TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KREPŠINIS

Vyriausias dvylikos auksakalių brolis

2011 07 14 0:00
Jaunųjų čempionų rinktinę fantastiškai valdantis K.Maksvytis kasdieniame gyvenime - ne scenos žmogus.
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Savaitės pradžioje Lietuva nusilenkė pasaulio čempione tapusiai devyniolikmečių krepšininkų rinktinei. Laimingų aukštaūgių jaunuolių šešėlyje liko šios rinktinės pergalių kūrėjas treneris Kazys Maksvytis.

"Dabar prasideda malonios procedūros, sveikinimų ir pagerbimų maratonas, - nusijuokė pasaulio čempionų treneris. - Taip ir turėjo būti. Sunkiai dirbome, kad pasiektume tikslą, tad žaidėjai nusipelnė tokio įvertinimo."

"Kur treneris?", - sutrikę klausinėjo mažiau krepšiniu besidomintieji smalsuoliai, kai iš Latvijoje pasibaigusio pasaulio čempionato su nugalėtojų taure sugrįžę devyniolikmečiai Vilniaus rotušės aikštėje šėlo iš džiaugsmo su gerbėjų minia. Tuo metu treneris santūriai šypsodamasis stebėjo auklėtinių siautulį iš šalies. Iš Kretingos rajono Darbėnų miestelio kilęs ramaus būdo 34 metų žemaitis nepasižymi emocingumu. Subrendęs Žemaitijoje, o šaknis įleidęs Kaune K.Maksvytis išugdė čempionų komandą - su šia rinktine 2007-aisiais jis triumfavo Olimpiniame festivalyje, šešiolikmečių ir aštuoniolikmečių Europos čempionatuose (2008 ir 2010 m.), o praėjusį savaitgalį Rygoje nuskynė ir pasaulio jaunių pirmenybių auksą.

Nors po triumfo praėjo kelios dienos, treneris prisipažino, kad jo galvoje dar ūžia ką tik pasibaigusio čempionato batalijos: "Suvokimas, ką iš tiesų padarėme, ateina labai lėtai. Vis dar gyvenu emocijomis. Kol kas niekaip negaliu įsivažiuoti į ramų atostogų ritmą."

Išskirtiniame interviu "Lietuvos žinioms" K.Maksvytis papasakojo, kaip bėgant metams augo jaunųjų čempionų komanda, kokius išbandymus teko drauge atlaikyti. Kalbėdamas treneris nejučia nutapė ir autoportretą.

Mokosi iš geriausių

- Vieni treneriai po pergalių trokšta kuo greičiau atsidurti šeimos glėbyje, kiti - atsijungti nuo viso pasaulio ir pabūti vieni. Ko dabar norite jūs? - LŽ paklausė KAZIO MAKSVYČIO.

- Tik ramybės ir dar kartą ramybės. Buvau didžiuliame šurmulyje, kur daug veiksmo ir emocijų. Dabar noriu atsipalaiduoti siaurame šeimos ratelyje kartu su žmona ir 1 metukų 5 mėnesių dukryte Goda.

- Stebint jus iš šono, paliekate ramaus žmogaus įspūdį. Esate santūrus, o gal puikiai slepiate emocijas?

- Laikausi nuomonės, kad treneris per rungtynes privalo išlikti ramus ir nepasiduoti emocijoms. Kitaip galima prarasti savitvardą ir situaciją aikštėje įvertinti netinkamai. Stengiuosi išlikti ramus, nors tikrai ne visuomet pavyksta.

- Bet jūs net per jaunųjų pasaulio čempionų pagerbtuves nerodėte emocijų.

- Matyt, į trenerio vaidmenį įsijaučiau ir gyvenime (juokiasi). Treneris kaip aktorius - turi išmokti nereaguoti į aplinką ir valdyti emocijas. Šiek tiek apsimesti.

- Kaip prasidėjo jūsų karjera?

- Krepšinio pagrindus gavau dar mokydamasis Darbėnuose, o juos sustiprinau įstojęs į Lietuvos kūno kultūros akademiją (LKKA) studijuoti krepšinio trenerio specialybės. Mokydamasis porą metų mėginau žaisti, bet supratęs, kad didžiu krepšininku netapsiu, visą dėmesį skyriau trenerio darbui su mažais vaikais Kauno krepšinio mokykloje.

- Ar turite savo krepšinio filosofiją, stengiatės perimti garsių specialistų idėjas?

- Esu jaunas treneris, esu ieškojimų kelyje ir dar kuriu savo filosofiją. Visada turiu iš ko pasimokyt. Iš Jono Kazlausko, Rimo Kurtinaičio, Kęstučio Kemzūros, Ramūno Butauto. Man jie - autoritetai.

Kampus nušlifavo

- Su čempioniška jaunių rinktine dirbate jau ketverius metus. Tikriausiai per tą laiką su vaikinais tapote labai artimi?

- Žinojau juos, kai dar žaidė Lietuvos krepšinio mokyklų čempionatuose ir atstovavo savo miestų mokykloms. Taip, per ketverius metus kartu patyrėme daug emocijų ir išgyvenimų, visa tai mus labai suartino. Pažįstu juos puikiai. Žinau, ant kurio galima pakelti balsą, prie kurio švelniau prieiti, o kuriam "ant karštųjų" geriau apskritai nieko nesakyti.

- Žaidėjai jums atskleidžia savo problemas?

- Be abejo. Kartu mums nekyla problemų. Žinote, mūsų rinktinėje riba tarp žaidėjo ir trenerio labai maža. Tačiau tai mums niekada netrukdydavo.

- Norite pasakyti, kad krepšininkams esate lyg draugas?

- Veikiau kaip vyresnysis brolis. Mūsų santykiai puikūs. Bendraujame ne tik rinktinės stovyklose ar varžybose. Specialių susitikimų nerengiame, tačiau jei pasitaiko proga susitikti, pro šalį tikrai nepraeiname.

- Dažnai tenka pakelti balsą ant šios komandos narių?

- Vadovaujuosi nuostata, kad už aikštės ribų mes galime būti kaip draugai, bet per treniruotes turi būti tvarka. Tik jaunuoliai kartais to neįvertina, todėl reikia pakelti balsą. Jei pratybose jiems būsiu itin draugiškas, tai gali pakenkti mūsų darbui. Kol kas pavyksta kontroliuoti tokius dalykus.

- Tikriausiai dirbti su jauniais nėra lengva.

- Ši rinktinė tikrai nėra švelnūs avinėliai, klausantys kiekvieno žodžio. Visi turi charakterį, kartais - net egoistišką, tačiau nuo to tik geriau. Gal sunkiau juos suvaldyti per treniruotes, bet rungtynėse jų emocijos duoda naudos. Jie tampa kovotojais, kurie negali sau leisti pralaimėti.

- Kai kurie paaugliai pasižymi maištingu charakteriu. Dėl to anksčiau nekildavo problemų?

- Anksčiau pasitaikydavo pykčio iškrovų, bet tai natūralu. Išsprendėme tas problemas drauge, nušlifavome aštrius kampus ir žygiuojame toliau.

- Jiems - tik po 18-19 metų, o jie jau Europos ir pasaulio čempionai. Ar negresia susirgti baisiąja žvaigždžių liga?

- Labai tikiuosi, kad nesusirgs. Juk pasiekimai kol kas - tik jaunimo lygmenyje. Praktika rodo, kad perėjimas iš jaunių į vyrų krepšinį kartais būna skausmingas. Gal ne visi įsitvirtins vyrų klubų komandose, bet šansų turi. Juk ne veltui jie yra čempionai. Reikia sunkaus darbo ir trupučio sėkmės. Svajoju ir tikiuosi, kad po kelerių metų nacionalinės rinktinės pagrindą sudarys šios devyniolikmečių rinktinės branduolys.

- Kam komandoje prilipo didžiausio juokdario etiketė?

- Nemažai tokių buvo. Į šį vaidmenį pastaruoju metu ypač įsijautė Tautvydas Sabonis. Stengiasi neatsilikti ir Dovydas Redikas.

Nori iššūkių

- Prisiminkite dieną, kai su šia komanda susitikote pirmą kartą...

- Kadangi mano treniruota Kauno krepšinio mokyklos komanda Lietuvos pirmenybėse nuolat buvo tarp prizininkių, sulaukiau krepšinio federacijos pasiūlymo treniruoti penkiolikmečių rinktinę, besirengiančią Olimpiniam festivaliui. Man tai buvo pirmas toks darbas, jiems - pirmas kvietimas į rinktinę. Buvo daug nerimo ir nežinomybės. Suvažiavo vis mažučiai, trumpomis kojomis. Neturėjome net Jono Valančiūno - jau tuomet jį kvietė į metais vyresnių rinktinę. Tačiau tame festivalyje nelabai kas galėjo mus sugaudyti. Ėmė formuotis ekipos branduolys - Deividas Pukis, Dovydas Redikas, Edgaras Ulanovas, Vytenis Čižauskas. Pamatėme, kad su šia komanda galima daug nuveikti.

- Laikas bėga greitai - kitąmet dalyvausite paskutiniame jaunimo čempionate - Europos dvidešimtmečių pirmenybėse, joms pasibaigus pasuksite skirtingais keliais.

- Jau dabar galiu pasakyti: turėsime ar ne savo gretose J.Valančiūną, bus keliamas tikslas laimėti pirmąją vietą. Po tokių pergalių kitoks tikslas negali būti keliamas.

Bus gaila skirtis su šia komanda. Tačiau gyvenimas teka savo vaga, laikas nelaukia. Išsiskyrimas bus skausmingas, bet nieko pakeisti negalime.

- Galbūt jau mąstote apie asmeninę karjerą?

- Jaučiuosi pasirengęs pereiti į aukštesnį lygį. Manau, kad vaikų ir jaunimo etapą jau perėjau. Norėčiau išmėginti jėgas klubiniame krepšinyje, jei tik bus pasiūlymų.

Nuteikė aistruoliai

- Nacionalinės rinktinės treneris K.Kemzūra pasaulio čempionate žaidėjus kovai nuteikinėjo rodydamas istorinį filmą "300 spartiečių". Ankstesnis rinktinės strategas Antanas Sireika krepšininkams prieš rungtynes cituodavo ištraukas iš karinių romanų. Kaip komandą užvesdavote jūs?

- Po pirmo pralaimėjimo Kroatijai mūsų kapitonas J.Valančiūnas savo iniciatyva surengė komandos susirinkimą. Aiškinomės nesėkmės priežastis. Mes, treneriai, parodėme vaizdo klipą iš filmo "Gladiatorius", pamokantį, kaip mažiau ginkluota darni komanda gali nugalėti apsišarvavusią iki dantų, bet padriką komandą. Artėjant lemiamoms kovoms žaidėjų nuteikinėti nebereikėjo. Jie matė, kiek aistruolių iš Lietuvos atvyksta, ir automatiškai užsivesdavo.

- Ką pasakėte komandai prieš finalo rungtynes su Serbija?

- Pasakiau, kad pasibaigė visos treniruotės ir rungtynės, liko vienintelė lemiama kova ir kad dėl pergalės privalome padaryti viską, ką galime. Liepiau laimėti, jei nenorime apsijuokti prieš tūkstančius tautiečių tribūnose.

- Viso čempionato metu komanda kalbėjo tik apie auksą. Ar nepagalvodavote, kas būtų, jeigu...?

- Kai prieš pirmenybes pasirodė pirmieji mūsų interviu, kai kurie kolegos manęs klausė: ar ne per garsiai deklaruojate tikslus tapti čempionais? Tačiau kitaip negalėjome - turint tokią komandą būtų keista kelti tikslą patekti į aštuntuką ar ketvertuką. Garsiai prabilome apie tikslus ir bandėme žaidėjams įskiepyti nugalėtojų mentalitetą. Norėjome, kad jie suprastų, jog važiuojame ne tik gražiai žaisti, bet ir laimėti.

J.Valančiūno fenomenas

- Pasaulio čempionate ryškiausiai spindėjo J.Valančiūno žvaigždė, jam atiteko naudingiausio žaidėjo prizas. Ar galite patvirtinti, kad Jonas yra fenomenalus krepšininkas?

- Tokiu jis tapo. Ankstesniuose čempionatuose naudingiausio žaidėjo prizai jam atitekdavo avansu, tikintis, kad taps didžiu žaidėju, o šiemet Jonas pademonstravo labai brandų žaidimą. Tokie krepšininkai gimsta retai. Jis turi viską, ko reikia - talentą, darbštumą, jis ir žmogus yra puikus. Tikiuosi, kad nesuges.

- Kai čempionato metu J.Valančiūnas pelnydavo per 20 taškų ir atkovodavo po 13-14 kamuolių, sakėte, kad tai tėra vidutinė jo forma. Kaip jis atrodytų būdamas optimalios formos?

- Taip, kaip finale (per lemiamas rungtynes Jonas įmetė 36 taškus ir atkovojo 8 kamuolius, - red.). Į čempionatą jis atvyko ne visai pasirengęs. Žiūrovai gal nepastebėjo, tačiau krepšinio specialistai atkreipė dėmesį, kad J.Valančiūnas buvo pavargęs, vangus, jam trūko vikrumo. Bet pirmenybėms įsibėgėjant jo forma tik gerėjo.

- Priimdamas sveikinimus, Jonas kuklinosi ir teigė, kad komanda ir be jo galėjo tapti čempione. Ar tikrai?

- Niekas to nežino, bet nenoriu nuvertinti ir kitų vaikinų indėlio. Pavyzdžiui, prieš čempionatą draugiškose rungtynėse mes be J.Valančiūno įveikėme Argentiną ir Australiją. Niekas nežino, kaip Latvijoje viskas būtų vykę be jo. Galima tik spėlioti.

- J.Valančiūnas buvo rinktinės kapitonas. Koks jis už aikštės ribų?

- Nors pastaruoju metu sulaukė didžiulės reklamos, jis nepasikeitė, išliko labai draugiškas. Jonas atlieka daug pareigų, ne tik atsiima nugalėtojams skirtą taurę. Treniruočių metu negaili patarimų komandos draugams. Jis tikras lyderis. Ir komanda seka paskui jį.

Šansu pasinaudojo

- Lietuvoje gyvena trys milijonai krepšinio ekspertų. Ar daug kritikos sulaukdavote dėl tam tikrų sprendimų?

- Jos tikrai netrūko. Anksčiau į tai reaguodavau labai jautriai. Dabar tai vertinu teigiamai. Ypač jei kritika yra teisinga, argumentuota, ji tampa varomąja jėga. Tuomet kritikus norisi nutildyti geru žaidimu ir pergalėmis. Tai sėkmingai darėme Latvijoje.

- Kai kas mano, kad Rokas Giedraitis pateko į rinktinę, nes jo tėtis Robertas - jūsų asistentas, o Tautvydas Sabonis rinktinėje atsidūrė tik dėl garsaus tėvo...

- Tai tik krepšinyje nenusimanančių žmonių spekuliacijos, į kurias nekreipiu dėmesio. Kas paneigs, kad Rokas Giedraitis po kelerių metų netaps geru krepšininku? T.Saboniui šis čempionatas nebuvo pats sėkmingiausias, tačiau ankstesniuose turnyruose jis buvo vienas komandos lyderių. Kiekvienoje komandoje yra lyderių ir jiems padedančių atsarginių žaidėjų. Šį kartą atsarginių vaidmuo teko jūsų minėtiems vaikinams.

- Ką pasakytumėte tiems, kurie tvirtina, kad su tokia rinktine auksą iškovotų bet kuris treneris?

- (Ilgai pagalvojęs atsidūsta) Gali būti. Tačiau kai ši komanda buvo niekam nežinoma, ji niekam ir nerūpėjo, nebuvo norinčių stoti prie jos vairo. O kai prasidėjo pergalės, kai iškilo asmenybės, norinčių užimti trenerio vietą atsirado daug. Man malonu su šiais vaikinais dirbti. Gavau šansą ir juo pasinaudojau.

- Pagrindiniai triumfo pasaulio čempionate komponentai buvo...

- Jaunuolių talentas, kovingumas ir komandinė dvasia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KREPŠINIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"