Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Bunda Lietuva“. Iš Antano Vengrio dienoraščio (V)

 
2016 05 14 6:00
Gimtieji Daglienai. 1987 metai.
Gimtieji Daglienai. 1987 metai. Antano Vengrio asmeninio archyvo nuotraukos

Toliau skelbiame teatrologo Antano Vengrio (1912–2014) dienoraščio fragmentus.

1983 m. liepos 30 d.

Nuolat rūpi Onos Rymaitės ir Konstantino Glinskio palikimas, juo nesirūpina Teatro ir muzikos muziejus, jo vyriausias vadovas Dailės muziejaus direktorius Budrys. Žadėjo su manim nuvažiuoti į buv. Rymaitės ir Glinskio namus Žemojoje Fredoje ir Linksmadvaryje, žadėjo, bet nerado nė kelių valandų tam svarbiam reikalui. Žadėjo, žadėjo ir atidėjo rudeniui. Tai biurokratizmo pavyzdys. Tai kultūros istoriškumo sampratos stoka. Pagaliau, gal tai ir valdininko apsidraudimas – per daug neužsiangažuoti sprendžiant nacionalinės kultūros klausimus. Kultūros ministerijos valdininkai tuo reikalu abejingi, tai ko jam rūpintis tokiais netarybiniais artistais? <...>

Ar ne tas pats su Rasų kapinėmis? Juk tai nacionalinė gėda – šitaip apleisti, užmiršti poilsio vietą didžių žmonių!

*

1984 m. sausio 23 d.

Įvykis pirmos kategorijos – tai Jaunimo teatro spektaklis „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pagal to paties pavadinimo Č. Aitmatovo romaną. Tiesiog norisi jį pavadinti istoriniu. Buvau du kartu, po kurio laiko vėl norėtųsi pažiūrėti. Tik labai sunku įsiveržti. Salėj pilna stačių. A. Latėnas stebuklus išdarinėja vaidindamas savo Jedigėjų. Ir lyrika, ir akrobatika, ir monologai apie laisvę, teisybę ir mirtį. Spektaklis sunkus, ilgas, bet praskamba kaip simfoninė muzika. Neaprašysi. Neapsakysi.

Apgailėjom Antaną Miškinį, poetą iš Dievo malonės.

Antanas Vengris ir Eugenija Vengrienė su aktorės Onos Rymaitės seserimi Veronika (viduryje) Kaune.
Antanas Vengris ir Eugenija Vengrienė su aktorės Onos Rymaitės seserimi Veronika (viduryje) Kaune.

*

1984 m. kovo 14 d.

Vakar buvau Kaune. <...> „Kaligula“ su Masalskiu man atrodė iliuzoriškas, eklektiškas, šaltas vaidinimas. Žiaurybių išprotavimas. Kai žiaurumai be galo ir be atpildo, tada teatras tik išmoningai konstruoja, stengiasi sujaudinti, bet publika neatrodo susijaudinusi. Režisierius demonstruoja įmantrumą be teksto ar šalia teksto, tačiau labiausiai jaudina ne teatriniai triukai (gal tai ir išradinga), bet paprasčiausiai keletas teksto frazių, kurias apie mus pasako V. Masalskio Kaligula, R. Staliliūnaitės Kesonija, K. Genio Herėja ar P. Venslovo Scipionas. <...> Gal vis dėlto – daugiau paprastumo.

*

1984 m. balandžio 27 d.

Pasibaigė „Pabaltijo teatrų pavasario“ festivalis. Laureatu tapo Jaunimo teatras – už spektaklį „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Puikus buvo estų spektaklis „Debesų spalvos“, režisuotas Mikio Mikivero. Režisierius gavo diplomą. Spektaklis – apie 1944 m. įvykius, kai estų jaunimas bėgo į Suomiją, o senimas niekur nebėgo. Spektaklis apie savo žemės, savo tėvynės meilę, kuri niekuo nepakeičiama. Žavingai apie tuos dalykus kalbėjo konferencijoje pats Mikiveras. Jis sakė, kad tai ne vien estų tema – o biblinė tema; kad žmonės kartais pasirodą bejėgiai gamtos ar žmogaus (karas) stichijos akivaizdoje, tada jie elgiasi pagal savo instinktą ir už tai negali būti teisiami, kaip tas estų jaunimas, bėgęs nuo svetimo karo pavojų.

*

1984 m. rugsėjo 29 d.

[Istorijos instituto] Direktorius B. Vaitkevičius vėl paragino išeiti į pensiją. Gąsdina mane kažkokia užgriuvusia audra, ir, atrodo iš jo žodžių ir gestų, ne tik mane, bet ir visą institutą. Esą, reikia Teatro istorijos sektoriuje keisti kadrus, reikią partinių darbuotojų, o pas mus kol kas nėra nė vieno. Paklaustas, kodėl taip skuba su mano atleidimu į pensiją, šaukė „Neklausinėk! Aš visko jums negaliu pasakyti. Blogo jums nepadariau ir nedarysiu, bet reikia, ir tiek, nes kylanti audra.“ O aš noriu ir turiu baigti rengti spaudai tą tomą [“Lietuvių tarybinis teatras 1957–1970“]. Jis būtų jau ir gatavas, jei ne muzikinis teatras, su kurio tekstu nesusidoroja V. Mažeika. Tiek įdėjau triūso, prisirūpinau, o dabar imk ir pamesk viską. Koks aš nusikaltėlis!? Matyt, yra kur reikia koks anoniminis skundas, greičiausiai šmeižtas. Esu pasiryžęs nepasiduoti. Tegu atleidžia. Mano pareiškimas išeiti jau seniai parašytas, bet po to buvau išrinktas vyr. moksliniu bendradarbiu, o 1982 m. dar ir sektoriaus vadovu. Kėlė kėlė, o dabar reikia gramzdinti.

*

1984. XI.15

Dokumentus pensijai gauti atidaviau pirmadienį. Rytoj turi būti komisija ir mano „bylą“ išspręsti – jau iki gyvenimo galo. Alga lig mirties.

Apie mirtį galvojau lydėdamas į Antakalnio kapus Vaclovą Kosciušką. Apie mirtį galvoju skaitydamas J. Montvilos pjesę „Didysis geismas“.

*

1984 m. lapkričio 23 d.

Vakar grįžau iš Šiaulių, iš lietuvių šiuolaikinės dramaturgijos festivalio. <...> Brandesni spektakliai pasirodė „Eglės namai“ ir „Didysis geismas“. [Pjesės „Eglės namai“ autorė] G. Mareckaitė priminė mums praeitį, mirusiųjų pasaulį, kurio neprivalėtume užmiršti, ir ne vien dėl to, kad jis buvo ar dabar mums atrodo pasakiškai gražus, bet dar ir dėl to, kad jis gali, turi jėgos gražesnę, prasmingesnę padaryti dabartį. <...> Irena Liutikaitė, Pranas Piaulokas, Vytautas Paukštė – gal didžiausi įspūdžiai iš viso to matyto. Prie jų reikia pridėti Doloresą Kazragytę iš „Didžiojo geismo“.

*

1984 m. gruodžio 21 d.

<...> Man rodos, kad muziką prasmingiausiai panaudoja E. Nekrošius, įspūdingai stiprina reikiamus vaidinimo momentus, pvz., „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Ivanovas“.

*

1985 m. gruodžio 24 d.

Paprakaitavau valydamas butą.

Skaitau Viktorijos Daujotytės knygą „Jurgis Baltrušaitis“. Čia minima Ona Rymaitė, studijavusi Maskvoje. Ieškau tenai jos paliktų pėdsakų. Ką ji ten gavo kaip aktorė.

Su teatrologe Vida Savičiūnaite.
Su teatrologe Vida Savičiūnaite.

*

1986 m. sausio 8 diena

„Liter. ir menas“ veik nebespausdina recenzijų apie spektaklius. D. Rutkutė pasitraukė iš redkolegijos.

*

1986 m. sausio 18 d.

Vakar matėme su Genute „Daukantą“ Jaunimo teatre. <...> Visi D. Tamulevičiūtės priedai (dainos ypač) labai tinka. Bagdonas didis poetas, subtilus dainininkas, taurios sielos artistas.

Išeini labai šviesiai sudrumstas. Jautiesi kažkaip nejuntamai užaugęs kartu su visa sale.

*

1986 m. kovo 27 d.

Vakar minios teatralų, ypač jaunimo, žiūrėjo E. Nekrošiaus režisuotą „Dėdę Vanią“. <...> Vargu, ar tai tinka Čechovui... Bet tai tinka dabarčiai. O teatras taigi dabarties menas. Ir be reikalo purkštauja tie, kurie dramaturgą skaito raidiškai.

*

1986 m. rugpjūčio 20 d.

Daug teisybės pasako spauda apie mūsų dabartinį gyvenimą. Atsimainė laikai. Nijolė Oželytė „Jaunimo gretose“ rašo, kodėl smunka kinematografo prestižas. Viena priežasčių esanti ta, kad pas mus nutrūko ryšiai su tautine kultūra ir istorija. Veda mintį, kad žmogus sąmonėja ir internacionalėja visų pirma per tautą, įsisąmonindamas tautos istoriją ir jos žmones-didvyrius, kurie tą istoriją šimtmečiais kūrė.

*

1986 m. rugpjūčio 24 d.

Sode jau baigia nokti slyvos, ypač gausu kaukazinių. Gėrimės Rymaitės dūlinėmis kriaušėmis, tokios jos didelės ir saldžios, mūsų sodely ligi šiol nematytos. Visko tokia gausybė, kad pulk ant kelių ir dėkok Dievui už gėrybes, išaugusias iš paprasčiausios Vilniaus žemelės. Ačiū Tau, Kūrėjau.

*

1986 m. rugpjūčio 29 d.

Rytoj 12.30 važiuojam pas Aldoną [Liobytę] kapuose. Man reikės kokį žodį pasakyti.

Brangioji Aldona,

Minėdami Tave ar štai dabar stovėdami prie Tavo kapo, atgyjame ir nušvintame Tavo gerumu.

Išmintingu gerumu, kuriame aiškiai skyrei gėrį nuo blogio, grožį nuo bjaurasties ir nevalyvumo, draugystę nuo apsimetinėjimo draugyste, patriotizmą, Tėvynės meilę nuo patriotizmo išgalvoto ir iškraipyto.

Stipru mums minėti Tavo šviesų protą ir gerą širdį, kupiną gražaus, malonaus moteriškumo ir motiniškumo. Jų gėrybių dosniai dalinai ne tik savo vaikams, šeimai, anūkams, bet ir daugeliui svetimų vaikų, jaunų žmonių, kurių dažnas ir dabar tave tebevadina mama.

Minėdami Tave, mes gėrimės Tavo veikla literatūroje ir visuomenėje, kurioje Tu pasireiškei kaip viena šviesiausių ir tauriausių lietuvių inteligentijos asmenybių.

Didžiuojamės Tavimi, turėjusia įgimtą ir išlavintą tiesos jausmą, brangų sugebėjimą ir drąsą sakyti tiesą stačiai, be kompromisų ir prisitaikymų, visur – buityje ar mene, namie ar svetur.

Gėrimės Tavo miklia ir išradinga plunksna, palikusia mūsų tautai neįkainojamą kūrybos kraitį. Tai Tavo stilizuotų lietuvių liaudies pasakų knygos, Tavo visame krašte vaidinamos pjesės, sukurtos folkloro pagrindu, Tavo kruopščiai sulasiotos ir sukomponuotos dainų pynės, atspindinčios mūsų žmogaus kelius ir takelius, Tavo puikiosios inscenizacijos ir vertimai iš kitų kalbų, daugiausia skirti, kaip beveik ir visa Tavo grožinė kūryba, mūsų krašto vaikams ir jaunimui. Jaunimui, kuris nepamiršta ir nepamirš ilgai savo Tetos Aldonos.

Pagaliau Tavo teatro ir literatūros kritika, pluoštas esė ir interviu, kurie žavi vaizduotės lakumu, sąmojaus vingrumu, pilietine drąsa ir nepalenkiama teisybe.

Mes Tau labai dėkingi, brangioji Aldona, kad būtent tokia mums gyvenai, amžiumi per trumpai gyvenai, užtat amžiais gyvensi ir liksi su mumis ir po mūsų savo kūryba ir tiesos meile.

*

1988 m. rugsėjo 17 d.

Šiandien Lietuvos žmonės apsupa savo buvimu ir mintimis Ignalinos atominę jėgainę protesto vardan. Miestuose, miesteliuose žmonės išeina 19 val. į gatves, šaukia visų fabrikų bei įmonių sirenos. Šaukia, kad gana terioti kraštą sąjunginėms ministerijoms. Kviečia Persitvarkymo Sąjūdis.

*

1988 m. rugsėjo 24 d.

Vakar išsiunčiau Persitvarkymo Sąjūdžio padaliniui žinias (anketą) apie mano areštą ir kalinimą.

Atsakiau ir į „Ethos“ draugijos anketą, pažymėjęs, kad norėčiau prisidėti prie komisijų darbo.

„Vilnijos“ dr-jos valdyba kviečia Tarybos narius IX. 28 18 val. pasitarti Rašytojų sąjungos klube.

*

1988 m. spalio 1 d.

Turiu su džiaugsmu paminėti, kad rugsėjo 27 d. 19 val. Žirmūnų g-vė 143 įvyko Lietuvių kalbos šventė, suorganizuota vadovaujant kalbininkams Pikčilingiui, Pupkiui ir kt. Žmonių daug. Daug ir artimų, pažįstamų. Salė pilnutėlė. Vedė jauni žmonės – moteris ir vyras. Dainos, deklamacijos, poringės, sąmojai po tautine vėliava. Programa – didžiulė, kukli, patriotiška. Didelė šventė. Pranešta, kad jau steigiama Lietuvių kalbos draugija.

*

1988 m. spalio 8 d.

Ant Gedimino kalno pilies bokšto buvo pakelta Lietuvos trispalvė vėliava. Gedimino aikštė buvo kimšte prikimšta kaip per atlaidus Pušalote. Minių minios sveikinosi, bučiavosi, džiaugėsi, verkė. Istorinė diena.

Mes buvom visi, ir vaikai, ir anūkai.

*

1988 m. spalio 22 d.

„Kviečiame Jus dalyvauti į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, kuris įvyks Vilniaus Sporto rūmuose š. m. spalio 22–23 d.“

Tai įvykis, kokio dar neteko pergyventi, nors mano gyvenimas jau baigiasi.

Visą dieną sėdėjome prie televizoriaus ir klausėmės Persitvarkymo Sąjūdžio oratorių, kurie kalbėjo apie reikalą sukurti ar, tiksliau sakant, atkurti nepriklausomą Lietuvą. <...>

*

1988 m. gruodžio 27 d.

Lietuvių dramaturgijos festivalis. 1988. XII. 12–1988. XII. 22.

Tokio festivalio Lietuvoje dar nebuvo. Gytis Padegimas su Šiaulių dramos teatro trupe tiesiog stebuklą padarė. Dalyvavo renginyje visi respublikos teatrai, išskyrus muzikinius ir Jaunimo teatrą. Pastarąjį atstojo Algirdo Latėno deklamavimas. Nuostabiai iš jo lūpų nuskambėjo Antano Strazdo (tarmiškai) ir Pauliaus Širvio poezija. Apie tai parašiau straipsnelį į „Šiaulių naujienas“, kuriame išgyriau tą su niekuo nepalyginamą, „originaliai teatrališką“ deklamatorių. Originalumu jam prilygo Kęstutis Genys, kuris skaitė savo eiliuotą dienoraštį. Galima būtų tvirtinti, kad šie du artistai pranoko visus spektaklius, net ir tą, kurį žiuri išrinko geriausiu, t. y. Akademinio dramos teatro vaidinimą „Čia nebus mirties“. Aš būčiau balsavęs už Panevėžio dramos teatro spektaklį – Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“ ir pirmuosius prizus būčiau paskyręs rež. S. Varnui ir aktoriui A. Babkauskui.

Teatras festivalyje buvo trečioje vietoje – po poezijos, filosofijos, istorijos, tautosakos.

*

1989 m. vasario 5 d.

Šiandien didelė bažnytinė šventė. Atšventinta Vilniaus arkikatedra. Džiaugsmas su ašaromis. Negalima susikaupti darbui.

*

1989 m. vasario 19 d.

<...> po pietų prasideda visokios teletransliacijos, kurių metu dažniausiai verki iš susijaudinimo. Verkiu arba juokiuos, daugiau nieko. Girdi, ko dešimtmečiais negirdėjai, matai, ko nuo 1941 metų neregėjai. Bunda Lietuva. Kelia balsą laisvė, tiesa ir dora.

Popiečiais nebėra laiko prigulti, apie miegą nėra nė kalbos. Mitingai, koncertai, minėjimai pripildo protą ir jausmus tokios potencijos, – nors plyšk.

*

1989 m. kovo 10 d.

Vakar antrąkart žiūrėjau Ant. Škėmos „Pabudimą“ Akademiniame teatre (rež. J. Vaitkus). Spektaklis – mano nuomone – perversmas Akademiniame teatre. Dviejų dalių drama taip suręsta – kaip grandinė, kurios kiekviena dalelė su kita neatjungiamai sukabinta.

J. Vaitkus – ne tik Režisierius, bet ir poetas, muzikalus poetas (kaipgi poezija – be muzikos), ir jo vaidinimas nuskamba kaip muzikos kūrinys – vieningai. Svarbiausias jo laimėjimas – aktorių pastangos persikūnyti. Pastangos ne tuščios, bet įrodančios, kad ir Akademinio teatro aktoriai, iki šiol maždaug vaidinę save, čia, „Pabudime“, tapo personažais. Jie charakterizuoti ir net tipizuoti. <...>

Dar reikia pridurti svarbų dalyką. J. Vaitkaus „Pabudimas“ yra Akademinio teatro pabudimas.

*

1989 m. kovo 18 d.

Vakar mes, teatrologai, apsilankėme Un-to Lietuvių literatūros katedroje aptarti teatrologijos skyriaus steigimo prie tos katedros reikalų. Iš visur pritarimas yra, dabar reikia sudaryti programą ir numatyti dėstytojus. Mes buvome: A. Gudelis, V. Vasiliauskas, R. Marcinkevičiūtė, A. Girdzijauskaitė, A. Samulionis, jis pasiūlytas to būsimo skyriaus kuratoriumi, nors priešinosi. Man siūlyta dėstyti liet. teatro istoriją nuo seniausių laikų iki 1929 metų.

*

1989 m. kovo 20 d.

Vakar vidurnaktį grįžome iš Kauno. I. Aleksaitė, A. Samulionis, G. Mareckaitė, A. Girdzijauskaitė, R. Jakučionis, M. Petuchauskas. Žiūrėjome Juliaus Dautarto ir Doloresos Kazragytės inscenizaciją „Gyvenimas po klevu“ (rež. J. Dautartas). Visų kritikų pasisakymai buvo neigiami. Kazragytė, talentinga aktorė, vaizdavo ubagėlę, kurią visi skriaudžia. Romualdas Granauskas nupiešė motiną nelaimingą, bet stiprią, nepalenkiamą ir nenugalimą. Ji – kaip Lietuva. Granauską skaitydamas atsigauni, o čia – vien niūkimas, vien dejonės, vien skundas. Kaltė – režisieriaus. O jis mūsų kritikos nepriėmė. Akt. Šinkariukas puolėsi mus mokyti, Zelčius taip pat. O direktorius Dobrovolskis šypsojosi ir pasakė: ko norite, juk čia teatras. Ir pridūrė, kad J. Lozoraitis, matęs anksčiau tą spektaklį, pagyręs jį ir padėkojęs.

*

1989 m. rugpjūčio 23.

Vakar 19 val. Kalnų parke įvyko didžiulis vilniečių mitingas – pasmerkti Stalino ir Hitlerio suokalbį okupuoti Lietuvą. Dainavom, giedojom, verkėm ir juokėmės.

Šiandieną Baltijos kelias tarp Vilniaus-Rygos-Talino. Akad. dramos teatre – Sąjūdžio Seimo posėdis, kuris paskelbs reikalavimus, kad būtų atstatyta Lietuvos demokratinė respublika.

Nunešiau puokštę gėlių ir pridėjau prie didžiulės gėlių krūvos, sukrautos Teatro veikėjų sąjungos kieme.

Pastovėjau prie Arkikatedros bokšto, kur vyrai „budi“ prie Stalino ir Hitlerio iškamšos. Tebus tie budeliai prakeikti!

Parengė Audrius MUSTEIKIS

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"