Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

„Išvežė mūsų mylimas šeimas...“

 
2016 06 13 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Nesirūpinkit. Viskas gerai, viską turime, mūs vagone gerai, mums nieko netrūksta. Kai bus galima, tuoj parašysim.“ Tai vienas iš daugybės raštelių, kuriuos prieš 75 metus iš vagonų mėtė tremiamieji. Šitas – išmestas Marijampolės stotyje. Leokadija Daniliauskienė taip bandė paguosti ir padrąsinti motiną Magdaleną Strempickienę.

Šalia – motinos prierašas, lyg žinant, kad ateis laikas, ir ši popieriaus skiautelė taps iškalbingu dokumentu: „1941 m. birželio mėn. 17 d. išvežė mūsų mylimas šeimas Rusijos gilumon.“

Paroda „Mes be Tėvynės“, skirta masinių trėmimų pradžiai prisiminti, atidaryta Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Išgyventi ir išlaikyti orumą

Nuotraukos, dokumentai, laiškai, tremtinių ir politinių kalinių pasigaminti buities daiktai, rankdarbiai. Rašteliai, išmesti iš dar formuojamų ešelonų vagonų Lietuvoje. Ir lagaminai, su kurias ištremtieji sugrįžo į Tėvynę.

Laiškai ant beržo tošies. Lagerių kalinių numeriai. Rankinis pjūklas, su kuriuo dirbta Komijoje. Aušros Vartų Marijos paveikslas, pieštas tremtinių ešelono vagone. Gintauto Martynaičio piešiniai iš ciklo „Ledo vaikystės prisiminimai“.

Autentiški eksponatai, bylojantys apie pastangas ne tik išgyventi, bet ir išlaikyti tautinę tapatybę, tikėjimą, orumą. Dauguma jų yra Lietuvos nacionalinio muziejaus turtas, kitus paskolino privatūs asmenys. Ikonografinė ir dokumentinė medžiaga surinkta iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Tauragės krašto muziejaus fondų, taip pat privačių asmenų.

Istorikės Virginijos Rudienės parengta paroda veiks iki rugsėjo 4 dienos.

Juodojo birželio slenkstis

Kai tik į Lietuvą įžengė okupantai, iškart prasidėjo represijos – 1940-aisiais: areštai, tardymai, kratos. Iškart imta skrupulingai registruoti galimus sovietų valdžios oponentus, „socialiai svetimus elementus“. Brutalaus masinio susidorojimo pradžia – 1941 metų birželio 14-osios naktis, didžiuliu sukrėtimu tautai tapusi trėmimo akcija. Išvežtos ūkininkų, mokytojų, tarnautojų šeimos. Visas tremtinių turtas – pastatai, baldai, gyvuliai, ūkio inventorius ir kiti daiktai – buvo konfiskuojamas.

Per pirmuosius okupacijos metus sovietinio teroro aukomis tapo apie 30 tūkstančių žmonių.

Po karo teroras atsinaujino, taip pat ir trėmimai. Nuo 1945 metų pradžios iki 1953-ųjų kasmet ešelonai pajudėdavo į Sibiro, Vidurinės Azijos, Tolimųjų Rytų stotis.

Didžiausias XX amžiaus vidurio trėmimas, represinių struktūrų susirašinėjime užkoduotas Vesna („Pavasaris“) pavadinimu, užgriuvo Lietuvą 1948 metų gegužės 22 dieną. Per kelias gegužės dienas iš gimtojo krašto išvežta apie 40 tūkstančių žmonių, iš jų beveik 12 tūkstančių vaikų. Antroji pagal išvežtųjų skaičių trėmimo operacija kodiniu pavadinimu Priboj („Bangų mūša“) įvykdyta 1949 metų kovo 25–28 dienomis. Jos metu išvežta apie 29 tūkstančiai asmenų. Nuo 1949 metų birželio iki 1952 metų rugpjūčio surengta dar ne viena trėmimo operacija. Didžiausia – 1951 metų spalio 2–3 dienomis. Per šį trėmimą, pavadintą Osenj („Ruduo“) vardu, išvežta apie 17 tūkstančių žmonių.

Mirė, negrįžo, nėra žinių

Dauguma 1941 metų birželį išvežtų vyrų buvo atskirti nuo savo šeimų ir išvežti į įvairius Sovietų Sąjungos kalėjimus ir lagerius (daug kas ten iškart nužudytas), o moterys ir vaikai atsidūrė vadinamosiose specialiosiose NKVD prižiūrimose gyvenvietėse Altajaus krašte, Komijoje, Novosibirsko srityje, Krasnojarsko krašte. 1942-ųjų birželį beveik pusė Altajaus krašte apgyvendintų tremtinių išvežti į Jakutijos šiaurę: Lenos upės deltos salas, gyvenvietes prie Laptevų jūros ir Janos upės. Čia atsidūrė ir Dalia Grinkevičiūtė, vieno svarbiausių liudijimų apie tremtį (ir apskritai vieno svarbiausių lietuvių kultūros tekstų) „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorė.

Į Lietuvą po penkiolikos ir daugiau metų grįžo mažiau kaip pusė 1941 metų tremtinių.

1945–1953 metais daugiausia tremta į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko ir Tomsko sritis. Dešimtys tūkstančių mirė nuo ligų, bado, sunkaus darbo. Apie ne vieno represuotojo likimą nėra jokių žinių. Dešimtys tūkstančių lietuvių ilgai neturėjo galimybės sugrįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą.

Iš viso 1940–1941 ir 1945–1952 metais iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą išvežta apie 275 tūkstančių žmonių.

Duomenys apie represuotuosius skelbiami daugiatomiame tęstiniame leidinyje „Lietuvos gyventojų genocidas“ (sovietinio genocido aukų vardynas), leidžiamame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Gal čia yra ir pavardės tų, kurie parodoje eksponuojamoje nuotraukoje užfiksuoti besiklausantys „pirmųjų nurodymų“ tremtiniams Irkutsko srityje 1948 metais: seneliai su lazdomis, moterys baltomis skarelėmis, grupelės vaikų... Tie, ant kurių pečių laikėsi nepriklausoma Lietuva.

Parodos „Mes be Tėvynės“ plakate – lietuvaitės prie spygliuotų vielų Vorkutos lageriuose nuotrauka. Tarsi išblaškytos, bet atsilaikiusios tautos simbolis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"