. Tai pats geriausias mano gyvenime sutiktas treneris. Aš jam dėkingas už viską, ką moku.

Gal mane šiek tiek apsvaigino staigus karjeros posūkis. Juk iki tol žaisdavau su ankštais "inkariukais" - visi nagai buvo nuėję. Ir staiga - pats Arvydas Sabonis įteikia man septynias poras tinkamo dydžio "Adidas" ir kitokių garsių firmų sportinių batelių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"