Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Kaulinis senis“ atkūrė B. Žilytės piešinius

 
2016 12 02 6:00
Fantazijų pasaulis ant geležinio kalno.
Fantazijų pasaulis ant geležinio kalno. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Rytoj Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks Jono Tertelio režisuoto spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ premjera. Jame teatralai atgaivino Birutės Žilytės, iliustravusios daugybę lietuvių liaudies pasakų, iliustracijas.

B. Žilytė apipavidalino Kosto Kubilinsko knygą „Stovi pasakų namelis“, Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę“. Kartu su savo vyru dailininku Algirdu Steponavičiumi (1927–1996) kūrė freskas vaikų kavinei „Nykštukas“, Valkininkų sanatorijai „Pušelė“. Įtrauktos į Lietuvos kultūros paveldo sąrašą šios sienos laukia restauracijos.

Daug kūrinių viešosiose erdvėse neišliko. Tačiau, kaip sako dailininkė, kūryba tęsiasi visą gyvenimą, net ir tada, kai piešinys nebepriklauso autoriui ar jo seniai nebėra.

Režisierius Jonas Tertelis užaugo skaitydamas Birutės Žilytės iliustruotas knygas, tačiau tuomet dar nežinojo jų autoriaus.
Režisierius Jonas Tertelis užaugo skaitydamas Birutės Žilytės iliustruotas knygas, tačiau tuomet dar nežinojo jų autoriaus.

Iliustracijos atgijo scenoje

Spektaklis kuriamas pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą. Teatre jau veikia ir žymios iliustratorės darbų paroda.

J. Tertelis, studijavęs kino ir teatro režisūrą, šį spektaklį kuria kaip vizualų reginį. Iliustracijų veikėjai dabar sudėti į filmą (vaizdo projekcijas kūrė Mantas Bardauskas), jie ir pasakų personažai seka simbolių bei archetipų istoriją. Aštuoniolikai aktorių kostiumus sukūrė Sandra Straukaitė, jie paskatino atsirasti choreografiją. Didžiojoje scenoje rodoma pasaka pranoksta daugelį tiek čia, kiek kituose teatruose statytų kūrinių vaikams.

Pasak režisieriaus, šiandien pasakos iliustruojamos „saugiai“, baimė augančias kartas „sužaloti“ žiauria ir mistiška lietuvių liaudies pasaulėjauta pavertė jas infantiliomis, perdėtai sutaurintomis. Tačiau pagrindinė pasakų misija – supažindinti klausytoją su kita, nematoma pasaulio puse – išliko.

Tai, kad B. Žilytė ne tik iliustruoja, o ir savaip komentuoja pasakose fiksuojamą pasaulėžiūrą, paskatino J. Tertelį domėtis vizualiuoju menu. Jos piešinius režisierius įsiminė dar vaikystėje, o dabar pervertė iš naujo, skaitė J. Basanavičiaus raštus.

„Radau netikėtą fantazijos ir monų pasaulį. Pasakose dažnai aiškinama buitis, o čia nėra aiškaus moralo ar fabulos, kur veikėjas spręstų kilusias problemas. Pasiklystame nematytoje žmogaus pasaulėjautos pusėje“, – pasakojo režisierius.

Prie pasakos jis pridėjo prologą ir epilogą, siekė atgaivinti autorės iliustracijas ir supažindinti su jomis jaunąją kartą. „Galvoju apie žiūrovą, kuris iš vaikystės pereina į paauglystę. Jauni kino kūrėjai kuria jaunam žmogui, o mes dažnai pamirštame jį ir sunkų laikotarpį, kuriame jis priverstas priimti atsakingus sprendimus ir iššūkius“, – pridūrė J. Tertelis.

Juodas vilkas kovoja su baltu

Geležinį kalną „lipdo“ skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis. Jis – buvęs B. Žilytės mokinys. S. Straukaitė pasakojo vaikystėje lyg šventės laukdavusi apsilankymų „Nykštuko“ kavinėje. Jaunesnės kartos scenografė Paulė Bocullaitė B. Žilytės iliustracijas atrado vėliau. „Perkelti kito dailininko darbus į sceną – jautrus ir atsakingas darbas. Kiekvienas (ir autorius) šiuos piešinius mato savaip. Juose ieškojome sistemos ir tvarkos, kuria naudojomės kurdami. Įdomu tai, kad visi (aš, D. Jankauskas, S. Straukaitė) esame skirtingų kartų, galbūt atėjusius jauniausius žiūrovus šie darbai dar kitaip įkvėps“, – svarstė ji.

Lietuvių liaudies pasakos – baisios, ir ši – gąsdinanti. Režisierius nesistengė jos adaptuoti vaikams lengviau ar suprantamiau, inscenizuoti šviesiau. Kompozitorius Gintaras Sodeika taip pat teigė nekuriantis vaikiškos muzikos. Vis dėlto greta pavojų pasakose randama ir pozityvių pamokų. „Senelė moko anūką: „Žmogaus širdy vyksta kova: juodas vilkas kovoja su baltu.“ – „Kas gi laimi?“ – klausia anūkas. – „Laimi tas vilkas, kurį maitini“, – kalbėdamas apie spektaklio temą citavo aktorius Povilas Budrys, sukūręs Kaulinio senio vaidmenį.

Spektaklio kostiumus kūrė Sandra Straukaitė.
Spektaklio kostiumus kūrė Sandra Straukaitė.

Menininkas gyvena kūriniuose

B. Žilytei – 86-eri, dailininkė gyvena Vilniuje. Kurti spektaklį pagal jos iliustracijas sumanė teatro vadovas Martynas Budraitis, parsivežęs vaikystės knygas atgal į savo sodybą. Iliustratorės freskų išsaugojimą inicijavo Audrius Klimas, skaitmenizuojantis dailininkės kūrinius. Freskos fotografuojamos, fragmentai jungiami ir taisomi kompiuteryje, perkeliami ant kieto paviršiaus. Pati autorė su dideliu entuziazmu prisideda prie kruopštaus jų atkūrimo.

Kaip pasakojo menininkė, jai teko susidurti su išnykimu. Pastatai, kuriuose išlikę jos kūrinių, keičiami nesistengiant jų išsaugoti. Freskų skaitmenizavimas ir iliustracijų panaudojimas spektaklio kūrimui darbus prikėlė naujam gyvavimui.

„Kūryba – mano susitikimas su paveikslo plokštuma. Spektaklyje mano kūryba susitinka su režisieriaus, kompozitoriaus, dekoracijų ar kostiumų dailininko kūryba. Kol teatre vyksta spektakliai, ši kūryba gali tęstis visą gyvenimą. Dailininkas atsitraukia nuo savo plokštumos, atitolsta nuo kūrinio, tarsi pasitraukia. Bet jis – kito, savarankiško, besiskleidžiančio kūrinio dalis, kuriame lyg į paveiksliuką įsiskverbė ir maža dalelė paties menininko“, – kalbėjo B. Žilytė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"