Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

„Ir toks likimas geras“. Iš Antano Vengrio dienoraščio (III)

 
2016 05 05 9:46
Atokvėpis gamtoje. Antano Vengrio asmeninio archyvo nuotraukos 

Toliau skelbiame teatrologo Antano Vengrio (1912–2014) dienoraščio fragmentus.

Sekmadienis, 1969. XI. 2

[Kauno dramos teatre] „Mamutų medžioklė“ kol kas neis – jubiliejiniai metai. Vėliau, matyt, vėl galės pasirodyti... Klaipėdos „Mindaugo“ spektaklyje nebeleidžiama naudoti veidrodžių. Kodėl? Kad iš Mindaugo laikų gerai matyti ir mūsų visuomenė. Mes – tai Lietuva, surišta bendru likimu su giliąja praeitimi.

*

1970. I. 24, šeštadienis

Nuo sausio 15 dienos esu 3 mėnesių nemokamose atostogose. Nutariau baigti disertaciją apie K. Glinskį. Namie gerai. Sau dirbti gerai.

Dažnai sutinku Baltušį. Jis vis labiau niurna prieš Glavlitą, Mieželaitį, kalba apie blogą mūsų pramonės būklę. Kalba ir kalba. Gal nenukalba. Bet įsižiūrėjęs tik į save ir skaičiuoja priešus.

*

1970. IX. 11. Penktadienis

Bus svarstomas dramaturgijos klausimas. Vadinasi (tikriausiai), bus svarstoma, kaip padauginti pjesių skaičių ir jų kokybę. Klausimas, be abejo, formalus. Formaliai jis bus ir atliktas. Dėl „paukščiuko“.

Keli rašytojai rašo, nes tai jų profesija, sugebėjimas, sėkmė. Priversti ir paskatinti rašyti daugiau žmonių sunku, nes nei vienam niekas negali duoti garantijos, kad veikalas bus nupirktas. O iš kalno mokėti, taip sakant, duoti avanso, niekas nesiryžta: neturi pinigų. Dailininkai gauna avanso pagal pristatytą eskizą, bet kas gauna, ogi tas, kas jau yra įrodęs savo sugebėjimus. Saja, Grušas, Marcinkevičius įrodė turį puikių sugebėjimų, jiems galima būtų duoti avanso, bet jie neprašo, prašo nebent tik to: neužlaikyti jų įteiktų kūrinių, o leisti kuo greičiau į gyvenimą ir mokėti pinigus.

*

1970. IX. 19. Šeštadienis

Šiomis dienomis Vilniaus universiteto biblioteka švenčia savo 400 m. jubiliejų. 1570–1970. <...> Direktorius J. Tornau savo pranešime truputį juokingai įrodinėjo, kad jėzuitai Vilniaus akademiją (1579 m.) įkūrė būdami šviesiausiais vienuoliais ir kartu tamsiausiais mokslo atžvilgiu. Skambėjo žodžiai pranešėjo taip, kad, esą, gaila, kad jėzuitai tai padarė, o ne pasauliečiai. Jau geriau būtų buvę, kad tai būtų padaręs Zigmantas Augustas, tartum jis komunistams artimesnis už jėzuitus ir tartum jėzuitas negali būti komunistu. O kiek komunistų yra jėzuitiškų! Viena sako, kita daro, viena sako į akis, kita už akių. Kaip ir visi žmonės, kurie nemoka būti tiesūs. Užtat tiesumas laikomas didele bendražmogiška dorybe.

Ažuolo lapų vainikas Antanui Vengriui.

Vakar radau Jaunimo sode ant suolo besėdintį J. Grušą. Padejavo sveikata. Pasiskundė, kad neturi laiko poilsiui, ilgesniam, nes visa šeima laukia pinigų, o jis teuždirbąs per dvejus metus maždaug 3200 rublių, ir dar plius 100 rublių pensija. Man rodos, kad tai nemažai, o jam kitaip rodos. Vaikai, rodos, baigę aukštuosius mokslus, bet uždirbą kiekvienas ne daugiau kaip 110 rublių. Todėl iš tėvo ir žiūrį.

Rašąs apie Barborą Radvilaitę. Perskaitęs daugybę pagalbinės literatūros knygų. Akys nuvargę, prisimerkę. Mąstąs apie naują veikalą metus, parašąs per 3 mėnesius. Iš to išsivystanti liga, kuria tenka persirgti su kiekvienu nauju dramos kūriniu.

Žino visas smulkmenas apie Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės santykius. Nuo jų laikų, sako, Lietuva pradėjo smukti kaip valstybė, nes valdovai nemokėję vesti nacionalinės politikos. Jie Rytuose visi tik pralaimėdavę karus, išskyrus vieną Steponą Batorą (Ištvanas Batory).

Atvažiavęs į Vilnių, nes gavęs pakvietimą į Bibliotekos jubiliejų. Norįs pažiūrėti knygų iš Barboros laikų ir apie Barboros laikus.

Radau besėdintį su knygute rankose, tokį ir palikau – senelį, bet žvalų mintyje.

Vandutė [Zaborskaitė] dejavo dirbanti ne savo darbą. Bet nesą jokių galimybių kitokį – senąjį dirbti. Rašysianti apie seniausiąjį teatrą Lietuvoje, nors tai jai tolima tema.

Irena [Aleksaitė] negavo pritarimo rašyti apie St. Jukną. Tą temą paėmusi Savickaitė.

O manęs tai niekas nepaklausė, noriu ar nenoriu apie Jukną rašyti, nors rašyti turėčiau daugiausia teisių. Jo jubiliejui paskyriau apie mėnesį laiko. „Kultūros barai“ straipsnį „supartalijo“. Taip kiauliškai man niekas nepadarė per 30 metų! Žada būti klaidų atitaisymas.

Dienos kaip auksas. Net per karšta.

*

1971 m. liepos 11 diena, šeštadienis

[Disertacijos] Autoreferatas rašyti nesiseka. Spaudžiu sakinys po sakinio, ir rodos, kad be reikalo. Genutė sako, neimk rimtai, žaisk, pokštauk. Bet kad svajonė dirbti įtempus visas jėgas taip traukia. Sako, turiu paduoti pareiškimą konkursui dėl jaunesnio mokslinio bendradarbio vietos. Senis – jaunesnis mokslinis bendradarbis? Ar ne ironija likimo?! Tegu, bandysiu. Ir toks likimas geras, kad tik būtų čia draugė, ramstis, šulas, galybė, anot H. Vancevičiaus – grožybė!

Kas yra mano grožybė?

Noriu kažką rašyti, kaip dabar atvirai pasakoma – kurti. Bet ar verta pradėti, kai nėra tikro nusistatymo, įsitikinimo, kad tikrai reikia, kad tai būtina, lemtinga, neišvengiama? Vargu. Deja. Vargas.

Nyku be draugės. O ji, žinau, tvirta kaip plienas, paprasta kaip bitė ir darbšti kaip skruzdė, mylinti kaip Penelopė. Čia jos galybė. Čia jos grožybė. Saldybė. Kaip tą aprašyti, kad nebūtų melo? Kad gimtų meno tiesa?!

Ne visiems tai duota. Deja. Kaimo vaiko svajonė. Garbėtroškos svaičiojimai. Vidutinybės smaguriavimas vienumoje.

*

1971 m. rugsėjo 29 d., trečiadienis

Šiemet obuolių neturim kur padėti. Visus apdovanojom. Sultis spaudžiam. Vyno pasidarėm. Obuolių pyragus valgom.

Norisi rašyti apie obuolius.

1. Kaip mama mušė už alyvinių draskymą.

2. Kaip Rimas, sodžiaus benkartas, erzino Mikšį, kuris nuolat didino savo sodą kaimyno sodo sąskaita.

3. Kaip kaimo vyrai basliais užmušo išdaviką prie gražiausios obels.

Bet kur rasti jėgų tam parašyti, kad būtų beletristika?

*

1971 m. rugsėjo 30 d., ketvirtadienis

Su disertacijos gynimu taip nesiseka. Kur tie daktarai? Dr. Kundzinis Karlas Ernestovičius negaluoja ir atsisako. Tik pabalsuoti atvažiuosiąs. Dr. Nefiodas Vladimiras Ivanovičius irgi serga; sako, jam vieną akį išėmę. Atsiprašė.

*

1971 m. spalio 13 d., trečiadienis

Vakar padaviau direktoriui S. Sverdiolui pareiškimą, kad nuo spalio 15 d. atleistų iš tarnybos, nes MA Istorijos instituto Mokslinė taryba konkurso keliu nutarė priimti mane į Menotyros sektorių jaun. moksliniu bendradarbiu. Žinia jau pasklido. Jansonas per Petuchauską jau prašosi į mano vietą.

*

1971 m. spalio 23 d. Šeštadienis

Neramina ir tai, kad reikia galvoti apie bendradarbiavimą rašant lietuvių teatro apybraižą rusų kalba. Prof. Gojanas ragina mus tam žygiui ir beveik gėdina, kad neišnaudojom ankstesnių progų.

*

1971 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Valst. Konservatorijos teatrinio fakulteto saliukėje paminėjom Vlado Jurkūno 60 m. jubiliejų. <...> 2000 pasakų įrašų. Pasakų senelis radiofone. Dabar Vladas dirba su trečiuoju Valst. Konservatorijos Teatrinio fakulteto kursu, rengia išleidžiamąjį spektaklį „Milžino paunksmė“.

– Jeigu mus už tai pasodins? – paklausęs vienas iš studentų.

– Pasėdėsim.

*

1972. I. 3. Pirmadienis

Ketvirtadienį 15 val. galutinai atsisveikinau su Liaudies meno rūmų kolektyvu. Daug žmonių nebuvo, direktorius S. Sverdiolas pasakė iškilmingą kalbą, aš taip pat iškilmingai atsakiau. Gavau dovanų kaukę kokių 3 kg svorio. Ji man nepatinka, kaip ir visos palydos. Ką darysi. Matyt, to užsitarnavau. Nebuvau načalstvos mylimas, toks ir išėjau. Tiek to.

Pataikauti nemoku ir nesimokysiu.

*

1972 m. vasario 21 d.

Šiandien 120 m. sukanka, kai gimė G. Landsbergis-Žemkalnis. Išspausdintas mano straipsnis „Tiesoje“. Prašė parašyti 4 psl., paliko gal pusę. Apdarkė, net truputį koktu. Tik tiek, kad „Tiesa“ pirmąkart užsakė man.

*

1972 m. vasario 22 d. Antradienis

Nesimiega. Atsibudau 6 val. ir baigiau skaityti K. Sajos „Dilgėlių šilką“. Vienas liūdesys, viena žmonių alienacija. <...>

Tomas-Agnė – purvas ir neviltis.

Agnė-Svilas – kvailystė ir apgavystė.

Vilė-Paulius – nešvarybė ir brutalumas.

Tomas-Vilė-Tėvas-Keblauskienė – ašaros, smulkūs išskaičiavimai, sensualizmas.

Bala, baisi bala. Ir kur, ir kaip bristi? Rež. K. Kymantaitė sakosi šią pjesę pakėlusi iš liūdesio dugno, Tomą padariusi mylinčiu žmogumi, branginančiu Agnę. Ačiū gelbėtojai, pamatysime, kaip atrodo iš tikrųjų.

*

1972 m. vasario 23 d. Trečiadienis

Pažadėjau „Pergalei“ straipsnį. Redakcija nugrūsta į palėpę. Naujas rašytojų sąjungos pirmininkas taip norįs. Alf. Bieliauskas padarysiąs Oginskių rūmus reprezentaciniais. Poniškai užsimota gyventi. Tam pavyzdžių su kaupu. Kūrybos trūkumai visada tušuojami išdidumu, puikavimusi.

Vakare Lidija Freimane, TSRS liaudies artistė, surengė Aktorių namuose vakarą vieno aktoriaus. Deklamavo Vilio Plūduonio poemą „Vienos našlės sūnus“. Dainavo B. Brechto zongus. Jai jau 52 m. Bet temperamentas tebėra didelis. Išvaizda ir nepigi. Įspūdingesnė už M. Mironaitę. Dainuoja, kalba, vaidina beveik vyriškai, bet jaučiasi gilus moteriškumas. O akys, akys – kokios nuostabios. Kaip vabuolės. Latvio ir rumunės duktė. Tikroji pavardė Pasternak.

*

1972 m. kovo 14–15 d. Ketvirtadienis-penktadienis

Vakar susitikau su Jurgiu Petrausku, kuris pasiryžęs parašyti savo atsiminimus ir juos išleisti. Būsią kaip romanas. Jis atsimenąs, kaip pirmąkart Maskvoje buvo uždegtos elektrinės lempos. Žmonės griuvo pulkais pasižiūrėti to dyvo. Jis buvo liudininkas Aleksandro III (?) karūnacijos. Per ją žuvę bene 14 tūkstančių žmonių. Kaip jis mokėsi lietuvių kalbos, grįžęs į Lietuvą 1921 m. ir įstojęs į teatrą. Atrodė vakar aktorius energingas, stiprus, darbingas. O T. Vaičiūnienė dejavo nebegalinti rašyti. Reikia užbaigti knygą, o tas spaudimas neleidžiąs, ir tiek. „Aukštas, didelis kraujas“, anot mūsų Marytės.

*

1972. IX. 24

Vakar tai buvo. Vakare žiūrėjom Franko Dzefirelio „Romeo ir Džuljetą“ su Olivija Hasi (16 metų) ir Leonardu Vaitingu pagrindiniuose vaidmenyse. Vienas iš nuostabiausių filmų. Merkucijaus, Romeo, Tebaldo grumtynės iki mirties – nepaprasto temperamento pavyzdys vaidyboje. Jaunuolių meilės aistra ir švelnumas sukrečiantys. Šiais laikais neišvengiami priedai parodyti besimylinčius nuogus (neorealizmas) lovoje... Genutė sako: koktu. Aš sakau: be reikalo. Dzefirelis sako: bijau per didelio švelnumo, kuris, ko gero, nuvestų į sentimentalizmą. Žiūri minios „Lietuvoje“. Žiūri ir klauso nuščiuvę.

Sode su anūku Dominyku.

*

1972. IX. 29. Penktadienis

Vakar 11 val. (23) grįžau iš Kauno, iš komandiruotės, trukusios dvi su puse dienos. 26 d. matėm su Genute J. Grušo-J. Jurašo „Barborą Radvilaitę“. Spektaklis, kaip sakoma, labai sąlygiškas: tikrais veikėjais – istoriniais žmonėmis čia traktuojami tik Bona (A. Jodkaitė, B. Raubaitė), Žygimantas Augustas (K. Genys, V. Valašinas), Barbora Radvilaitė (R. Staliliūnaitė, N. Lepeškaitė), Radvila Juodasis (A. Voščikas), Radvila Rudasis (L. Zelčius), Elzbieta (D. Kazragytė, J. Kavaliauskaitė) ir kt. O bajorų, riterių, šokėjų, damų minia – kaukėti, su veidais į abi puses – priekį ir užpakalį. Vilniaus ir Krokuvos rūmų menės – butaforinės, iš spalvotų audeklų (šilkinių) susuktos kolonos, kurias greitai galima išpūsti ir supliuškinti, kaip tat ir padaroma spektaklio pabaigoje. Veiksmas vyksta dekoracijų nekeičiant, o tik veikėjams pasitraukiant į tamsą ir iš jos išeinant į priekį ir pradedant vaidinti. Paveikslų kaita vyksta žaibiškai – pagal Grušo tekstą.

Spektaklis atrodo kiek šilkinis, butaforinis, muziejinis. Pagrindiniai veikėjai puošniai aprengti, prabangiai „apsidrabužinę“, bet per tai netekę kraujo, emocingumo. Lyg koks paveikslas iš gobeleno. Man rodos, nebeliko to efektingumo, apie kurį pasakojo draugai, matę vaidinimą peržiūroje ir dar pačiuose pirmuose spektakliuose. Iškupiūruota, finalas nuimtas. Barboros [Aušros vartų Madonos] paveikslo nėra. G. Kuprevičiaus muzika įspūdžio negilina. Tiesiog dabar jos nebepamenu.

Susitikau su A. Voščiku, J. Petrausku, A. Mazurkevičium, V. Rymaite, O. Šauleckaite. Parsivežiau medžiagos apie O. Kurmytę, J. Petrauską, O. Rymaitę. Dabar teks susitikti su H. Kurausku, Garasimavičiūte, J. Kavaliausku, J. Gustaičiu ir veteranais A. Žalinkevičaite, T. Vaičiūniene, N. Vosyliūte.

*

1972 m. spalio 8 d. Sekmadienis

Mokslinis darbas atima dūšią. Noris kažką rašyti, bet nepavyksta susikaupti per visokius posėdžius ir laikraščių vartymus, laikraščių, kurie byloja apie varganą mūsų teatro kūrėjų gadynėlę. Koks biednas savo kūrybine siela Juozas Vaičkus, vadinamas lietuvių dramos teatro tėvu.

*

1972 m. spalio 11 d. Trečiadienis

Nuostabiai keista žmogysta, tas Vaičkus. Didžiausia darbų ir sumanymų reklama, o kai pažiūri į išdavas – viena menkysta. Romantiškas vertelga.

*

1976. III. 10 Trečiadienis

M. Petuchauskas skambino ir kokią valandą pylė prieš Maknį, kuris jam nuolat ir visur tik kenkiąs, šmeižiąs jį, nepelnytai kaltinąs. Pats esąs didžiausias intrigantas, tam esą įrodymų, o Petuchauskas – visai nekaltas, niekam jis Maknio neskundęs, jo veikalo (teatro istorijos I d.) niekam nepeikęs, jokių įrodymų nesą ir t. t., ir pan.

Tokias kalbas girdžiu periodiškai, ir labai ilgas kalbas. Audronė [Girdzijauskaitė] irgi moka pakalbėti. O man – tik klausykis ausis ištempus!

Taip gimsta teatro istorijos tomai. Vytautas „Mintyje“ baigia „prastumti“ antrąjį savo istorijos tomą. Markas skubinasi su pirmuoju. Taipogi vakar Markas pasakė, kad dalykiškų, tikrai teatrologiškų pastabų gavęs tik iš Aleksaitės ir Vengrio, o visi kiti – smulkmė, mėgėjai, lituanistai, žmonės geri, nuoširdūs, bet jų patarimai ne tokie...

*

1976. III. 21. Sekmadienis

Esu užprašytas į Kanadą ir į Italiją. Ką rinktis?! Gal geriausia bus – Sierakausko 17–4 [autoriaus namų adresas].

Vakar dienos „Liter. ir mene“ Tomas Sakalauskas kalba apie Juozo Miltinio pažiūras į aktoriaus darbą, į vaidmens (pvz., Hedos Gabler) traktavimą. Filosofavimas. Abstraktybės, ogi aktoriui reikia kurti konkretų personažą. Pavyzdžių neduoda, naudos beveik jokios, tik antireklama. Filosofavimas tokia tema ir konkretaus personažo charakterio kūrimas scenoje (tokį procesą aš kartą mačiau pas Miltinį, buvo daug riksmo ir dresūros...) – tai du skirtingi dalykai. Kodėl Miltiniui nepakalbėti, kaip jis ir kaip, pvz., Vancevičius kuria personažą su aktorium. Kaip? Skirtingai? Kodėl skirtingai, kad rezultatas (kuris vis dėlto svarbiausias) išeina beveik tas pats. Man atrodo, kad Panevėžio ir Akademinio teatro rezultatas daugeliu atžvilgių išeina tas pats.

*

1976. III. 26. Penktadienis

Vakar buvome „Trumpos novelės vakare“. Resp. bibliotekoje salė pilna jaunimo. Ir estradoje jaunimas, tiesa, kai kuris iš jų apie keturiasdešimt. Skaitė J. Aputis, R. Granauskas, V. Rimkevičius, S. Šaltenis, B. Vilimaitė, E. Balionienė, Kondrotas, J. Glinskis ir dar keli nebeatmenami. Gabūs žmonės. Bet nusiminę. Vyrauja sapnas, vizija, simbolika, alegorija, haliucinacija. Ir vis juodo gyvenimo, žiauraus, klastingo, negailestingo, – atspindžiai. Liūdnasis realizmas.

*

Šiandien – 1976. III. 27 – susitikau kavinėje su Alfonsu Radzevičiumi. Jis rašo atsiminimus ir duoda man skaityti. Aš reiškiu savo pastabas ir jam „už tą locką“ fundiju kavos ir degtinės. Jau ketvirtą kartą taip ubagauja nusipelnęs artistas, žmona neduodanti kapeikų; pensija 120, reikia gyventi taupiai. Kalba apie automobilį, kurį nupirko sūnui... O kavai, degtinėlei nėra. Kadangi aš labai noriu skaityti jo atsiminimus apie Borisą Dauguvietį, tai turiu prikišti rublį kitą.

Jo nuomone, B. Daug. po 1926 m. daugiau chaltūrinęs Vaičiūną statydamas, ypatingų uždavinių nesprendęs. Tai nebuvo režisieriaus ieškojimų ir atradimų spektakliai. Jie buvo pigūs, kartais net šabloniškai buitiškai apmesti. Bet atskiri aktoriai galėjo juose laisviau pasireikšti, nei klasikoje, nes personažai buvo visiems artimi savo prototipais. Pvz., „Tuščios pastangos“. Čia būta žaismės. Balius. Kaukės, Barboros šokis ant stalo. Bet spektaklio pamatas laikėsi ant Glinskio, Kubertavičiaus, Vaičiūnienės. Teofilija-Daubienė pirmąkart ryškiai pasirodžiusi, toji puriena.

1926–1929 m. laikotarpiu B. Daug. dirbęs, kalęs pinigą. Dažnai pats „darydavo“ dekoracijas. Gaudavo honorarą. Už vaidmenį taipogi. Pvz., Glinskis už kiekvieną vaidmenį gaudavo 200 lt. Tai bent! Ir už režisavimą Glinskis atskirai gaudavęs, nors jo alga buvo 1500 lt. Kažin?!

M. Čechovas mokęs, kad vaidmens specialiai dirbti nereikia. Perskaičius pjesę, lieka savojo personažo bendras vaizdas. Jo, esą, ir reikia laikytis. Kontempliuoti. Neišblaškyti, nes tai tikra. Išeitų, kad nei judesiu, nei plastika, nei kokiom intonacijom nereikia rūpintis. Bet tai gali sau leisti labai prityręs aktorius. Kaip su naujoku?!

*

1976. III. 29. Pirmadienis

Vakar buvome – I. Aleksaitė, P. Dabulevičius, Želvytė ir kt. – Panevėžyje. Tiesa, dar buvo K. Kymantaitė. <...> Visi aplinkui pašnibždom kalba apie Panevėžio dramos teatro krizę. Banionis nebeklausąs Miltinio, Masiulis padavęs pareiškimą išeiti, Karka sudavęs Miltiniui per snukį ir pan. Jeigu Karka, tai ir Šulgaitė, jeigu Banionis, tai ir jo žmona ir t. t. Kymantaitė bėgiojo į Miltinio priimamąjį guosti. Miltinis tiesiog ketinąs keltis į Mažeikius... Ten, sako, kuriasi milijoninis miestas... ir pan.

Per kitą pertrauką Kymantaitė vėl aiškina, kad Miltinis jai pasidžiaugęs, jog turįs stiprų įpėdinį: Gediminą Karką! Kaip tad suprasti tą smūgį į veidą?!

Miltinis prie kavos prisiminė, kaip jis ilgai ilgai ir sunkiai lavinęs Masiulio įgūdžius... Vadinasi, skundžiamasi nedėkingumu. Kaip Petuchauskas skundžiasi Gražinos Arlickaitės ir Marianos Malcienės nedėkingumu.

[Miltinis] Statysiąs V. Petkevičių. Gera esanti jo pjesė. Ir Samulevičių statysiąs. „Edipą karalių“ Miltinis statysiąs, jei Gibavičius padarysiąs dekoracijas. O Gibavičius kol kas užimtas, ir medžiagų dorų nėra. Be to, Miltinis gavęs leidimą pastatyti vieną Jonesko pjesę. Dabar skaitąs.

*

1976. IV. 1. Ketvirtadienis

Vakar buvau Akad. teatro spektaklyje „Sodybų tuštėjimo metas“ su Adomaičiu, J. Rygertu. Iš jaunųjų įsidėmiu V. Radvilavičių. Yra Braškys ir Račkys. Račkys buvo visai neblogas.

A. Roseno Dangelis rafinuotas, tikslus, ryškus savo žiaurumu. Adomaičio Gediminas Džiugas impozantiškas, bet spalvų jame nedaug. Duomenis turi visus, bet paveikslo ryškaus nesukuria. Visa nušvelninta, nuzulinta. Tikras ungurys ar vijūnas. Tiek tepasakyčiau ir apie V. Tomkų-Marių Nemunį. Toks ir toks visur Tomkus. Jokio charakteringumo. Vyrai kaip mūrai, o vyriškumo neparodo. Dar pridėkim ramųjį Pikelį (Juodasis Bigė), ramųjį ir vienspalvį A. Kernagį (Mataušas Puplesis) <...>.

Veiksmas eina lėtai, vaizdai keičiasi lėtai, dialogai vedami lėtai. Lėtai ir nuobodžiai. Tai ne teatras. O gal tai kaip tik lietuviškas teatras?

Teatre sutikau Vyt. Vajegą. Užkalbino, domėdamasis teatro istorijos rašymu. Papasakojo apie R. Juknevičių 1944 m. Pasvalyje. Jis ten mokytojavo su Musteikiu, Korsakiene, Kazlausku. Juknevičius poilsiavęs, pakviestas gal Korsakienės, tuomet gyvanašlės, gal kieno kito. Juknevičius padėjęs repetuoti Fodoro „Brandos atestatą“, pravedęs su vaidintojais įdomų seminarą. Buvęs kokį mėnesį. Išvykęs po baliuko. Išbuvęs puotoje iki saulėtekio. Režisierius nenorėjęs eiti gulti; nusiavęs kojas, pasidėjęs batus prie tiltelio ir taip grožėjęsis saulės tekėjimu. Paskui atėjęs prie policijos būstinės ir ėmęs daužyti duris, kad įleistų. Niekas neatsiliepęs. Tada režisierius ėmęs mėtyti savo batus į balkoną. Kai pagaliau pasirodęs uniformuotas policininkas, Juknevičius pasakęs: „Areštuokit mane, aš gi buvau Aukščiausios Tarybos deputatas“.

*

1976. IV. 8 Ketvirtadienis

Kai O. Rymaitė 1927 metais važiavo į Paryžių, K. Inčiūra jai įdėjo vieną ar kelias lietuviškas pasakas (gal paties poeto Inčiūros sufantazuotas?!) perduoti Milašiui, kuris tuomet dirbo Lietuvos pasiuntinybėje. Gaila, kad Inčiūros neišklausiau, kaip ten buvo konkrečiai.

O. Rymaitės palikime, spintoje, stovinčioje drėgname rūsyje, radau Milašiaus knygą – liet. pasakų vertimus-perdirbimus į prancūzų kalbą ir milašišką dvasią.

*

1976. IV. 28. Trečiadienis

Pirmadienio rytą traukiniu Mažeikiai-Vilnius grįžome su Valdu Vasiliausku iš Lietuvių tarybinės dramaturgijos festivalio Šiauliuose, trukusio visą savaitę. <...> Praėjo sklandžiai, bet ne be skandalo. Jis įvyko susikibus J. Miltiniui su kritikais. Aš ir jis daužėme stalą ir šaukėme per kits kitą. Teatras teatre. Kartėlis. Faktas, kaip prastam kūriniui reikia advokato. Autoriaus Alberto Laurinčiuko nebuvo. Jam atstovavo Juozas Miltinis. Bet autoriaus niekas taip nepuolė, kaip režisierius stengėsi iš kalno jį apginti – nežinia prieš ką. <...>

Trys spektakliai – gryni režisieriniai: „Svajonių piligrimas“, „Pajūrio kurortas“, „Sesuo žydrioji“. Visuose nėra herojaus, nupiešto psichologiškai. Jis pats betarpiškai neatsiskleidžia, jį kiti atskleidžia. Potekstės herojai: Sruoga, Čiurlionis, Salomėja Nėris. Čia aktoriai didelių darbų neturi, bet užtat užimta daug aktorių, beveik visas teatras. Ir jie kalba didelius dalykus, tautai labai brangius ir, galima sakyti, nemirštamus.

Kad nėra vientisų herojų, psichologiškai išplėtotų, kalba ne tiek apie dramaturgijos silpnumą ar aplaidumus, kiek apie režisierių ekspansyvumą. Tai turėtų būti akstinu ir dramaturgams – imtis didelių temų ir didelių herojų – ir aktoriams – būti ekspansyviems ne mažiau už režisierius ir kurti taip, kaip, pvz., K. Genys, Balys Barauskas, Povilas Stankus, Bronius Gražys, A. Janušauskaitė, Pranas Piaulokas, Alfonsas Dobkevičius, Irena Liutikaitė, D. Storyk, V. Bagdonas, S. Sipaitis ir kt.

*

1976. V. 18. Antradienis

Vakar žiūrėjome [Kauno dramos teatro] „Siuvėjų dienas Silmačiuose“. Past. H. Vancevičiaus, rež. S. Motiejūnas. Tie „buities vaizdai“ stengiamasi perteikti tiek gyvai ir žaismingai, kad tarpais nebetenkama saiko. Jauti, matai aktorių veiksmų utriravimą, kaip ir „Amerikoje pirtyje“, apie kurią rašiau.

Pvz., Reginos Varnaitės Bebienė, Genovaitės Tolkutės Pundukienė dažnur nebevaidina, bet „išsidarinėja“, verčiasi akrobatika.

Rodos, visa gerai, visa daroma iš širdies didelės, nesigailint sveikatos, mokant daryti, kaip reikia, bet kažkuriam taške natūralumas prasilenkia su išmone. Reikėtų, kad būtų visa kartu – organiška.

*

Antano Vengrio dienoraščio sąsiuvinis.Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

1976. V. 31. Pirmadienis

Užvakar buvau [Kauno dramos teatro] „Švitrigailoje“. Vis dėlto teatras gabus. Genys, Juronytė, Zelčius, Matulionis. Kokia tragiška mūsų istorija, mūsiškai – grušiškai matoma... Reikėtų ir kitokio žvilgsnio.

*

1976. VI. 4. Penktadienis

Vakar „Literatūroje ir mene“ buvo Kauno teatro gastrolių ir viso sezono aptarimas. V. Kubilius, D. Judelevičius, I. Veisaitė, A. Savickaitė, A. Vengris, V. Vasiliauskas. Prie kavutės.

Visi kalbėjo už „Svajonių piligrimą“, o daugiau nieko doro nerado. Frišas ir Pirandelas be gilumos. „Amerika pirtyje“ vulgari parodija. Aktoriai apleisti. Tik dvi trys moterys: Staliliūnaitė, Kazragytė, Tolkutė... Moterų teatras.

Bandžiau ginti K. Genį. Neradau pritarimo.

A. Ragauskaitė Šiaulių teatre padarė gerų spektaklių, nes turėjo idėjų. Teatrui reikia šviežių idėjų ir didelių iniciatyvų režisūroje. Kitaip – bala arba drungnas vandenėlis.

*

1976. VI. 16.

Baigiau Piterio Bruko „Tuščią erdvę“ (rusų kalba) – talentingas veikalas, kurį ryte prarijau. Kada pas mus tokius rašys režisieriai ar aktoriai?

*

1976. VI. 19. Šeštadienis

Užkalbinau telefonu Nelę [Vosyliūtę], ir ji mane pribaigė savo atsiminimais ir aiškinimais, kaip reikia vaidinti. Jos credo – nė kokios technikos, tik susikaupimas, visiškas atsidavimas savo personažo pergyvenimams. Žodžiu, kaip ir Vaičkaus mokiniai, remiasi jausmingumo sužadinimo galimybėmis, o kaip tą susižadinimą išreikšti – nerūpi, jis pats išsilieja, ir aktorius po spektaklio pasidaro it išspausta citrina ir kelias dienas esti nedarbingas; bet kaip tada jis galėtų vaidinti du kartus per dieną Mindaugą, Barborą Radvilaitę... ir visą savaitę taip, kaip dabar daro Adomaičiai, Staliliūnaitės, Geniai ir kiti nabagai. Kaip be technikos?

Rymaitė dainavusi, visada keldavusi balsą; bet balsas buvęs melodingas, kūnas grakštus, vidus pilnas, gyvai pulsuojantis, guvus; mėgusi ją, o Petrauskienė jos nekenčianti; Kurmytė buvusi nelygi; vieną vaidindavusi euforiškai, vulkaniškai, kitas – duobė; Vainiūnaitė – visada buvusi žuvis, nežinia kada vaidinusi gerai, kada blogai; taip ją vertinęs Vaičiūnas; Kupstas ir Tvirbutas buvę gražūs vyrai. Kupstas buvęs aukštesnis už Kurauską ir daug gražesnis. <...> labai ilgai kalbėjo apie tai, kad aktorius, persijaudinęs užkulisyje, būna tuščias scenoje; tokiais atvejais Dauguvietis patardavęs naudotis pauzėmis ir tuo būdu susitelkti; kiti aktoriai, ypač S. Pilka, prieš vaidinimą stengdavęsi prisipumpuoti judesiais, rankų mostagavimu. <...>

Žodžiu, užkalbinau vienišą moterį, ir ji kankino mane savo pasakomis bene visą valandą; maloniai kankino. Pasikalbėjome, – pasakė ji, kai aš jau alpau prie ragelio.

*

1976. VI. 25. Penktadienis

Justinas Marcinkevičius baigė savo dramą-poemą ar, teisingiau, poemų-dramų trilogją: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“. Pastarąjį jau skaitąs Klaipėdos dramos teatras. Turbūt skaito ir Akademinis. Sako, skaito ir verkia.

*

1976. IX. 20

Vakar žiūrėjau [Šiaulių dramos teatro spektaklį] Federiko Garsijos Lorkos pjesę „Netekėjusi Donja Rosita, arba Gėlių kalba“. Rež. Gytis Padegimas. Veikalas kontrastingas: psichologinės, buitinės scenos, meilės svajonės, groteskas su grubumais, lyriškos dainos. Rež. demonstruoja fantaziją, bet ji palaida, be apinastrio.

*

1976 m. spalio 3 d. Sekmadienis

Iš Amerikos buvo atvažiavęs Jonas Kiznis, buvęs B. Sruogos seminaro dalyvis. Paūžėm vieną vakarėlį kartu su J. Būtėnu, L. Kalveliu. Raginau tenai gyvenančius teatralus rašyti prisiminimus ir siųsti į Lietuvą. Čia jie gali būti nupirkti apmokant.

*

1976. X. 7. Ketvirtadienis

13 val. susirinkimas dramaturgijos klausimais. Dalyvavo Maskvos dramaturgai ir kritikai: Velechova, Keltinskaja, Rozovas, Radzinskis, Zorinas, Bobrovas, Frolovas. Įdomiai kalbėjo dr. Frolovas, pabrėžęs: lietuviai vysto tragedijos (vieninteliai), tragikomedijos, pričo, išpažinties žanrus. Maskvos satyros teatras nesupratęs „Devynbėdžių“, kaip H. Vancevičius Grušo „Cirko“.

Velechovai nepatiko „Škac, mirtie, visados škac“, bet patiko Juozo Marcinkevičiaus „Čičinskas“, ypatingai kėlė Grušo dramaturgiją. Kalbėjo l. bendrai ir daugiau netaikliai; publika ėmė nerimauti.

Radzinskis žavėjosi ir „Škac...“, ir „Svajonių piligrimu“.

Zorinui atrodo, kad kauniškių spektaklis per mažai remiasi į tikrovę, kas kita „Škac...“

Rozovui mūsų pjesės atrodo pernelyg literatūriškos.

Kalbėtojai baisiai nuvargino. Jei mes taip mokėtume, tai, man rodos, ir mūsų dramaturgija labiau plistų, pasiektų ir Maskvą.

Beveik visi kalbėtojai stengėsi atsakyti į vieną aktualų klausimą: kodėl liet. dramaturgija nepopuliari kitose respublikose. Saja užbaigdamas pasakė: jei Just. Marcinkevičiaus trilogija pasaulinio maštabo, tai kodėl ji nestatoma Maskvoje?

Klausimas atviras.

*

Bus daugiau

Parengė Audrius MUSTEIKIS

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"