Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Don Karlas“ Vilniuje, „Du Foskariai“ – Milane. Tegyvuoja Verdi!

 
2016 03 09 8:00
„Don Karlas“.
„Don Karlas“. Martyno Aleksos (LNOBT) nuotrauka

Nepaprasto įtaigumo vaizdas ir garsas – tai Günterio Krämerio ir Pierre“o Vallet „Don Karlas“. Visų statytojų, solistų, artistų, choro ir orkestro „Don Karlas“.

Opera apie juos ir mus

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) sekasi su šia Giuseppe“s Verdi opera. Pastarasis, 1981-ųjų pastatymas, buvo ir savo laiko kūdikis, ir kai kuo unikalus, o gal net pralenkęs laiką, todėl irgi prisimenamas kaip neeilinis.

Iš G. Krämerio, „Žydės“ režisieriaus, ir reikėjo laukti netikėtos mąstysenos. Bet šiandien laiko pralenkinėti nebūtina, tą darydamas veikiausiai tik įpultum į naujųjų klišių glėbį. G. Krämeris to ir nedaro.

O ką daro, vargu ar yra šiuolaikinimas. Greičiau rimtas, svarus, rafinuotai šiurpios estetikos paženklintas šiuolaikinis medžiagos perskaitymas.

Gėrėdamasis istoriniais kostiumais ir aksesuarais, jų detalėmis, tapytų fonų linijomis, žinoma, irgi patiri savitą malonumą. „Grynasis“ sprendimas prie veikėjų priartina visai kitaip. Ir štai pritrenkiantis atradimas G. Verdi operų mėgėjui. Išgyvendamas muzikos ir pasigėrėtinų solistų pastangų daromą emocinį poveikį, svarstai, o ką tu, tu pats darytum, kaip elgtumeisi atsidūręs tokiuose aplinkybių sūkuriuose, kokiuose turi suktis personažai?

Kaip spręstum Pilypo kolizijas? Kokią strategiją, slopinamas vaistais ir kitaip, rinktumeisi Karlo vietoje? Kokius pašėlusios šachamtų partijos ėjimus gebėtum numatyti, jei būtum Rodrigas? Kaip reikalaudamas teisingumo maištautum Elizabetės kailyje? Kaip savo pasjansą dėliotum Eboli vietoje? Ir kaip skambėtų tavo trelės dainuojant Šydo dainą „Nel giardin del bello“, o kas pasigirstų arijoje „O don fatale“?

„Don Karlas“.
„Don Karlas“.

Pirmapradis malonumas, kartkarčiais iš naujo patiriamas teatre, šįkart labai stiprus.

Pirmoji spektaklio scena: sueina vora atlikėjų, ir nematyti, kas yra kas, neiašku, kur karalius, kur statistas. Minia, tiksliau, beformė masė, iš kurios išnyra jie – vieni iš mūsų. Kas būtų iš G. Verdi operų, jeigu jos nebūtų ir apie mus?

Režisūrinės intrigos įtampą didina LNOBT choro meistriškumas (turbūt galima sakyti – kaip visada): stropieji maldininkai ilgainiui virsta baugiais fanatiškų ekstazių transliuotojais. Choro jėga – tikrai ne vien garsas.

Stiprūs dirgikliai, dėliojantys politinio spektaklio mozaiką: eretikai su maišais ant galvų, ilgą laiką privalantys kyboti pririšti prie krėslų, pritvirtintų prie sienos – tarsi „Islamo valstybės“ pasilinksminimų iliustracija; mėlyna ir geltona Flandrijos vėliava – nuorodos į šiandieninę Ukrainą (tik nesmagu, kad per premjerą solistai vis įsipindavo žengdami per ją); Rodrigo galimos sąsajos su terorizmu. Šnipų ir įtakos agentų skandalų atgarsiai – Eboli paveiksle.

Įkaitų sudeginimo scena – minimalistinė, lakoniškas apibendrinimas.

Gerokai – iki kraupumo – sušaržuotas Didysis Inkvizitorius – tikras valdingos, šeimininkiškos šėtoniškos jėgos be skrupulų įkūnijimas. Netikėtas režisieriaus sprendimas: šį personažą vaidina Česlovas Nausėda, mimanso artistas, o dainuoja – Liudas Mikalauskas (Vienuolis). Čia suveikia dar ir dviveidystės efektas.

Labai įdomu bus pamatyti L. Mikalauską Pilypo II vaidmenyje. Dėl Inkvizitoriaus jis nusipelno tik pagyrų, kaip ir visas premjeros šešetukas.

Viktoriją Miškūnaitę jau be jokių avansų derėtų vadinti LNOBT primadona. Pavyzdžiui, kokia vykusi Elizabetės maišto scena. Visur – apgalvota vaidyba, nepriekaištingas dainavimas. Nepamirštama ir pabaigos scena – kai ją pamažu ryja ir galiausiai praryja šliaužianti tamsa.

Eglė Šidlauskaitė, labai gerai pasirodžiusi jau „Kornete“, – dar viena didelė viltis, mecosopranų stovykloje. Išskirtinis baritono Valdžio Jansono (Rodrigas) įdomumas – latviškoji sceninė mokykla. Amerikietis Adamas Diegelis (Don Karlas) – tarsi visiškai kitas dainininkas, nei girdėjome operoje „Karmen“, kur jo partnerė buvo Justina Gringyte. Pilypas II – gebantis veikti labai taupiomis priemonėmis solistas iš Marijos teatro (Rusija) Askaras Abdrazakovas.

Įspūdingai Eboli, dainuojančiai Šydo dainą, atitarė Dausų balsas – Gunta Gelgotė. Flamandų deputatų ansamblis irgi nepriekaištingai kūrė reikiamą atmosferą.

Net klausimų nekyla, ar teisūs buvo statytojai, kupiūravę didįjį G. Verdi? Viskas sklandu ir logiška.

„Du Foskariai“. /Brescia/Amisano – Teatro alla Scala nuotrauka.
„Du Foskariai“. /Brescia/Amisano – Teatro alla Scala nuotrauka.

O tuo metu „La Scaloje“...

„La Scaloje“ latvių režisierius Alvis Hermanis, pastaruoju metu vis kviečiamas padirbėti įvairiuose dramos ir operos teatruose užsienyje, pastatė G. Verdi „Du Foskarius“.

Operą dar galima pamatyti kovo mėnesį. Kovo 12-ąją Venecijos dožo Frančesko Foskario vaidmenį atliks Placido Domingo – tai didžiulė šio pastatymo intriga. Vėliau iš jo estafetę perims italų baritonas Luca Salsi.

A. Hermanis šiai operai sukūrė ir scenografiją. Su juo dirbo dar dvi latvių menininkės: kostiumų dailininkė Kristynė Jurjanė ir vaizdo projekcijų autorė Ineta Sipunova. Kurti choreografiją režisierius pasikvietė žinomą šios srities meistrę maskvietę Alą Sigalovą.

„Du Foskariai“ – retai statoma viena ankstyvųjų G. Verdi operų. Libreto pagrindas – Byrono istorinė drama apie XV amžiaus vidurio įvykius Venecijoje. Opera pasakoja apie Foskarių tragediją – šeimą, tampančią politinių žaidimų aukomis. Venecijos Respublika čia – blogio imperija, kur viešpatauja korupcija ir intrigos. Tai ir bus jos nuopuolis.

Liūdnas, tragiškas operos skambesys – G. Verdi gedulo dėl žmonos ir dviejų vaikų mirties išraiška. Kai kurias temas kompozitorius išplėtojo vėliau, savo populiariosiose operose.

Pasak apžvalgininko Lucos Chierici, po premjeros žiūrovai plojo stovėdami, nors iš pačio viršaus, iš loggione, buvo girdėti „bū“, skirti sopranui ir dirigentui. Apžvalgininkas priduria, kad nuolatinės standing ovation viską suniveliuoja, o iš tiesų išskirtiniai įvykiai dėl to visiškai praranda išskirtinumą.

Scenos erdvėje karaliauja paveikslai, tik šįkart A. Hermaniui jie ne postmoderniai dekoratyvus fonas, kaip buvo „Trubadūre“, statytame Salzburgo festivalio užsakymu. Jie – pati elegancija, lemianti spektaklio tapybiškumą ir skulptūriškumą. Jie perteikia Venecijai būdingų spalvų gamą ir ypatingą miesto ant vandens šviesų žaismą.

Paveikslai – senųjų meistrų Carpaccio, Tintoretto ir kitų, taip pat XIX amžiaus tapytojo Francesco Hayezo, tapiusio Foskarius. Nuolat pasirodo simbolis – Venecijos liūtas.

„Du Foskariai“. Placido Domingo. /Brescia/Amisano – Teatro alla Scala nuotrauka nuotrauka
„Du Foskariai“. Placido Domingo. /Brescia/Amisano – Teatro alla Scala nuotrauka nuotrauka

Latvijos dienraščio „Diena“ korespondentas Jegoras Jerohomovičius pasakoja, kad prieš premjerą P. Domingo apsilankė Milane veikiančioje F. Hayezo parodoje ir pastebėjo, kad dožo Frančesko Foskario kepurės raudonumas ne tokio atspalvio, kaip perteikė kostiumų dailininkė. Dainininkas K. Jurjanei parašė elektroninį laišką ir išreiškė norą scenoje dėvėti kaip tik tokios spalvos galvos apdangalą... Beje, du šimtai kostiumų operai pasiūti Rygoje, garsiojo Naujojo Rygos teatro dirbtuvėse.

G. Verdi – mėgstamiausias P. Domingo kompozitorius. Dainininkui nutarus imtis G. Verdi baritono partijų, į muzikinę apyvartą grįžo ne tik „Simonas Bokanegra“, bet ir „Du Foskariai“.

Apžvalgininkai juokauja, kad Frančesko Foskario partija labai tinka P. Domingo, nes pagaliau 75 metų dainininkas yra jaunesnis už savo herojų.

Sprendžiant iš paskelbtų „Dviejų Foskarių“ „La Scaloje“ vertinimų, P. Domingo čia buvo karalius – ne tik dėl balso, vis dar skambančio labai gražiai ir tvirtai, bet ir dėl vaidybos, natūralios ir įtikinamos, dėl išskirtinio muzikalumo ir charizmos. Nors patys priekabiausieji nuolat kabinėjasi dėl per mažo „baritoniškumo“ ir vis dėlto per didelio „tenoriškumo“.

O „La Scalos“ kuluaruose pasigirdo kalbų, kad latviui A. Hermaniui būsiantis patikėtas kito sezono atidarymo spektaklis – Giacomo Puccini „Madam Baterflai“. Prie dirigento pulto stovės Riccardo Chailly. „Du Foskarius“ dirigavo Michele Mariotti, tai buvo jo debiutas „La Scaloje“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"