Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Eutanazijos kalnelių“ kūrėjas: meninis tyrimas – mokslą išlaisvinanti priemonė

 
Lrt.lt nuotrauka

Meniniuose tyrimuose susijungia įvairios sritys ir tai galima laikyti mokslą išlaisvinančia priemone, LRT RADIJUI sako tokių kūrinių, kaip „Sapnų viešbutis“, „Oro laikas“ ir „Eutanazijos kalneliai“ kūrėjas Julijonas Urbonas. Savo projektais jis siekia simuliuoti tokias situacijas, į kurias žmones įsijaustų kaip į realybę, tačiau neslepia, kad sulaukia įvairių reakcijų – kai kurie patiki, kad, pavyzdžiui, „Eutanazijos kalneliai“ iš tiesų egzistuojantis įtaisas ir siūlosi juos išbandyti.

– Pakalbėkime apie jūsų kūrybą. Interaktyvi instaliacija „Sapnų viešbutis“. Kas tai?

– Laikinai veikiantis sapnų viešbutis su specialia sapnus režisuojančia technologija. Projektas kilo iš mano buitiško pomėgio – kolekcionuoti priemones, kurios režisuoja sapnus. Pats kurį laiką buvau labai skeptiškas. Man pasidarė ypač smalsu, kaip netgi tokie daiktai, kaip sapnų įrašytuvai, jau patentuojami, nors dar neaišku, kaip atpažinti ar diagnozuoti, kas iš tikrųjų vyksta žmogaus sąmonėje, kai jis sapnuoja.

Tokia sritis balansuoja tarp mokslo ir mistikos, fantastikos, nes patys mokslininkai sapnus ir netgi miegą laiko gana pseudomokslinėmis sritimis, nes nėra daug priemonių objektyviai ir konstruktyviai tirti šias sritis. Berinkdamas priemones režisuoti sapnus, pradėjau rekonstruoti įvairius techninius įrenginius. Tie daiktai tapo viešbučių su miego kapsulėmis įranga.

Žmogus ateina į viešbutį, kuriame yra atskira registratūra. Jie užregistruoja savo miego laiką. Dažniausiai tuose projektuose aš būnu pagrindiniu instruktoriumi – šiek tiek papasakoju apie psichologines technikas, uždedu įrangą. Viena įranga seka miego stadijas, o kita stimuliuoja [sapnus], pavyzdžiui, pneumatinės manžetės dedamos ant kojų. Galima sakyti, kad tai yra pripučiamos šlepetės, kurios sapnuojant pučiasi. Taip viena po kitos spaudžia ir atleidžia.

– Koks to spaudimo efektas?

– Šios šlepetės buvo atrastos, kaip efektinga gravitacinių sapnų presavimo priemonė. Gravitaciniai sapnai yra tie, kuriuose jūs skrendate, krentate, kylate ir pan. Pneumatines manžetes ir perkėliau į viešbučio erdvę. Šis įrenginys ir daugelis kitų ne tik režisuodavo sapnus, bet jie veikdavo ir kaip savotiškas sąmoningų sapnų žadintuvas.

– Kaip tai suprasti?

– Sąmoningi sapnai yra tie, kuriuose jūs žinote, kad sapnuojate, esate sąmoningi. Bet kad pažadintumėte savo sąmonę sapne, reikalingos visokiausios priemonės. Viena iš jų – pripučiamos šlepetės. Svarbūs ir kiti dalykai. Vienas iš jų – psichologiškai pasiruošti ir sau įteigti – kai jausite, jog jums suspaudžia pėdas, atsikelsite. Vien ta įtaiga leidžia sąmonę jums tartum paruošti atsikelti sapne.

– Kokie yra išbandžiusiųjų atsiliepimai? Ką žmonės sako, kad jie sapnuoja?

– Čia prasideda įdomiausia dalis. Betoniniame kube, vandens bokšte, įrengtas viešbutis, kuris veikia kaip miego kapsulė. Miegodami kapsulėse žmonės išmėgina tas priemones valandą ar dvi. Dažniausiai žmonės atsikėlę pasakoja arba labai abstrakčiai, arba labai įspūdingai.

Vienas elektronikos inžinierius pasakojo sapnavęs, ką reiškia būti elektronu. Tiesiog atsisėdęs ant miego kapsulės kampo jis sakė – negaliu išreikšti žodžiais, nes turbūt žinote, kad elektronai vis dėlto neturi jausmų, žmogiškosios percepsijos, tai įsivaizduokite, ką reiškia trumpam pabūti elektronu. Įdomiausia dalis ta, kad po projekto, pirmojo varianto, supratau, kad trečioji kapsulė neveikia. Tiesiog buvo sugedusi įranga, bet žmonės atsikėlę vis tiek pasakodavo istorijas.

– Dabar pereinant prie jūsų kuriamų krentančių grindų „Airtime“ („Oro laikas“). Ką žmonės gali pajusti, pamatyti, kaip viską suprasti?

– Labai paprasta – tai tiesiog grindys. Jos suprojektuotos Lietuvos paviljonui Milano trienalėje. Įsivaizduokite, kad Lietuvos paviljonas turėtų būti tuščias – tik sienos, grindys, lubos. Tos grindys labai lėtai keltų žmones, užsifiksuotų ir kristų laisvuoju kritimu žemyn. Galima galvoti apie savotišką performatyvią architektūrą, kuri tiesiog režisuoja tam tikrus psichologinius, socialinius įvykius. Šiuo atveju būtent sinchronišką grupės žmonių metimą žemyn. Kas nutinka, kai žmonės kolektyviai krenta vienu metu žemyn, dar pamatysime, nes trienalė atsidarys tik rugpjūčio pabaigoje.

Vienas iš tikslų – išsiaiškinti, kas įvyksta tokioje erdvėje, kur žmonės vienu metu krenta žemyn. Galima aptikti panašių situacijų ir kitur, bet jos nėra atviros laisvam, improvizuotam eksperimentui. Pavyzdžiui, grupinis kritimas lėktuvu žemyn, avarija, kosmonautų treniruotė, kritimo bokštas atrakcione, bet visos šios situacijos labai apribotos. Kritimo bokšte atrakcione žmonės pririšti ir negali judėti. Kosmonautų treniruotės nėra prieinamos plačiai auditorijai, o čia, paviljone, žmonės galės daryti, ką tik nori.

– Ar tokį kūrinį galima pritaikyti gyvenime, kažkur panaudoti?

– Tai gali būti tiesiog liftas. Smagus liftas keliauti su vėjeliu.

– Ar tai įmanoma?

– Žinoma, taip. Čia ne tiek svarbu pats kritimas, kiek saugus sustabdymas. Galima pagalvoti apie atrakcionų dizainą. Dažniausiai atrakcionai veikia atrakcionų parkuose, bet jei mes pasvarstytume apie galimybę turėti atrakcioną namie, turėtumėte savo namų aplinką, kurioje epizodiškai galėtumėte patirti nesvarumo būseną.

– Bet ar tai nėra gąsdinantis dalykas savo namuose patirti nesvarumo būseną?

– O koks atrakcionas nėra bauginantis ar gąsdinantis? Gyvename ypač saugioje aplinkoje, apsuptoje saugos šalmų, diržų, socialinių polisų. Tiesiog natūraliai reikalaujame, geidžiame tam tikro pavojaus.

– Jūsų kiti kūriniai – „Eutanazijos kalneliai“, kuriuose žmogus numirtų euforijoje, arba orgazmo karuselė, vėmimo lazdelė. Jie neįprasti. Kokių reakcijų sulaukiate dėl tokių savo idėjų ir kūrinių?

– Tikslas – sulaukti kuo įvairesnių reakcijų, kurios galėtų būti gretinamos su kone realiais įvykiais, situacijomis. Įsivaizduokite, penktą, šeštą, septintą dešimtmetį, kai filmai būdavo tokie paveikūs, kad žmonės kartais po tam tikrų filmų elgdavosi tartum kažkas būtų iš tikrųjų įvykę.

Pavyzdžiui, Alfredo Hitchcocko filmas „Psichas“ išgarsėjo žmogžudystės, kuri įvyko dušo kabinoje, epizodu. Po šio filmo staiga labai krito dušo užuolaidų pardavimai Amerikoje. Tartum žmonės iš tikrųjų dalyvavo toje mirties scenoje ir jie buvo taip paveikti, kad nustojo pirkti užuolaidas. Savo projektais irgi norėčiau simuliuoti tam tikras realybes taip įtaigiai, kad žmonės galėtų epizodiškai pabūti jose, išgyventi jas.

Jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie „Eutanazijos kalnelius“, reakcijų yra įvairių. Yra žmonių, tikinčių, kad objektas tikras, pastatytas. Jie kartais netgi siūlo savo kūnus tikriems eksperimentams. Tai potencialūs savižudžiai. Kita vertus, atsiranda grupė kūrėjų, muzikantų, filmų kūrėjų, kurie dedikuoja savo filmus, muziką šiems kalneliams. Yra netgi tokių, kurie ant rankų pasidaro [kalnelių] tatuiruotes, imasi kurti panašius projektus, bet visai kitomis temomis.

Kalneliai gali būti naudojami ne tik kaip alternatyvi eutanazijos mašina, bet ir kaip egzekucijos mašina, savotiškas neegzistuojančio filmo scenografinis įrenginys, juodas humoras, mokslinė fantastika, pritaikyta dizaino ir inžinerijos srityse.

Kai „Eutanazijos kalneliai“ pradėjo cirkuliuoti internete, staiga atsirasdavo vieno kito inžinerijos eksperto pasisakymai. Jie skirdavo laiko perskaičiuoti kalnelių inžinerinius sprendimus, rasdavo vieną kitą klaidelę. Vieną kartą NASA mokslininkas netgi sukritikavo kalnelius taip, kad juos palaikė savotiškai diskriminuojančia mašina.

– Savo kūryboje remiatės mokslu. Kaip ją vertinti – labiau kaip mokslą ar meną?

– Galima laikyti tiek mokslu, tiek menu, bet tuo pačiu metu nei mokslu, nei menu. Mano, menininko, bendradarbiavimas su mokslu kelia iššūkį nusistovėjusioms sampratoms, kas yra menas, o kas yra mokslas. Galėčiau pasakyti, kad aš žaidžiu mokslu, kaip vaikai žaidžia namus, virtuvę ar pan. Kita vertus, aš į meną įtraukiu mokslą su labai specifiškais tikslais – išspręsti vieną ar kitą problemą, padaryti projektą įtaigesnį, paveikesnį. Menas mokslo aplinkoje savotiškai išlaisvina tam tikrą nusistovėjusią precizišką ir labai struktūruotą, objektyvizuotą sistemą ar mokslo sampratą.

– Viename savo tekstų rašėte apie meninius tyrimus. Kam reikalingi meniniai tyrimai ir kas tai yra?

– Menas vis labiau įgauna tam tikrą galią. Tai tam tikras akademinis reiškinys, leidžiantis atlikti tyrimus, kuriuose susijungia įvairios sritys: socialiniai, humanitariniai mokslai, inžinerija. Meninį tyrimą laikau mokslą išlaisvinančia priemone. Mokslas dažniausiai išreiškiamas teiginiais, žodeliais, skaičiukas. Menas galėtų redukcinę ar suvaržančią mokslo sampratą išlaisvinti jusline erdve, alternatyvia vaizduote.

– Kaip suprantu, jūs savo kūryba savo idėjomis kartu ir atliekate tuos meninius tyrimus?

– Ilgainiui tai tapo mano filosofijos daktaro tyrimais, įvardintais kaip meniniai tyrimai. Turbūt visą laiką tuos meninius tyrimus atlikinėjau, pats per daug nesvarstydamas, ar tai meniniai tyrimai, ar ne.

– Tai ką jūs tiriate?

– Vadinamąją gravitacinę estetiką. Užaugau atrakcionų parke ir visą gyvenimą vienaip ar kitaip buvau susietas su jais. Viena iš tokių įžvalgų, kuri man palaikė atrakcionų parko temą mano veikloje, buvo ta, kad atrakcionai turi unikalią estetinę kalbą. Tokią kalbą, kuri nepasireiškia niekur kitur. Kur pamatytumėte, kad žmogaus kūnas ir psichika taip įtraukiama, kaip atrakcionuose?

Pavyzdžių linksmųjų kalnelių visas takelis įtraukia žmogaus visas jusles, net ir vidurius. Žmogus gali šaukti, prakaituoti, vemti... Mane domino, kaip tokia paveiki estetinė kalba jau tiek daug metų neišplėtojama iki kažko subtilesnio nei tiesiog ekstremali patirtis. Aš tai įvardijau kaip gravitacinę estetiką. Mano tikslas – išplėtoti kūrybinį potencialą iki tokio, kuris galėtų būti vertas meno vardo.

– Ką jūs įvardijate kaip gravitacinę estetiką?

– Galima tiesiog kalbėti apie žaismą su gravitacija, naudojant technologijas, kad būtų sukeltos tam tikros estetinės patirtys.

– Kas yra estetinės patirtys?

– Pavyzdžiui, jūs pirmą kartą užlipę ant atrakciono susipažįstate su savo viduriais, specifine orientacija. Visa ši juslinė visuma sudaro tam tikrą pojūčių visumą, kuria galite mėgautis ar nesimėgauti, galite šlykštėtis. Aš tai laikau estetine kalba, kuria kalba atrakcionai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"