Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Kas pasotins meno žmogų?!“ Iš Antano Vengrio dienoraščio (I)

 
2016 04 29 6:00
Antanas Vengris prie darbo stalo.
Antanas Vengris prie darbo stalo. Asmeninio albumo nuotrauka

Beveik nėra abejonių, kad dienoraštį teatrologas Antanas Vengris (1912–2014) rašyti pradėjo anksčiau, nei 1952-aisiais (būdamas jau keturiasdešimties), tačiau ankstesnieji sąsiuviniai veikiausiai pražuvo, buvo sunaikinti arba dar nerasti. Gal jų reikėtų ieškoti Lietuvos ypatingajame archyve? 1953 metais A. Vengris buvo areštuotas, kelis mėnesius kalintas KGB rūmų rūsiuose, nuteistas 25 metams lagerio. Pavolgyje statė Kuibyševo elektrinę. Į Lietuvą grįžo 1954 metų rugsėjį.

Po kelerių metų įsidarbino redaktoriumi LTSR liaudies meno rūmuose. Jie leido žurnalą „Meno saviveikla“ („Kultūros barų“ pirmtaką). Prieš suėmimą A. Vengris dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje. Nuo 1971 metų jis – Istorijos instituto Menotyros sektoriaus mokslinis bendradarbis. Rengė Lietuvos teatro istoriją.

Sistemingesni dienoraščio įrašai ima rodytis 1962-aisiais, iš ankstesnių metų jų vos vienas kitas. „Lietuvos žinios“ parinko fragmentų, atskleidžiančių autorių kaip teatrologą, lituanistą, kultūrininką. Šeimos žmogų. Žmogų.

Čia A. Vengris – gana kritiškas žiūrimų spektaklių, stebimų teatro procesų vertintojas. Dienoraštyje nemažai išrašų iš lenkų ir rusų kultūrinės spaudos, įvairiomis kalbomis skaitytų knygų, „Išrašai ir užrašai“ susipina su „Gyvenimo ir Meno dienoraščio“ (taip užrašyta ant sąsiuvinių viršelių) įrašais. Ypač autorių domino teatrinė, estetinė refleksija – tai tarsi įžanga į jo rengtus veikalus „Teatrinės minties pėdsakais“ (1969, 1982).

Nepaprastas ano meto inteligentų noras sužinoti ir suprasti, kas vyksta anapus geležinės uždangos, kultūros ir minties erdvėse.

Įdomūs ir įtaigūs, kai kuo netikėti A. Vengrio nupiešti trumpi kultūros žmonių portretai, dažnai – sužinojus apie jų mirtį.

Dienoraštyje yra žinių apie autoriaus vertimo darbus ir bandymus versti, taip pat planus rašyti pačiam, įvairių kitų dalykų ir detalių, duomenų apie veikalų „Kastantas Glinskis“ (1965), „Petras Kubertavičius“ (1970), „Lietuvių teatras, 1918–1929“ (1981) rengimo ir leidybos aplinkybes. Gana anksti sumanyta monografija apie Oną Rymaitę pasirodė jau atkūrus Nepriklausomybę, 1990 metais („Nemuno mergaitė“).

1999 metais išėjo A. Vengrio atsiminimų knyga „Svajonės ir klajonės“, joje paskelbtas autoriaus parinktų dienoraščio fragmentų pluoštelis (1961–1998). Autorius prisipažino, jog vietomis ir pats sunkiai beįskaitęs savo raštą.

Dienoraštį A. Vengris rašė ir sulaukęs šimtmečio. Šioje publikacijoje būtinoji papildoma informacija rašoma laužtiniuose skliaustuose.

Eugenijos ir Antano Vengrių šeima. Skardis netoli jų namų Z. Sierakausko gatvėje. Vaikai Saulius, Tomas ir Agnė. Apie 1952 metus.
Eugenijos ir Antano Vengrių šeima. Skardis netoli jų namų Z. Sierakausko gatvėje. Vaikai Saulius, Tomas ir Agnė. Apie 1952 metus.

1955.XI.17

Buvom A. Afinogenovo pjesės „Pavasaris (Mašenka)“ žiūrėti. Nusivylimas. Ir pjesė silpna, ir prastai vaidino <...>. Veikalas skaitant atrodo neblogas, bet gerai pastatyti jis sunkus. Nėra aštrių konfliktų, jaudinančių problemų, tiesiog trūksta teksto. Aktoriams nėra, ko reikia.

Vaidinti reikėtų daug paprasčiau. Atrodo, kad Utenos mokytojai tą pjesę geriau suvaidintų.

Koks silpnas mūsų akademinis teatras. Sėdėjo apie 30 žiūrovų. Gal bilietus reikėtų atpiginti. Nelinksmas vakaras.

*

1960. IV. 15

Arturas Milleris, Amerikos dramaturgas, pasakė: ... „teatras daro arba turi daryti žmogų žmogiškesniu, tai yra mažiau vienišu.“

*

1960. VIII. 28

Skaitau lenkišką „Teatrą“.

Pasak įžymaus lenkų aktoriaus Stefano Jaračo, kiekvienas menininkas kuria užsidaręs, nekenčia, kai jį kas kūrybos proceso metu stebi ar kontroliuoja. O aktorius turi tai pakęsti. Be to jis negali kurti. Todėl aktoriaus menas, sako, yra sunkiausias. <...>

Vakarų Vokietijos teatro kritikas Zigfridas Melchingeris, išleidęs 1960 m. Ciuriche knygelę apie kritikos kritiką.

Jis sako, kad kritikas tai nei dievaitis, nei teisėjas, išsirinktas tam darbui demokratiniuose rinkimuose. Jis – tik darbininkas, kuris, pasamdytas už tam tikrą sumą pinigų, parduoda savo darbą, talentą. Dažniausiai jis reiškia tik savo nuomonę. „Meno ypatybė yra nemirtingumas, kritikos ypatybė – nuolatinis klaidžiojimas ir klaidų darymas.“

Nei normatyvinė, nei imanentinė kritika nepateisina savęs. „Negalima vertinti vieno kūrinio pagal vieną visam laikui nustatytą normą, taip pat negalima gerai, teisingai jo įvertinti remiantis tik tuo pačiu kūriniu, be palyginimo su kitais veikalais iš kitų meno šakų.“

Kritiko metodas: analizė ir palyginimas. Kritiko požymiai: puikus dalyko žinojimas ir naivus stebėjimasis (žavėjimasis), nustebimas.

*

1960. IX. 10

Vakar buvome Kauno muzikinio teatro spektaklyje – Leharo „Linksmoji našlė“. Niekai. Gaila laiko. Nei minties, nei muzikos, nei dainos, nei šokio.

Smutno mi Bože... Tai lenkų teatro kritikės straipsnis žurnale „Teatr“, 1960. 16. Kalba apie Vakarų dramaturgiją ir teatro kūrėjų beviltiškumą, apie sensualinę ir seksualinę literatūrą. Ir tokią literatūrą, sako, aklai mėgdžioja lenkų rašytojai. Kritikė sako, kad mūsų amžius – tai stebuklų amžius – technikos stebuklų, kad jame daug tautų atgavo laisvę, kad po pastarojo karo buvo nugalėtas vienas pačių didžiausių blogių – fašizmas, pasiektas mėnulis. Tai argi, sako, galima literatūroje įrodinėti, kad žmogus tai tik jo paties seksualinių instinktų produktas.

*

1960. IX. 10

Šiandieną su prof. Z. Žemaičio žmona sėdėjome Operos ir baleto teatre, žiūrėjome Gorbulskio „Meilę ir skardą“ [Kauno muzikinio teatro pastatyta operetė; libretas – Vytauto Bložės].

Muzika labai jauna. Tai lyrinė, tai satyrinė, tokios ir poeto dainos – arijos ir duetai – tai lyriniai, tai satyriniai. Tai džiazas, tai rimtybė. Dekoracijos stilizuotos, bet kostiumai nė kiek, išskyrus stiliagų ir modisčių. Tokiu būdu pasigedai operetėje vieningumo. Artistinis atlikimas, vaidinimas ir dainavimas – menkas. <...> Nežiūrint į tai – miela, sava kažkokia linksma pradžia. Geriau silpna pradžia, negu persotintas pilnumas.“

*

1961. VIII. 1

Kilniam žmogui esti gėda net prieš savo šunį. Antonas Čechovas

*

1961. XII. 10

Kiek anksčiau buvome Panevėžyje, žiūrėjome J. Miltinio pastatyto „Makbetą“. Pastatymas – puikus režisieriaus darbas, pagrįstas šviesos efektais ir vykusiom mizanscenom. Aktorinių darbų nebuvo žymių. <...> Daug ko galima pageidauti iš aktorių kalbos. Ji labai panevėžietiška. Miltiniškai natūrali, paprasta. Bet ar Šekspyras vaizduoja paprastus žmones ir paprastas jų aistras. Štai kur klausimas.

Nuolat galvoju apie K. Glinskį [apie knygos išleidimo galimybę]. Kada jis galės priminti plačiajai publikai apie didelius aktorius?

*

Antano Vengrio dienoraštis.Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Antano Vengrio dienoraštis.Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

1961. XII. 30

Vakar matėme spektaklį Šekspyro „Daug triukšmo dėl nieko“. Rež. A. Kernagis, švenčiąs 50 m. gimimo jubiliejų.

Buvo peržiūra. Salėje – keletas palaikių žiūrovų ir savų aktorių. J. Surkevičiaus dekoracijos visada elegantiškos, skoningos. Bet aktorių darbas žavesio neteikė. Kurauskas toks į save panašus, kad net baisu. Tas pat su Garasimavičiūte-Chadaravičiene. Geri aktoriai, bet negerai mokomi. Jasiūnaitė – Hera, Vaisieta – Klaudijus, Semaška – Leonardo brolis ir pats Leonardas – Jukna tai bent atlikėjai.

Spektaklis jubiliejinis, ne daugiau.

*

1962. II. 15

Daug keliavau: 6 dienos Utenos rajone, 2 dienos Skaudvilėje, 3 dienos Švenčionėliuose. Vis su saviveiklos reikalais. Eina didelis meninis švietimas.

*

1962. III. 11

Buvome „Pergalėje“, matėme lenkų pastatytus „Kryžiuočius“ pagal Senkevičių. Monumentalu, romantiška. Bet žiauru <...>. Jaunimas stebi šypsodamasis. Užsigrūdinęs. O man tuojau bėga ašaros, ir tiek.

Mirė Kostas Kubilinskas, vaikų literatūros, poezijos karalius, jaunas, 38 m. Garsėjo kaip daug geriąs vyras, paskutiniu laiku pajėgęs gerti tik vyną. Rašau apie tai tokią valandą, nes girtavimas dabar didelė mada. Atsimenu tuos metus, kada jis, Kostas, rengėsi išleisti pirmą savo knygą. Buvo sunku. Norėjo ir man įduoti vieną rankraštį – paruoštą knygą. Tada dirbau su Ed. Mieželaičiu. Iš jo tuomet nieko neėmiau. Tokia buvo mada.

Paskutinį kartą mačiau jį liesą ir baltą it popierių. Sako, „viskas buvę pragerta“.

*

1962. III. 30

Kovo 21–25 buvau Kaune – Jurbarke – Tauragėje. Dar galėjau važiuoti į Šilutę ir Telšius, bet susilaikiau iš nuovargio. Visur vaišina, girdo, lenda į akis, lyg tiems režisieriams už tai pagyrimo žodis būtų išganymas.

Įdomiausias A. Gabrėnas, Kauno liaudies teatro režisierius. Pedagogiškas. Galantiškas. Pritraukia jaunus ir senus. Pasiryžau apie jį rašyti.

*

1962. IV. 20

<..> nepasitikiu savo atmintimi. Ir kaskart sunkiau tikėti. Juk po 50-mečio, vyreli! Tiesa, šiemet jį atšvenčiau su visu būriu Liaudies meno rūmų darbuotojų. Kviečiau visus, atėjo dauguma. Nebuvo direktoriaus, nebuvo V. Jakelaičio. Vienas buvo kelionėje. Antras – buvo Vilniuje, bet nesiteikė pasveikinti. Draugų lituanistų tarpe nebeturiu. Nusmukau iki saviveiklos. Bet vis sakau – atsigausiu, ir tiek kol kas.

„Profesorius [Markas] Vidinas“ J. Grušui neišėjo toks, kaip „Herkus Mantas“. Šalta, schematiška, oficialu, laikraštininkiška. Rež. Vancevičius sudėjo spektaklin visą savo išmonę, F. Navickas, dailininkas, taipgi, vaidino geriausi aktoriai – Urbonaitė, Juronytė, Voščikas, Zelčius, Gabrėnas, Pleškytė, gaudė šiurpi aparatų, atomo paslapčių ieškotojų muzika, publika tylėjo, mandagi pas mus publika..., bet spektaklis skambėjo it plienas, o kur siela, kur jausmas, kur tikėjimas, kaip atominis karas bus tikrai nugalėtas? Kur, Juozai Grušai, išminčiau?

*

1962. V. 1

Pirmoji gegužės, ir beveik visą dieną snigo. Medžiai lapuoti, žieduoti, ir še tau, kad nori. Žiauri mūsų gamta. Gal ir mes dėl to nešvelnūs.

Šios dienos „Literatūroje ir mene“ M. Sluckis nagrinėja J. Mikelinsko novelių antrą rinkinį „Šiltos rankos“. Analizuoja mokamai, net subtiliai, dalykiškai, polemizuoja su V. Kubilium. Sluckis nori, kad autorius giliau atspindėtų politines-socialines problemas. Bet autorius aiškiai ne tam skirtas. Jam labiausiai rūpi humaniškumo, žmogaus gėrio, pasiaukojimo problemos <...>. Mikelinskas kiek primena Grušą, tik gaila, kad pastarasis novelių neberašo.

*

1962. VII. 28

Buvau tėviškėje – tėvų kapuose. Gražūs kapai. Technika veržiasi ir į kaimą. Naujos statybos. Mašinos. Keliai gerėja. Susisiekimas gerėja. Tik reikėtų kaime daugiau žemdirbių, tikrų gaspadorių, o mažiau tarnautojų.

Pabandžiau versti „Verterį“. Natūraliai neišeina. Tieisog trūksta literatūrinio sąmojaus, lengvos minties, na, ir vokiečių kalbos žinojimo. Mečiau. Tegu žinosi geroji vertėja.

Esu baisiai vienas. Turbūt dėl to, kad esu labai neįdomus, be turinio, žmogus be turinio.

Redakcijoj vasarinis pakrikimas. Žurnalas [“Meno saviveikla“] kaskart atrodo vis banalesnis.

*

1962. IX. 17

Kurią čia dieną žiūrėjome filmą (italų gamyba) „Odisėjo kelionės“. Štai tau ir technika, ji negali atskleisti Homero poezijos esmės, tik kai ką primena. Penelopėja, tiesa, daili, Odisėjas taipogi – vyras, bet kas iš to, kad viskas suvesta į operetinius rėmus. Turbūt tokiam filmui sukurti – monumentaliam filmui – reikia ne tik daug kapitalo, geros technikos.

*

1962. XI. 25

Šiandien vėl buvome Rusų dramos teatre, žiūrėjome komediją „Pavojingiau už priešą“. O neseniai matėme amerikiečio Gibsono pjesę „Du sūpuoklėse“ su Mironaite ir Inozemcevu. Mironaite vis labiau imi nebetikėti, nors, palyginti, tai yra puiki aktorė. Visų pirma muzikali ir su didele intuicija <...>.

Kauno spektaklis „Molio Motiejukas“ (K. Kubilinsko), pastatytas A. Ragauskaitės, vaikams – puikus. Ypač geri vaidmenys Zelčių šeimai: Juronytė – Motiejukas, Leonardas Zelčius – grafas-kipšas itin vykę. Talentinga aktorių pora. Pastatymas dinamiškas, įspūdingas, uždegantis.

Perskaičiau P. Skodžiaus satyrinę apysaką „Didysis susivienijimas“. Turiu „L. ir m.“ [“Literatūrai ir menui“] parašyti recenziją, bet vargu, ar susidorosiu su tokia užduotimi. Mat, autorius praeitį piešia tokiu būdu, kad žmonėse, kuriuos jis vaizduoja, neberandi nė kruopelytės žmogiškų bruožų. Visos nedorybės sukrautos ant tų buržuazinės Lietuvos vadovų galvos <...>. Man rodos, kad čia yra kažkoks prieštaravimas autoriaus sumanyme ar atlikime.

*

1963. IV. 7

1963 m. kovo 30 d. mirė profesorius Vasilijus Sezemanas. Tylus, ramus profesorius. Jis, lyg filosofijos knyga kukliais rimtais viršeliais, traukė tik tą į save, kuris nusimanė galįs ją skaityti ir suprasti. Kitiems Sezemanas buvo tolimas, šaltas, nejaukus. Bet nesvetimas jis buvo ir mažiausiam vaikui, kuriam reikia paramos. Jis buvo giliai žmogiškas, ir visa, kas žmogiška, jam nebuvo svetima. Išgerdavo daugiau negu mes – jaunimas ir visada būdavo blaivus; mėgo pavalgyti, bet niekada, tikriausiai, nepersivalgydavo; buvo sportininkas, kasdien darydavo mankštą, bet dirbo tik galva ir vertino labiausiai mintį; šaltas, uždaras, tartum svetimas bet kokiam jausmų, emocijų prasiveržimui, jis mėgo poeziją ir ją suprato. Jis ir man nurodė, kas tikrai gražu pas Bloką. Eilėraščio apie Rusiją, turbūt, niekuomet neužmiršiu. Jis, pamenu, ilgas valandas aiškino man „Tragedijos gimimą iš muzikos dvasios“, padėjo tą veikalą versti. Iš jo paskaitų apie komiškumą ir tragiškumą daug ką priėmiau į savo jautrią, bet nepatvarią atmintį. Jo logikos vadovėlis, sukritikuotas, kol kas yra vienintelis Lietuvoje.

Jis savo laikysena šeimoje ir visoje aplinkoje mokė mus, kad gyvenimas yra rimtas dalykas, kad žmonių sugyvenimas, tarpusavio supratimas ir parama yra šventas reikalas, kurį privalome vykdyti be jokios apeliacijos ir svyravimų.

Gaila, kad jis nebuvo iškalbingas, bet gal taip reikėjo. Gal iškalbingumas, emocionalumas, išviršinis, būtų trukdęs jam tikrai filosofuoti.

Tai seno, bet gero auklėjimo žmogus, reta asmenybė, tikras mokslininkas, doras žmogus, bet dėl to nesilpnas ir nesvyruojąs. Nejauku buvo su juo kalbėti mokslo, filosofijos klausimais, bet jauku prie jo būti kaip prie žmogaus, kuris mokėjo tave suprasti ir galėjo padėti, nors pats nebuvo turtingas lėšų, materialinių gėrybių. Jis buvo turtingas tų išteklių, kurie ne kiekvienam prieinami.

Kai jis mirė, buvau Panevėžyje. Kirtausi su Juozu [Miltiniu] dėl jo pasipūtimo, kandumo, egoizmo. Atrodo, kad besiartinanti senatvė daro jį lygesnį ir romesnį. Nors tebesimėto sąmojais, tačiau jie nebe tokie kampuoti ir aštrūs. Jis įtarinėja, kad aš ieškau jame, jo darbuose silpnųjų vietų ir dėl to žiūri į mane su įtarimu, tačiau brangu man, kad jis laiko mane draugu ir nevengia bendravimo. Jam, manau, sunkiausia yra dėl to, kad neturi jautrumo socialiniams reikalams, – įsižiūrėjęs tik į meną, į meno psichologiją. Estetas. Bet estetas negali ir negalės nurimti tol, kol estetizmo nepajungs sociologijai. Iš to ta neramybė, blaškymasis, girtavimas. Gerokai pagėręs degtinės, šaukė mirsiąs, nors tas pavojus, greičiausiai, kilo iš nervuotumo. Kai pasakiau, kad pulsas geras, apsiramino.

Gerai, kad jis vaikas ir žaidžia teatre po senovei. Kiekvienas menininkas lieka vaikas iki pat mirties. Tik toks ir gali žavėti rimtą publiką. Nei duonos, nei mėsos, nei pinigų piliečiai teatre negauna, bet iš jo išsineša kažko daug vertingesnio. To duoda Juozas savo žiūrovams. Tuo jis didelis ir brangus, nors pats jis, turbūt, ir po tokių kolektyvinių puotų lieka alkanas. Ir kas pasotins meno žmogų?!

*

1963. IV. 16., antradienis

Šeštadienį mirė Romualdas Juknevičius. Specpoliklinikoje. Infarktas. Sako, per daug gėręs ir rūkęs, nors buvęs įspėtas. Nei Kibarskis, nei Laucevičius, nei ministras su kokia tai ampule nepadėjo. Tuo pačiu metu Knapkytė, jo žmona, irgi gulėjo toje pačioje ligoninėje, slaugė jį iki pabaigos.

Vienas mūsų teatro šulų. Mačiau jo „Šarvuotį“, „Gigantą“, „Sukultą ąsotį“, „Viltį“, „Topazą“, „Prieš saulėlydį“, „Dėdę Vanią“, „Eskadros žuvimą“, „Apyaušrio dalią“ ir daugelį kitų pastatymų. „Orfėjas nusileidžia į pragarą“, „Mėnuo kaime“. Psichologiškai prisotinti spektakliai, nors ir neteatrališki, neblizgantys. Nemėgo R. Juknevičius tokių dalykų. Gyvenimiškoji tiesa jam rūpėjo, ir jis mokėjo ją rasti kiekviename veiksme, kiekviename įvykyje. Iš tikrųjų jis ir išmokė mus pažinti teatrą, meninę teisybę scenoje. Tai tikras Stanislavskio pasekėjas. Gal gerai būtų buvę, jeigu R. Juknevičius būtų kiek daugiau orientavęsis į E. [J.] Vachtangovą, bet iki jo jis nepakilo.

Ambicingas. Priekabus. Nepakenčiąs nešvaros ir aplaidumo. Mėgo laidokauti (gėrė ir rūkė), bet kai dirbo, tai dirbo. Sutarė tik su J. Surkevičium, dailininku. Tas ir apipavidalindavo jo spektaklius.

Į kapus velionį lydėjo daug daug mašinų, prisipildžiusių svitinės inteligentijos. J. Grybausko kalba, K. Kymantaitės kalba, A. Griciaus kalba, akt. Tumkevičiaus kalba. Orkestras. Ašaros.

Tik momentas, ir žmogaus nebėra. Nepermaldaujama. Nesugrąžinama. Kad tai būtų rašytojas, jis beveik visą save galėtų palikti ateinančioms kartoms. Gi aktorius, režisierius – tik trupinėlį – iš atsiminimų, iš užrašų, recenzijų.

Nemėgo velionis teatro recenzentų bei kritikų. Daugelis teatralų jų nemėgsta. Gaila, kad jie patys kritikų nerašo. Gal daugiau teisybės pasakytų?

<...> Tarp kita ko, šiandieną pajutome pavasarį. Saulė. Šiluma. Vienplaukė jaunųjų minia. Kyla sodai, laukai ir miškai. Vėlyvas pavasaris, bet koks brangus. Kaip Tavo kūryba, mielas R. Juknevičiau. Tavęs nebėra pačiame pavasary.

Baisiai tuščia teatro kieme, kuriame Tu vaideniesi.

*

1963. IV. 23

Skaitau E. [J.] Jevtušenkos eilėraščius. Jie konkretūs, parašyti kasdieniškomis temomis (juk politinės temos irgi kasdieniškos), bet parašyti tikrai poetiškai, betarpiškai, giliai pergyvenant tikrovę.

<...> Kaip visa tai yra teisinga. Ir aš galvoju parašyti apie liaudies teatrus. Juos mylime, bet pagyrimų jiems neužtenka. Reikia juos kritikuoti, ir ne vien tik juos. Ir pačius save reikia kritikuoti, kad nepadedame jiems augti. Taikstomės su prastu paprastumu.

*

1963. V. 20

Atmetė mano prašymą priimti dirbti Enciklopedijos redakcijoje. Smulkesnių argumentų nežinau.

*

1963. VIII. 22

Grįžo iš atostogų Genutė [Eugenija Vengrienė]. Kaip aš jos buvau pasiilgęs. Kaip pavasario. Kaip liepų žydėjimo.

*

Vilnius, 1963. X. 21–22–23

Praėjo meninio skaitymo trys vakarai. Pasirodė apie 25 žmonės. Labai įdomus menas, kai jis reiškiasi per gyvą žmogų, kenčiantį scenoje prieš tavo akis. Jo niekas negali atstoti. Neprilygsta jam nei kinas, nei televizija. Gyvas žmogus, kuris atsako už save, savo kolektyvą, už poetą, už visą meno lygį.

Nepaprastai deklamavo akt. Kunavičius (Ed. Mieželaičio „Žmogus“), akt. Vaisieta (J. Baltušio „Parduotos vasaros“). Kiti, kuriuos girdėjau, arba buvo negabūs, be emocijų, arba – nerado sąlyčio su poetu. Abejinga. Net sekti sunku. Vargina. Klausai ir nieko nesupranti.

Naujas V. Čibiro pastatymas „Raktų savininkai“ paliudijo, kad tas jaunas režisierius gabus. Gali dirbti akad. teatre, nors ši pjesė savo tematika nenauja, nestatanti klausimo taip, kad daug naktų ieškotum į jį atsakymo.

Žmonės daug kalba apie duoną, mėsą ir alyvą. Bulvėm didžiai rūpinasi. Anekdotus renka.

O ruduo šiltas, saikingas. Lapų dar yra. Todėl ir spalvų – kiek tik nori.

*

1963. XII. 27

Ruošiame [“Meno saviveiklos“] numerį su K. Donelaičiu. K. Kymantaitė turi parašyti vedamąjį. Bet ji delsia, nes reikia pirma pasirodyti televizoriuje, o tai verčia ją gražiai susišukuoti, pasipuošti. Užsitęs.

Svečias iš Maskvos irgi neparašė straipsnio. Jam rūpėjo pirkiniai. Pirko pagalves, uknolių, dukrai birbynėlių ir kitokių suvenyrų.

St. Nosevičiūtė irgi neskuba. <...> Genutė Jankutė irgi ruizginasi. Turi daug tarnybų, daug plepa ir koketuoja.

Eug. Matuzevičius neduoda ramybės su straipsniu „Žvilgsnis į poezijos startą“. Giria jį, bet prašo trumpinti. Koks autorius nori trumpinti savo kepsnį.

*

Vilnius, 1964. I. 5. Sekmadienis

Vakar Filharmonijos salėje minėjome K. Donelaičio 250 m. gimimo jubiliejų. Griausminga, iškilminga. Lietuviška. Geniališka. Žodį „genialus“ ištarė Petrus Brovka. Po to ir kiti broliškų respublikų atstovai kartojo jį. Mūsiškiai to nesurado Donelaičio posmuose. Vedė K. Korsakas, kalbėjo T. Tilvytis, A. Venclova. Savo poemos ištraukas skaitė Just. Marcinkevičius.

Matyt, Donelaitis nuskambės ir visame pasaulyje. Pasipuoš jo tėviškė. Tolminkiemis.

Baigiau versti [vengrų dramaturgo] Karinthy „Vyras-žioplys“. Kas spausdins?

*

1964. II. 1. Šeštadienis

Skaitau Augusto Strindbergo „Režisieriaus memorandumą“, t. y. jo raštą, perskaitytą Intima Teatern kolektyvui, kuriam jis vadovavo kaip režisierius.

Tarp kita ko, jis sako, kad aktoriaus menas nesavarankiškas. Jis neegzistuoja be autoriaus-rašytojo. Bet ir autorius kartais negali apsieiti be aktoriaus. Sako, „Fausto“ II d., „Don Karlas“, „Audra“ (Šekspyro) gali ir be aktoriaus gyventi. Skaitai ir viską matai. Kitos pjesės „nenori“ būti rodomos, nepakenčia to. „Tačiau yra prastos pjesės (liche), kurios turi būti vaidinamos, kad galėtų gyventi, kurios turi būti papildomos, užbaigiamos, sukilninamos aktoriaus meno.“

„Scenos kūrinys (pjesė) turi būti meniškas (meistriškas), darbštus žaismas, bet ne muštras ar filosofavimas.“

*

1964. V. 11. Pirmadienis, 7 val. ryto

Gegužės 7 d. mirė Br. Pranskus-Žalionis. Ramus, nuoseklus, darbštus marksistas. Darbo motoras. Dirbo, rašė, kūrė vienodai, monotoniškai, nejausdamas meno kūrinio emocinės pusės. Niekur jis nesijaudino, neplėšė, nelaužė, netrupino, bet plaukė, šliaužė, kaip traktorius, nešė didelį krūvį, nedvejojo, niekur nedvejojo, neabejojo ir, atrodo, nesikankino <...>

*

1964. VI. [diena neįskaitoma] Penktadienis

Vakar palaidojom Juozą Grybauską. Kiek anksčiau Vladą Mozūriūną. Palyginti jauni vyrai. Turėjo puikių darbo planų, dirbo su pasisekimu. [Grybauskas] svajojo, dirbo ir gėrė, rūkė. Noriu pasakyti, prarūkė ir pragėrė geriausias savo dienas, leido įsimesti vėžiui ir pasidavė. Koks, palyginti, didelis žmogus, visko pertekęs, o pasidavė tokiai aistrai. Ji juk labai maža. Bet nugalėk, kad nori! Ar R. Juknevičius ne nuo to krito? Ar Vl. Mozūriūnas ne tuo pačiu pagreitino sau infarktą? Baisu. Gaila. Skurdu.

V. Mozūriūno gerai nepažinojau. Lyriška siela buvo. J. Grybauskas išaiškėjo pastaraisiais metais. Egoistinė kirmėlėlė visur kyšo. Praktiškumas lindo iš maišo. Garbės troškimas – menininko. Nemėgo Operos ir baleto teatro vadovybės. Į viską žiūrėjo ironiškai, truputį pavydžiai, įtariai. Bet kai rašė – kūrė visas, leidos į patosą, mėgo lyrinius nukrypimus, hiperboles. Todėl jo straipsniai buvo reikalingi, kaip ir jo režisūros menas. Gerbiu už „Don Karlo“ pastatymą, kuriam dekoracijas sukūrė Truikys. Didinga.

Gaila, kad mūsų menininkai sunkiai rašo. Galėtų nemažai duoti, praturtinti bent atsiminimais mūsų kultūros aruodus.

*

1964 m. rugpjūčio 31 d. Pirmadienis

Vasara prabėgo Nemunu. Anykščiai. Aplankėme Biliūno – ir paminklą, ir tėviškę. Genutė išreiškė nuomonę, kad Biliūno naujas kapas-paminklas Liudiškėse – grandiozinis, kokio neturi patys žymiausi rašytojai. Tai pilis, tvirtovė. Muziejus Niūronyse dar tik kuriamas. Vienuolio kapas visą sodybą apgaubia liūdesiu. Ar ne geriau, kad žmonės laidotųsi kapuose? Bet kampelis – rašytojo vertas. Svajoti čia neįmanoma, reikia mąstyti ir tai – įtemptai. Kokia brangi žemė pasidaro su tokiais palaikais.

*

Vilnius, 1964 m. rugsėjo 21 d.

Baigėsi Kauno dramos teatro gastrolės. Mačiau net 4 spektaklius. K. Sajos „Saulė ir stulpas“, R. Samulevičiaus „Studentiška novelė“, K. Inčiūros „Žemaitė“ ir Federiko Garsija Lorkos „Bernardos Albos namai“.

Įspūdžiai nedideli. Kūrinių tokių nebuvo, kaip J. Miltinio pastatymuose – „Makbetas“, „Komivojažieriaus mirtis“. H. Vancevičiaus „Herkus Mantas“, „Karšta vasara“, R. Juknevičiaus „Prieš saulėlydį“, „Šarvuotis 14–69“, K. Kymantaitės „Blinda“.

D. Judelevičius pasakė, kad „Saulė ir stulpas“ – tai įvykis teatre. Taip, sutinku. Bet koks įvykis? Palyginti su [K. Sajos] „Nerimu“, [V. Rimkevičiaus] „Ratu“ – nedidelis įvykis.

Žinoma, įdomu buvo žiūrėti K. Genį – Romą Virkutį, A. Jodkaitę – Rūtą Virkutienę. Taip pat gerai, tikrai gerai vaidino A. Tarasevičius – Mykolas Budrys, R. Adomaitis – Albinas Žygas ir kt. Iš tikrųjų, Budrio ir Virkučio nusikaltimas užintrigavo ir tarpais kaustė žiūrovo dėmesį. Tačiau netikėtumo, pritrenkimo nebuvo. K. Saja kuria tikrą dramaturgiją. Ji, man rodos, savo inteligencija lenkia kai kuriuos pripažintuosius autorius Maskvoje, Leningrade ir kitur. Bet tai vis dar nedidelis talentas. Produktyvus, jautrus, išradingas, bet dar nedidelis. Jaunas. Ko norėti.

„Studentiška novelė“ – visiškas skystalas. Tai debiutantiškas veikalėlis. „Žemaitė“ – vienas sentimentalumas, iš kurio K. Inčiūra tik mirdamas išsigydys. Ką padarysi. Vis tiek Žemaitė miela, kokiu pavidalu ji besirodytų.

Visi, kas viešai kalba, giria „Bernardos Albos namus“. Manęs ta 3 v. drama nejaudina. Tema sena. Sprendžiama be „sutrenkimų“. Žiūrovai kankinami niūriais vaizdais be kontrastų. „Albos namų“ potekstė – gyvenimas tai džiaugsmas, žmogaus prigimtis be jo negali – pernelyg uždangstyta kančiomis ir niūria monotonija. Teatras turi būti teatrališkas gerąja to žodžio prasme.

*

Vilnius, 1964 m. rugsėjo 27 d.

Tik ką su Genute grįžome iš Rusų dramos teatro spektaklio „Mielasis apavikas“. <...> Puiki aktorių [Monikos Mironaitės ir Boriso Krasilnikovo] vaidyba, kurios gali žiūrėti ir žiūrėti. Genutė sako, kad Monika jau aiški, išmokta, visi jos „štampai“ jai žinomi. Tačiau šarmas, simpatikos jausmas, dvelkiąs nuo jos, viską užtušuoja.

Spektaklis prasideda nuo mažoro, baigiasi minoru. Tai kiek slegia. Miršta kiekvienas, nors ir įdomiausias, garsiausias. Štai ir visa konkliuzija. Tai mažoka. Bet [Bernardui] Šo ir tai atleidi.

Dažnai galvojame ir kalbame apie aktorių (-ę) namie, šeimoje, ir scenoje. Kokia skirtinga Monika šiais abiem požiūriais. Eina kalbos, kad ji norinti atsikovoti Baltušį. Bet kam? Pragyventa geriausi metai, dabar galima skirtis ir pyktis. Temperamentai, ambicijos, šlovė juos išskyrė. Daugiau, turbūt, niekas stipresnis jų ir nerišo.

*

1964 m. gruodžio 11 d. Penktadienis

„Meno saviveiklą“ nuo 1965 m. pradžios pakeis „Kultūros barai“ – pirmas respublikoje tokios rūšies žurnalas. Daug darbo, nerimo, rūpesčių, kaip išsiversim, kaip bus su prenumerata ir kitais galais.

Bus daugiau

Parengė Audrius MUSTEIKIS

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"