Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

„Elementorius“: sudegusio teatro klajokliai

 
2015 11 07 6:00
Storpirščių šeimą jungia bendra profesija, nors, pasak Eglės, ne mažiau svarbu rasti bendras pajautas ir mažuose dalykuose. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Eglės ir Gedimino Storpirščių vadovaujama teatro studija „Elementorius“ mini savo kūrybinės veiklos 50-metį. Ją įkūrė aktorė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė, E. Storpirštienės mama. Šiuo metu jauniausius teatralus moko Eglė ir jos sūnus aktorius Ainis Storpirštis, vyresniuosius – G. Storpirštis ir Vytautas Rašimas. Visi jie ir patys buvo „Elementoriaus“ auklėtiniai.

1965 metais Profsąjungų rūmuose savo spektaklius pradėjo rodyti Jaunimo teatras, tą patį sezoną duris atvėrė ir teatro būrelis, kuriame užaugo kelios aktorių, režisierių, muzikų, choreografų, kritikų ir rašytojų kartos. Jubiliejaus proga Dalia Cidzikaitė sudarė knygą „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“, ji pavadinta cituojant Vytautą Kernagį.

1982 metais Jaunimo teatras išsikėlė, o „Elementorius“ čia veikė iki pat 2004-ųjų, kai kilo gaisras. „Dar ilgai tikėjome, kad Profsąjungų rūmai prisikels. Bet realybė iki šiol neišpildė mūsų lūkesčių. Dvi paras pastatą gesino, vanduo užliejo dekoracijas, rekvizitus ir kostiumus – perėjome ugnį ir vandenį. Pasakiškas, apokaliptiškas vaizdas, kurį dabar prisimenu kaip sapną“, – pasakojo G. Storpirštis.

Eglė ir Valerija. Po dešimties metų kelionių po Vilnių „Elementorius“ vėl rado savo namus. /„Elementoriaus“ archyvo nuotraukos

Kamuoliukas su vaikais

Dešimtmetį pedagogai ir jų mokiniai keliavo po įvairias sostinės mokyklas. Dirbo Jono Basanavičiaus vidurinėje mokykloje, Lietuvių namuose, Vilniaus mokytojų namuose ir kitur. Tekdavo repetuoti nešildomose patalpose arba nepaisant triukšmo, bet ryžto „elementoriečiams“ netrūko. „Per dešimtį metų pasitikrinome, ko reikia teatrui – lagamino ir noro, – juokavo Gediminas, su žmona neseniai įsikūręs naujose studijos patalpose netoli Rusų dramos teatro. – Kūrybos kelias – spontaniškas, todėl gerai turėti vietą, į kurią dalyviai gali ateiti savo laisvu metu, o durys ten bus atviros.“

„Elementoriaus“ įkūrėja V. Marcinkevičiūtė-Karalienė vadovavosi nuostata, kad netalentingų vaikų nėra – tokio pat įsitikinimo laikosi ir dabartiniai vadovai. „Ji buvo energinga, „degė“ šiuo darbu ir tikėjo savo vaikais, – pasakojo E. Storpirštienė. – Mokė juos paprastų gyvenimo tiesų – garbės, žodžio tesėjimo. Buvo kovotoja už žmogišką individualumą, todėl mamai mokiniai patikėdavo savo paaugliškas paslaptis ir bėdas.“

V. Marcinkevičiūtė-Karalienė yra lankiusi Danutės Nasvytytės baleto studiją, režisierė Aurelija Ragauskaitė į besikuriantį Vilniaus jaunimo teatrą aktorę pakvietė iš Kauno. Ten ji jau buvo sukūrusi įsimintinų travesti vaidmenų – Helkberį Finą, Buratiną, Gavrošą. Jie įkvėpė ne vieną jauną žmogų mokytis šios profesijos. „Keičiantis teatro kalbai visą savo vidinę energiją nukreipė į mokinius, vaikus, paskui – ir anūkus. Taip ją ir prisimenu – du anūkai ant rankų, trys įsikabinę į sijoną, ir skuba toks kamuoliukas, aplipęs vaikais, į tą kalną“, – kalbėjo Gediminas.

Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė savo mokiniais didžiavosi, visad juos gindavo, jai būdavo patikėtos paaugliškos paslaptys ir bėdos. Po „Eglės Žalčių karalienės“ premjeros.

Pas Karalienę

Jaunimo teatre nuo mažens sukosi ir E. Storpirštienė, maža dalyvavo keliuose spektakliuose, su trupe vykdavo į gastroles. G. Storpirštis į būrelį atėjo septyniolikos, jį atsivedė klasės draugas Vytautas V. Landsbergis. Tuo pačiu metu, vos porą repeticijų anksčiau, į būrelį vaidinti atėjo Eglė. Ten jie, rengdami muzikinį Tamaros Jan spektaklį „Mergaitė ir pavasaris“, ir susipažino.

Būrelyje dirbti Gediminas pradėjo 1985 metais, kai V. Marcinkevičiūtė-Karalienė paprašė pastatyti naujametį spektaklį. Būtent G. Storpirštis tuometinį moksleivių liaudies teatrą, kuris anksčiau neoficialiai buvo vadinamas „pas Karalienę“, pavadino teatro studija „Elementorius“. Tam pritarė ir studijos įkūrėja.

Eglė pasirinko muzikės profesiją, studijavo chorinį dirigavimą, yra Šiuolaikinės mokyklos centro muzikos mokytoja ir Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ renginių režisierė. Grįžti į „Elementorių“ ją paskatino vyras ir mama. „Nuvažiavau pas ją ir pasakiau, kad Gediminas mane kviečia dirbti į būrelį. Ji tyli. Sakau: „Neisiu, nemoku“, o ji – „Išmoksi.“ – „Gerai, jei mane palaiminsi, eisiu dirbti.“ – „Laiminu“, – sako. Pasijutau lyg pakliuvusi tarp sąmokslininkų“, – prisiminė Eglė, o Gediminas pridūrė: „Kartais išsilavinę, profesionalūs, norintys dirbti režisieriai surenka grupę, bet ji neišsilaiko. Eglužė savo grupę surenka per vieną dieną, nes visi norintys tiesiog netelpa.“

Seniausio Lietuvoje dramos būrelio šūkis – „Būti. Daryti. Turėti.“

Scenoje su sūnumi ir broliu

„Elementoriečiai“ sukūrė savo vėliavą, himną, krikštynų priesaikas ir mėnraštį – tradicijas, kurios perduodamos metai iš metų.

Taip pat ir Storpirščių šeimoje – Eglės ir Gedimino jaunesnysis sūnus Ainis dirba ne tik tėvų studijoje, bet ir dėsto aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje savo mokytojo Gintaro Varno studentams. Ruošiasi pirmam režisūriniam darbui apie grupę „The Doors“.

Vyresnysis Kristijonas pasirinko ekonomisto specialybę, vaikystėje vietoj „Elementoriaus“ jis piešė, dainavo ir domėjosi muzika. „Savo kelio ieškodamas svarbiausius pasirinkimus žmogus turi padaryti pats, – įsitikinęs G. Storpirštis. – Todėl stengiamės būti sąžiningi, gerbti kito nuomonę. Kaip kalbamės su auklėtiniais, taip kalbamės ir namuose.“

Praėjusį pavasarį pirmąkart scenoje (Vido Bareikio režisuotame spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“ pagal Bertolto Brechto pjesę) susitiko keturi Storpirščiai: Gediminas, jo brolis Arūnas, brolio sūnus Simonas (taip pat „Elementoriaus“ auklėtinis) ir Ainis. „Pirmasis teatro keliu žengė Arūnas, po dešimties metų – aš. Tada nemažai apie teatrą kalbėdavomės tarpusavyje. Šiuo metu savo patirtimi jau dalijamės su vaikais. Džiaugiuosi, kad Ainis analizuoja savo sceninę patirtį ir sėkmingai ją perduoda kitiems“, – sakė Gediminas, kuris į knygą „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“ sudėjo pusšimtį savo sukurtų pratimų besidomintiems teatru.

Gediminas su Ainiu kartu ir koncertuoja. /LŽ archyvo nuotrauka

Repeticijos nesibaigia

Pasak Eglės, jei 50 metų veikiantis teatro būrelis išliks, tai veikiausiai liks Ainio rankose. 1996 metais, savo darbo pradžioje, ji pasikvietė sūnų ir jo draugus į studiją. Įsivaizdavo, kad Ainis galėtų būti lyg tarpininkas, – kad geriau juos suprastų ir atlieptų jų lūkesčius. „Džiaugiuosi, kad Ainis toliau studijavo pas darbštų ir reiklų režisierių G. Varną, – apie kursą, kuris susibūrė į „No Theatre“ trupę, sakė Eglė. – Jų kursas daro nemenką įtaką savo kartos jaunimui – ryškus pavyzdys, kaip svarbu nuolat ir įvairiapusiškai lavinti savo kūną, balsą, scenos įgūdžius, plėsti akiratį, ieškoti savo vietos šiuolaikiniame teatre.“

„Elementorių“ kuria jau trys vienos šeimos kartos. Kas juos jungia? „Daugiau nei teatras. Nors ir teatras – labai daug, – svarstė Eglė. – Profesija yra svarbi gyvenime, bet ne mažiau svarbu rasti bendras pajautas ir mažuose dalykuose.“ O Gediminas pridūrė: „Visą gyvenimą ieškojau, kas gali jungti žmones, žadinti kūrybą – kelti klausimus. Viena didžiųjų šios studijos dovanų (kai dar patys buvome jos dalyviai) – atrastas bendraminčių ratas. Esame dėkingi, kad ir dabar daug jaunų žmonių atranda šią studiją, dalijasi su mumis savo mintimis ir pojūčiais, o repeticijos nesibaigia repeticijomis.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"