Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

„Knygos teatras“ – turtingas aktoriaus teatras

 
2016 04 09 6:00
Scenoje statomus kūrinius Redita Dominaitytė apibūdina kaip miesto literatūros žanrą, siekia parodyti inteligentišką literatūrinio paveldo dalį. Šiais metais „Knygos teatras“ inscenizuos Jurgos Ivanauskaitės knygą „Pakalnučių metai“. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Teatrą su daile susiejęs spektaklis „Anglija“ kovą apkeliavo Lietuvos galerijas: parodytas Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, Kauno paveikslų, Šiaulių dailės ir Klaipėdos Prano Domšaičio galerijose. Britų dramaturgo pjesę šiuolaikinio meno fone sumanė režisuoti aktorė, „Knygos teatro“ įkūrėja Redita Dominaitytė.

Timo Croucho dramaturgija Lietuvoje statoma pirmąkart. „Anglija“ prasideda nuo dviejų gidų pasakojimo apie parodą, į kurią susirenka žiūrovų. Pasakojimas išsirutulioja į istoriją apie žmogų, gyvenantį su persodinta širdimi.

R. Dominaitytė teigė, jog šią pjesę pasirinko dėl jos pateikimo būdo. „Projektas – išskirtinis, nes vyksta nestandartinėje vietoje, išeina iš scenos rėmų, jungiasi su kitais menais. Teatras galerijose – naujas reiškinys Lietuvos padangėje. Ir „Knygos teatre“ visąlaik ieškome naujų, savitų formų“, – LŽ sakė projekto režisierė ir prodiuserė.

Spektaklyje „Prabangos“ trims aktoriams (iš kairės: Virginijai Kuklytei, Reditai Dominaitytei ir Eimučiui Kvoščiauskui) teko sukurti po kelis vaidmenis./Deivio Luko nuotraukos

Svetimkūnio tema

Spektaklyje gidus įkūnija du jauni aktoriai – Severina Špakovska ir Igoris Abramovičius. Dar vienas vaidmuo patikėtas galerijai. Ji tampa labai svarbia pastatymo dalimi. Pavyzdžiui, kai spektaklis buvo rodomas „Titanike“, salėse veikė parodos „Per plauką“ ir „Kontekstas“, Kauno paveikslų galerijoje – Eimučio Markūno „Didžiojo chaoso mažoji versija“. „Tapyba savaip atliepia pjesę, – kalbėjo R. Dominaitytė. – Mane įkvepia įvairios meno formos. Apribojame save, jei domimės tik teatru, ir aplenkiame galerijas. Šiuo spektakliu supažindiname žiūrovus su įvairiu menu ir kultūriniu gyvenimu. Menas ypač svarbus visapusiškam žmogaus lavėjimui.“

„Anglijos“ vyksmas galerijoje išryškina pagrindinę – svetimkūnio – temą: širdies, kultūros ir teatro gyvavimą ten, kur įprastomis aplinkybėmis jiems nepriklauso būti. „Mums buvo aktualesnės ne socialinės, demografinės problemos, o kultūrinė integracija. Nesvarbu, kur gyvename, sprendžiame panašias problemas. Pjesėje klausiama: kur yra tavo širdies gimtinė? Koks tavo tapatumas? Tai universalūs klausimai“, – įsitikinusi režisierė.

Parodų salėse „Titanikas“. Apie šiuolaikinę dramaturgiją Redita kalbėjo: "Tekstas - lyg labirintas, kuriam reikia rasti unikalų raktą, sprendimo būdą."

Pirmas susitikimas su šuolaikine drama

„Anglija“, sukurta 2007 metais, gana nauja pjesė, nė karto nestatyta Lietuvoje. Praėjusiais metais Redita dalyvavo „Dramokratijos“ festivalyje ir ten pristatė šios pjesės eskizą. Kaip pati sakė, tai jos pirmas susitikimas su šiuolaikine dramaturgija. „Dabartinė scenos literatūra – novatoriška, Lietuvos publikai nepažini. Dažnai analizuodamas tokią medžiagą dar nežinai, į ką ji gali transformuotis. Kadangi užaugome su klasikinio teatro tradicijomis, jį, o ne eksperimentus, esame įpratę matyti, – tvirtino R. Dominaitytė. – Šiuolaikinės dramaturgijos taisyklės kitokios, tekstas – lyg labirintas, kuriam reikia rasti unikalų raktą, sprendimo būdą. Ir „Anglijoje“ vaidmenys neaiškiai surašyti, teko ieškoti, kokiam aktoriui kokį sakinį skirti.“

Per pjesės pristatymą apie jos temas kalbėjo patys aktoriai, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, taip pat brolis kun. Andrius Nenėnas, kardiochirurgas profesorius Kęstutis Ručinskas. „Buvo įdomi skirtingų profesijų atstovų nuomonė. Klausėme paprastai: kas yra širdis, kas yra menas? Menininkui menas – saviraiška, o chirurgas jį suvokia savaip, – dėstė Redita. – Ši pjesė – ypač nuoširdi ir jautri. Kitokia aplinka, meno kūriniai, eksponuojami galerijose, suteikia jai skirtingų atspalvių ir pustonių.“

Spektaklio „Anglija“ kūrėjų grupę sudaro įvairių meno sričių atstovai. Iš kairės: aktorė Severina Špakovska ir dramaturgė Milda Sokolovaitė, aktorius Igoris Abramovičius, Redita Dominaitytė ir garso režisierius Mantas Meškerys.

Miesto literatūra šiandien

„Knygos teatrą“ R. Dominaitytė įkūrė 2012 metais. Pasak jos, saviraiškos poreikis kilo paaugus vaikams, kai atsirado daugiau laisvo laiko, tačiau nuo televizijos projektų ir greito vartojimo kultūros jau buvo pavargusi. „Norėjosi grįžti prie profesijos, atskleisti save kaip kūrėją scenoje. Esu dažna idėjų iniciatorė, ką nors sumaniusi ne laukiu pasiūlymų, o pati imuosi veikti. Ir tuomet, kai kūriau „Knygos teatrą“, atsirado bendraminčių, spektaklis, jo žiūrovų“, – šypsodamasi pasakojo Redita.

Teatro vadovė turi tokią jo viziją: geros literatūros ir estetikos teatras, skatinantis skaitymą, kultūros atsinaujinimą, tęstinumą. 2012 metais buvo pastatytas spektaklis pagal Vinco Mykolaičio Putino romano „Altorių šešėly“ trečiąją dalį „Išsivadavimas“ (su Viktorija Kuodyte ir Raimondu Paškevičiumi). Vėliau įrašytas ir jo garsinis variantas. Naujausias spektaklis – „Prabangos“ pagal tris Jurgio Savickio noveles, kurias režisavo Alius Veverskis.

Taigi teatre statomi išimtinai lietuvių dramaturgų kūriniai. „Skaitovinė forma lietuvių teatre jau buvo išnykusi, – tikino Redita. – Peržvelgusi savo gyvenimą supratau, jog dažnai būdavau autsaiderė – imdavausi to, ko nedaro kiti. Sakome sau, kad mūsų literatūra – agrarinė, pilka, neįdomi, privaloma skaityti tik mokykloje. Tačiau kodėl nesigiliname į gilesnius jos klodus, negrįžtame pažvelgti iš šiandienos perspektyvos?“

R. Dominaitytė neslėpė esanti ištikima literatūros tekstui. Jos tikslas – nesugadinti kūrinio režisūrinių sprendimų, forma neužgožti turinio, atverti jį žiūrovui, leisti pačiam kurti savo interpretaciją.

Vaidina vis kitoje vietoje

Nedidelė trupė, kurios aktoriai nuolat keičiasi, minimalios techninės priemonės ir dekoracijos suteikia „Knygos teatrui“ mobilumo. Todėl jis turi galimybę dažnai gastroliuoti – vaidinama dvaruose, vienuolynuose, autentiškose erdvėse. Kaip sekasi kaskart adaptuoti kūrinius naujoms, vis besikeičiančioms rodymo vietoms? Bandant prisitaikyti tenka ieškoti netradicinių sprendimų, kaip sudėlioti dekoracijas, apšvietimą, kaip judėti aktoriui ir įgarsinti. „Mūsų kontaktas su auditorija darosi artimesnis. Pamatome žiūrovo akis, paliečiame jį drabužio kloste. Nei scenos, nei publikos – visi yra to vakaro dalyviai. Ir tai didelė vertybė“, – pridūrė aktorė ir režisierė.

„Knygos teatras“ – projektinis. Reditos nuomone, sudarius darbo sutartis kūrybinis procesas teatre nyksta. „Mes kuriame spektaklį konkretų laiką, ir jis tampa švente, džiaugsmu, darbo malonumu. Nauji trupės nariai praturtina vienas kitą. Branginame laiką ir kūrybą. O naujose erdvėse atsisakome komforto zonos – to reikia aktoriui, norinčiam tobulinti profesinius įgūdžius“, – aiškino ji.

Spektaklius kuria patys

R. Dominaitytė su kolegomis nėra griežtai pasiskirstę pareigų. Čia leidžiama eksperimentuoti, kaip ką atlikti, perskaityti, todėl šį teatrą galima vadinti aktoriaus teatru. „Nežinau, kodėl nevertiname aktoriaus, kuris kuria ir vaidmenį, ir savo kostiumą, pats jį nešasi į sceną ir žino tikrąją daikto vertę. Prisiliesdamas prie kiekvieno kūrybinio etapo pajunti didelę atsakomybę ir pagarbą savo profesijai. Savo teatre esame turtingi, – tvirtino Redita, kuriai labai svarbi kūrybiška darbo aplinka. – Vertinu darbščius menininkus, gerbiančius savo profesiją. Talentas – svarbus dalykas, bet dar svarbesnis yra noras praaugti save.“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje R. Dominaitytė studijuoja teatro vadybą. Diplominį darbą rašo apie profesionalaus teatro sklaidos problematiką Lietuvos regionuose. Ilgą laiką „Knygos teatras“ spektaklius rodė ne sostinės teatruose, tik pastaruosius porą mėnesių apsistojo Vilniuje. „Daug keliavome po Lietuvos miestelius. Mane vis dar skaudina tai, kad regionuose gyvenantys žmonės negauna savo aukštosios, profesionaliosios kultūros dalies, o miestiečiai turi šias privilegijas. Man rūpi, kaip spręsti šią problemą“, – kalbėjo aktorė.

Statys Jurgą Ivanauskaitę

Aktorystės R. Dominaitytė mokėsi Kaune. Kūrė šio miesto teatruose, vėliau persikėlė į sostinę: filmavosi, vedė televizijos laidas, su vyru Deiviu Luku įkūrė fotografijos studiją. Fotografija vis dar yra viena pagrindinių jos veiklos sričių. „Teatras – lyg fotografija, tai ji suformavo mane kaip vizualaus meno kūrėją, – pabrėžė teatralė. – Dažnai pirma pamatau, kaip spektaklis turi atrodyti, o tik paskui ieškau dramaturginės medžiagos ir aktoriaus.“

Šiais metais „Knygos teatre“ bus kuriamas naujas spektaklis – inscenizacijos laukia pirmoji Jurgos Ivanauskaitės knyga „Pakalnučių metai“. „Jau aišku, kaip jis kvepės, – juokavo Redita, įvairius kvapus naudojusi „Prabangose“. – „Pakalnutės“ bus paskendusios gėlėse. J. Savickio novelėmis linkome į tamsą, „Anglija“ buvo pilka. Dabar norisi daug šviesos, pastelinių spalvų, šokio – vėl susieti įvairias meno rūšis.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"