Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Krantinės arka“: skulptorius nepripažįsta laikinumo

 
2016 01 09 6:00
Vladas Urbanavičius: "Aš juk žinau, kiek tai kainuoja ir ką tai reiškia. Dėl "Krantinės arkos" nedarėme jokių kompromisų, statėme amžinybei."
Vladas Urbanavičius: "Aš juk žinau, kiek tai kainuoja ir ką tai reiškia. Dėl "Krantinės arkos" nedarėme jokių kompromisų, statėme amžinybei." Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kažin ar kas yra atkreipęs dėmesį, kad Nacionalinės premijos laureato Vlado Urbanavičiaus pavardėje užkoduota miestiškoji jo kūrybos prigimtis – „urban“: milžiniškas erdves suvaldantis, protus supurtantis, šiuolaikiškas, kompromisų nepripažįstantis skulptorius.

Už minties ir formos darną Nacionaline premija įvertintas V. Urbanavičius su žmona skulptore Ksenija Jaroševaite gyvena sostinės Jeruzalės rajone. Abipus Lobio gatvės spiečiasi ir jų bičiulių sodybėlės: Vildžiūnai, Mindaugas Navakas, Rimantas Sakalauskas. Greta Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas. Aplinka beveik pastoralinė, suskalija šuva, cypteli speigo neįveiktas paukštytis. Ir vėl tyla.

Šeimininkas pasitinka gatvėje, stumteli plačius vienvėrius vartus į ankštą, visokiomis medžiagomis užstatytą kiemą. Netrukus atsiduriame namo pusrūsyje, šiltoje jo dirbtuvėlėje. Aprašyti skulptoriaus dirbtuvę – bergždžias darbas. Tačiau pasakyti, kad ji jauki ir mažutė, būtina. Nes keista, kad didelių darbų kūrėjui tokios erdvės pakanka.

„Kūryba prasideda ne čia, – į pastabą atsakė V. Urbanavičius. – Ji nuolat kirba mintimis galvoje.“ Tik vėliau, sako, sėdasi prie stalo ir išskleidžia jas popieriuje. Per žiemą piešinių šūsnis išauga. Sulaukęs pavasario išeina į lauką, mintis ir vaizdinius ima versti mažyčiais maketais. „Struktūrą“ lanksto, sujungia, visaip mėgina ir laukia jos „atsakymo“. „Pati medžiaga išplėtoja tavo mintį, nukreipia į vieną ar kitą pusę“, – teigė menininkas. Kai „atsakymas“ aiškus, metas didinti apimtis, konstruoti dviejų, trijų metrų dydžio modelius, apžiūrėti sumanymus parodų erdvėse, dažniausiai – „Aido“ galerijoje.

Nuversti kalnus

Sumanymų srautui liautis nevalia. Nes nežinai, kada ir kurioje vietoje juos prisieis įgyvendinti. Tokia istorija 2004 metais nutiko „Vaivorykštei“. Skulptūrą buvo sukonstravęs savo kieme ir tik tada sužinojo apie Utenoje paskelbtą konkursą. Jis jau ėjo į pabaigą. Skulptorius ten apsilankė ir pamatė, kad jo padirbdinta „struktūra“ siūlomai vietai idealiai tinka. Skubiai sukūrė vizualizaciją ir konkursą laimėjo.

Kai prisireikia meistrų ir kranų, pasiekiamas paskutinis, bene ketvirtasis, kūrybos etapas. Skulptorius turi du ištikimus talkininkus, uteniškius, kurie jam padėjo iškelti ir „Vaivorykštę“, ir „Kabančius akmenis“ Kauno „Skulptūrų zonoje“ ir „Sąramą“. „Tiems darbams man rekomendavo medžio meistrą Alfredą Bražionį – energingą jauną vyruką. Nesitikėjau, kad toks nagingas. Kai reikėjo metalo specialisto, Alfredas surado Joną Deneržiną. Tai tokia kompanija, kuri gali kalnus nuversti. Svarbiausia, jiems į-do-mu. Vis paskambina, pasiteirauja, ar nėra kokių neįprastų darbų“, – pasakojo skulptorius.

Jųdviejų pokalbis

2005 metais per šiuolaikinės dailės kvadrienalę „Sąrama“ stovėjo priešais Vilniaus geležinkelio stotį. Lyg vartai ar matininko įrankis. „Skulptūrų zonos“ šeimininkai įkalbinėjo „Sąramą“ atgabenti į Kauną, tačiau kūrėjo manymu, ten ji būtų netikusi, lyg pradingusi. Todėl atsidūrė Vasaknų dvaro parke. O „Skulptūrų zonai“ 2006-aisiais surentė kur kas masyvesnį objektą – „Kabančius akmenis“. Dailininkui Mikalojui Vilučiui tai geriausias V. Urbanavičiaus kūrinys.

Savo darbams skulptorius dažniausiai suteikia formalius pavadinimus: „Dvi pusės“, „Karpytas“, „Dvi spiralės“, „Standartiniai rezervuarai“, „Keturi skrituliai“. „Kai kuriu, nemąstau apie panašumus, asociacijas. Norisi, kad žiūrovo santykis su objektu nebūtų tiesmukas. Ir man pačiam liktų ne visai aiškus. Vengiu tiesioginio suvokimo, vienos prasmės, – tvirtino jis. – Svarbu, kad kūrinys aplinkinę erdvę įtrauktų į savo struktūrą. Jei iškyla mieste, tegul vyksta jųdviejų pokalbis. O koks jis bus, priklauso ir nuo stebinčiojo.“

Priešprieša

V. Urbanavičius gimė Irkutsko srityje, į Lietuvą su tėvais grįžo būdamas aštuonerių. Šeima veržėsi į Kelmę, Minginčius, arčiau namų. Patyrę tremtinių dalią, gimtinėje Urbanavičiai buvo sutikti šaltai, net priešiškai. Jų namuose jau gyveno kita šeima. Įsikūrė netoliese, Pašiaušėje. „Turbūt visos bėdos ir radosi iš to, kad tėvai atsidūrė per arti namų. Santvarka sugebėjo supjudyti žmones. Baisiausia, kad ta priešprieša tvyrojo ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir jų atžalų. Užgauliojimų, patyčių patyriau tiek ir tiek“, – prisiminė skulptorius.

Užtat labai džiaugėsi įstojęs į Valstybinę vidurinę meno mokyklą (vėliau – M. K. Čiurlionio). „Lyg akmuo nuo pečių nusirito. Čia tvyrojo visai kiti santykiai, nes visi buvome lygūs. O apie savo praeitį tais laikais niekas nekalbėjo. Tik palyginti neseniai sužinojau, kad kartu mokėsi ir daugiau tremtinių vaikų“, – teigė V. Urbanavičius.

Replės

M. K. Čiurlionio mokykloje jam dėstė jauni talentingi modernistai: Alfonsas Ambraziūnas, Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Linas Katinas, Vytautas Ciplijauskas, Romualdas Kunca. Ir Birutė Žilytė, su buvusiu mokiniu tapusi šiųmete Nacionalinės premijos laureate. „Sodri kompanija, – įvertino V. Urbanavičius. – Tokie mokytojai socrealizmo pagrindų tikrai neskiepijo. Kreipė mus į visai kitas sritis. O stodami į Dailės institutą (dabar – akademija) žinojome, kad ten bus „replės“, būsime spaudžiami. Tačiau kai dabar žvelgiu, manau, vertėjo tai išgyventi. Amato žinios nepraeina veltui. Kamuojiesi, tačiau kamavimasis galiausiai duoda naudos.“ Be to, šalia studijų vyko ir mažiau matoma, bet ne mažiau svarbi užklasinė studentų veikla, parodėlės. „Virė kitas katilas, nagrinėti visai kiti klausimai, formavosi kitoks santykis su „natūra“, – teigė V. Urbanavičius.

Skulptūros kursas buvo nepaprastai stropus. „Nerimstantis M. Navakas nė vienam neleido atsipalaiduoti, užsnūsti. Atvirai reiškė savo poziciją ir, reikia pripažinti, mus tai labai veikė. Susidarė itin kūrybinga, veržli grupė. Skaudžiau buvo gauti ne dėstytojo, o bendramokslio pastabą. Tačiau tokių situacijų ir nepasitaikydavo, kai kas nors liepsnoja azartu uždegti kiekvieną“, – teigė V. Urbanavičius. Po akademinių užsiėmimų prasidėdavo kiti, studentai rinkdavosi paišyti vakarais. „Pozuotojo negalėjome turėti, tad paeiliui patys sėdome į jo vietą. Atmosfera buvo labai gera“, – prisiminė skulptorius.

Petro Mazūro iniciatyva jaunieji skulptoriai Jeruzalės dirbtuvėlėje mokėsi lieti bronzą. Vaizdai, pasak V. Urbanavičiaus, priminė varpo liejimo scenas iš filmo „Andrejus Rubliovas“. Tik saugok nugarą, kad skysto metalo čiurkšlė netykštelėtų už apykaklės. Centre stovi P. Mazūras, metalo liedinimo pionierius, ir rankose laiko visus proceso svertus...

Į Rygą

V. Urbanavičių geriausiai žinome kaip didelio formato skulptūrų kūrėją. Tačiau ir mažosios plastikos niekada neapleido. Studijas Dailės institute baigė 1977 metais, padarė nemažai medinių darbų. „Tais laikais apie viešąsias erdves nebuvo ir kalbos, todėl kūrėme mažąją plastiką, – pasakojo jis. – Su bičiuliais dalyvaudavome Rygos skulptūros kvadrienalėse. Atsitikdavo, kad mūsiškiai grandai nenori, o formaliai kas nors turi atstovauti Lietuvai. Sumetame darbus į sunkvežimį – M. Navakas, Šarūnas Šimulynas, Aloyzas Smilingis – nuvežame ir eksponuojame. Niekas nekontroliavo, netikrino, ką rodome. Tačiau ir tada rengiausi didesniems darbams, pasvajodavau, kada jiems ateis laikas.“

Abstrakcionizmo lyrikas

Jaunajai skulptorių kartai, ką tik baigusiai studijas, labai pagelbėjo Smiltynės akmens kalimo simpoziumai. Rengėjai duoda medžiagų, maitina, suteikia nakvynę. „O ko daugiau reikia prie jūros? – nusišypsojo pašnekovas. Iš pradžių dalyvių rinkosi negausiai, tad ir ideologinės priežiūros nebuvo. Jaunieji išėjo gerą amato mokyklą, medį pagaliau galėjo pakeisti granitu. Buvo išsiilgę naujų medžiagų, naujų formų. V. Urbanavičius Klaipėdoje lankėsi penkerius metus iš eilės. Čia ir įgijo abstrakcionizmo lyriko vardą. Kai renginys tapo itin populiarus, atsirado atrankos komisija. „Sijoti“, suprantama, pasirinktas ideologinis sietas.

Kūryba kaip gyvenimas. Kai nutrūksta vienas kelias, ieškai kito. Kūryboje, skulptūroje – kitos medžiagos. Akmens tarpsnis kurį laiką skulptoriui baigėsi, tad teko atrasti nedidelių matmenų bronzos liejinius. „Natūrali kaita. Kiekviena medžiaga turi savo prigimtį, „kalbos būdą“ ir energijos keisti tave patį. Jei dirbtum, tarkime, tik su akmeniu, turbūt atsirastų platesnė darbų skalė. Bet jei staiga gyvenimas liestis prie tos medžiagos nebeleidžia, ieškai kitos. Irgi gerai, nes neužsisėdi“, – tikino V. Urbanavičius.

Po bažnyčios skliautais

Dešimtąjį dešimtmetį menininkas atrado glaudesnius saitus su Bažnyčia. Dailininkui, radijo laidų vedėjui Vaidotui Žukui pasiūlius, ėmė dalyvauti vienuolijų, ypač pranciškonų, atkūrimo darbuose. „Esu praktikuojantis tikintysis. Dar sovietmečiu važiuodavau į tėviškės parapinę bažnyčią ir pasvajodavau, kada ateis metas, kai galėsiu kuo nors prisidėti, ką nors padirbdinti“, – sakė skulptorius. Atsikūrus pranciškonams, darbus pradėjo nuo stalo, suolo. Atnaujino bažnyčioms grąžintas erdves, taip pat ir zakristiją, kurioje sovietmečiu buvo Dailės instituto valgykla. „Kita vertus, laimė, kad teko studijuoti tokioje aplinkoje, o ne kokiame silikatinių plytų pastate. Juk erdvė, jos architektūra yra vienas svarbiausių mokytojų“, – samprotavo pašnekovas.

Didelių formų svaigulys

Ilgai tūnojęs ir brendęs, didelių formų svaigulys išryškėjo tūkstantmečio pradžioje. „Didesnių darbų laikas atėjo visai netikėtai – kaip dovana. Tačiau turi nuolat būti pasirengęs, kad tavo kūrinys turėtų galių pakilti nuo stalo, brėžinių ir tinkamai įsisprausti į erdvę“, – teigė V. Urbanavičius. 2002 metais jis buvo pakviestas į Pietų Korėją sukurti skulptūrą Busano bienalei. Korėjiečiai reikalavo didelių gabaritų ir galimybių neribojo. Olimpiniame parke iškilo V. Urbanavičiaus skulptūra „Dvi dalys“. „Korėjos mokykla man buvo ypač geras stimulas. Tiesiog apsvaigau nuo dydžių. Mastelis yra labai svarbus komponentas, per jį „struktūra“ į save įtraukia aplinkinę erdvę“, – aiškino dailininkas.

Skirta miestui

Neišvengiamai pašnekesys pakrypo prie „Krantinės arkos“ (2009). Ieškodamas medžiagos naujiems darbams V.Urbanavičius vienoje įmonėje pamatė gulinčius vamzdžius, iškastus ir atvežtus iš Rusijos, Ukrainos. Jie jam pasirodė nepaprastai gražūs. „Tokia kūrybos medžiaga duoda daug impulsų, gali judėti skirtingomis kryptimis, išnaudoti formą. Mažiausiomis sąnaudomis „užkabinti“ kuo daugiau erdvės“, – teigė pašnekovas.

Kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine (VEKS), Neries pakrantėje iškilo Roberto Antinio, M. Navako ir V. Urbanavičiaus skulptūros. „Pasitarę su VEKS projekto rengėjais nusprendėme, kad mano kūriniui labiausiai tiks apleista krantinė – ši erdvė mažiausiai kam reikalinga, niekas nesupyks, niekam neužklius“, – naivius svarstymus prisiminė skulptorius. Betoniniai krantinės paviršiai leido „struktūrą“ lengviau ir be didesnių sąnaudų įtvirtinti. „Paprastai paminklai būna susiję su ideologijomis, asmenybėmis. O man norėjosi skulptūrinio objekto miestui, susieti juos glaudžiu ryšiu, – teigė skulptorius. – Žinojau, kiek bus skiriama pinigų, tad siekiau maksimaliai juos šiam darbui išnaudoti.“ „Krantinės arka“ iškilo šalia upės, tarp senosios ir naujosios miesto dalių. „Renkantis vietą buvo svarbu, kad skulptūra atsirastų tarp dviejų tiltų – senojo su sovietinėmis statulomis ir naujojo, pilies kalno fone.“

Ne tragedija

„Krantinės arkos“ kritika autoriaus nesugniuždė, nors toks įspūdis galėjo susidaryti – spaudimas buvo milžiniškas, ne kartą atsinaujino. „Kai vyksta diskusija, visos nuomonės man naudingos, – nesijaudino kūrėjas. – Tik kai kurios labai jau stebino. Tarkime, vienas laikraštis buvo pasišovęs greta manosios skulptūros pastatyti kitą, kadangi čia toks „greitai padaromas įrenginys“. Paskelbė viešą konkursą, kūriniui skyrė 10 tūkst. litų. Esą už tiek pastatys ne blogesnį. Deja, nieko šalia neatsirado. Aš juk žinau, kiek tai kainuoja ir ką tai reiškia. Šalia upė, didelė galia, ji ir užšąla, ir patvinsta. O ir skulptūra ne tuščiavidurė, sutvirtinta karkasu, kitaip nuo savo svorio sulinktų. Šiuo požiūriu nedarėme jokių kompromisų, statėme amžinybei. Bet ir nukelti ją man būtų jokia tragedija“, – ištarė V. Urbanavičius.

Garsus skulptorius

V. Urbanavičius labai „garsus“ skulptorius – dėl garsų, sklindančių iš kiemo, nekart lankytas policijos. „Kartą po kaimynų įspėjimo atvažiavo, bet pro vartus nežengė, tik apsidairė, kas vyksta. Net filmavo. O kitą sykį atvažiavo įspėti, – pasakojo triukšmadarys. – Gerbiame kaimynus, stengiamės savaitgalį nedirbti. Suprantu juos, jei šalia manęs kas taip pjautų... Pjovimas dar nieko, bet kai dulkės pradeda eiti... Tada žiūrim, koks oras ir į kurią pusę pučia vėjas. Jeigu į kaimyną, kuris irgi pjauna, tada nieko, – nusijuokė. – Ir kaimynystėje gyvenantis M. Navakas turi panašių bėdų. Natūralu, kaimynai kartais kantrybę praranda.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"