Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

„Lofto“ galerija lapas po lapo

 
2017 09 09 9:20
Už Živilės nugaros – „Loftas Fest“ scena, vienas „Open Gallery“ kūrinių ir Lietuvoje viešintis austrų dailininkas Paulas Riedmülleris (kairėje). Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Sostinės menų fabrike „Loftas“ šį savaitgalį vyksta festivalis, per kurį atidaryta nauja galerija tarp industrinių Naujamiesčio pastatų ir požemių. „Lofto“ įkūrėjai, Živilė ir Viktoras Diawaros, kviečia užeiti į ką tik „duris“ atvėrusią „Open Gallery“. Durys čia, žinoma, metaforiškos, nes galerija įsikūrusi po atviru dangumi.

Pats „Loftas“ įkurtas buvusios „Elfos“ radijo imtuvų gamyklos kieme Švitrigailos gatvėje. 1993 metais gamykla bankrutavo, praėjus beveik porai dešimtmečių 500 kv. m fabrikas tapo kultūros centru.

Koks menų fabrikas be meno galerijos? „Seniai degiau šia idėja, – pasakojo viena iš „Lofto“ įkūrėjų ir veiklos strategė Ž. Diawara. – Mano šeimoje yra daug menininkų, Viktoras – iš muzikos pasaulio. Po antrojo „Loftas Fest“ pradėjome rengti pop up galerijas apleistose erdvėse – jas kiek įmanoma aptvarkydavome ir įrengdavome trumpą, vienkartinę šiuolaikinio meno parodą. Atrodė, didesnei galerijai erdvių neturime. Tada kilo nestandartinė mintis – juk galerija gali atsirasti ne tik viduje, bet ir lauke, ant stogų.“

Živilė Diawara: „Nestandartinė mintis – juk galerija gali atsirasti ne tik viduje, o ir lauke, ant stogų.“

Daugėjo piešinių

Pirmasis ant sienos „užaugo“ lapas. Pernai „Lofte“ viešėjęs austrų menininkas Peteris Phobia ant „Elfos“ fasado nupiešė iš Pietų Amerikos kilusį monsteros augalą, simbolizuojantį laimę ir sėkmę. Mindaugo karūnavimo dieną, „Lofte“ vykstant vienos dienos šeimos festivaliui, Antanas Dubra dedikavo kūrinį karaliui Mindaugui.

Lapas po lapo, piešinys po piešinio susikūrė ir galerija. „Urbanistinės erdvės patrauklios menininkams. Ypač kai pamatai kontrastą: seną sieną, atgijusią nauju kūriniu. Kaip diena ir naktis, – palygino Živilė. – Norisi, kad galerija būtų ne vienkartinė, o ilgalaikė, atvira, džiugintų meno bendruomenę.“

„Open Gallery“, kurioje jau dabar eksponuojami įvairių menininkų darbai, ketina suvienyti kūrėjus (tiek Lietuvos, tiek užsienio) rengti bendrus projektus. Tokiu būdu galerija virs viena gatvės meno, skulptūrų ir instaliacijų paroda, kuri nusidrieks po aplinkinius pastatus, požemius ir, žinoma, „Lofto“ kiemą.

Jau dabar, ruošdamiesi kasmetiniam muzikos ir menų festivaliui, gatvės menininkai nudailino aplinkines sienas. Austrų dailininkas Paulas Riedmülleris (arba Perk_up) naudojosi koliažo technika. Jį dažnai kviečiasi įvairūs miestai – skiria betoninę sieną vietoj drobės. Piešdamas daug keliauja ir jo tautietis Boicut, pažįstamas su anksčiau Lietuvoje apsilankiusiu menininku P. Phobia. Švedas Erikas Lindströmas (žinomas Dirty Elmo pseudonimu) mėgsta piešti nepertraukiama linija – neatitraukdamas dažų flakonėlio nuo sienos.

Linas Kaziulionis sušiuolaikino klasikinį meną – Jameso Whistlerio „Dailininko motiną“ jis aprengė spalvota, taškuota suknele. Kristina Kurilionok-Feigelovitz, įkvėpta rašytojo Terry Pratchetto, nutapė šiukšlėse įstrigusį vėžlį, ant kurio nugaros keturi drambliai nenulaiko disko formos pasaulio.

Pilnatis mūsų kieme

Ne viena sostinės siena yra pasipuošusi Jurgio Tarabildos ir Aisčio Kavaliausko piešiniais. Jiems miestas – lyg didelė galerija. „Žavi ši mintis. Mūsų vizija, kad ilgainiui visas kvartalas taptų tęstiniu projektu, kieme ir ant pastatų atsirastų daugiau meno kūrinių. Ir kaimynai užsikrečia tokia idėja“, – tikino Ž. Diawara.

Pasak galerijos kūrėjos, naujam gyvenimui prikėlus apleistas, industrines miesto teritorijas, atsiskleidžia dar nematytas Vilniaus veidas. Vieta tampa patraukliu turistų traukos centru.

Dabar Naujamiestis gyvėja, o kadaise, nusprendę kurti „Loftą“, Diawaros turėjo išsinešti metalo laužą ir šiukšles. Menų fabrikas buvo atidarytas 2010 metais. „Tada čia buvo viena pavojingiausių vietų Vilniuje. Kam tik pasakydavau, kad čia kuriamės, stebėjosi: „Kur? Tabore?“ Ties T. Ševčenkos gatve tarsi baigėsi miestas, – prisiminė pašnekovė ir pridūrė: – Pati dažnai sakydavau: tikras šabakštynas. Bet šabakštyne tereikia fantazijos ir štai – įdomi galerija.“

Menininkai, kūrę šviesos instaliacijas, į jas įkomponavo ir achitektūrą. Donato Norušio „Siena“ – pirmasis kūrinys iš būsimos darbų serijos, kurioje autorius analizuoja sovietmečio palikimą ir mentalitetą. Architektai Tomas Grunskis ir Mindaugas Reklaitis sukūrė interaktyvią šviesos ir garso instaliaciją „PROgina. Mobili architektūros galerija“. T. Grunskis, beje, įsteigė architektūros galeriją „Nulinis laipsnis“, kuri savo įkūrimo metais meno mugėje „ArtVilnius“ buvo pripažinta geriausia.

Klaipėdietis Linas Kutavičius atsivežė šviesos instaliaciją „Žiedas“, kuri čia liks ir pasibaigus festivaliui. „Jo šviesos elipsė – kaip pilnatis mūsų kieme. Instaliacija pagaminta iš ilgaamžių, patvarių medžiagų. Ir gatvės menininkai naudoja lauko dažus, kurių neveikia oro sąlygos. Galbūt pastatų savininkams kada nors kils noras juos apšiltinti, tačiau dabar galerija – kaip gyvas organizmas“, – svarstė Živilė.

Loftų magnatai

Menų fabriko renginių organizatoriams menininkų neteko ieškoti toli – dauguma čia yra buvę, lankęsi, pasisiūlė eksponuoti savo kūrybą. „Po septynerių metų veiklos pastebiu, kad šiuolaikiniame mene jungiasi muzika su vizualiais menais. Dirty Elmo, kai su juo susipažinome, filmavo čia koncertuojančią grupę. Dabar jis vieši Lietuvoje piešdamas paukštį. Sunku atsekti, kas su kuo mus kada suvedė“, – kalbėjo Ž. Diawara.

Meno kūriniai, kad ir kur jie būtų: ant fasadų, pastatų vestibiuliuose ar namuose, visada suteikia pridėtinę vertę. Keliaudami Diawaros atkreipia dėmesį į gatvės meną, mėgsta neturistinius, pramoninius rajonus didmiesčiuose. „Ieškoti industrinių rajonų, loftų – aistra ir hobis. Važinėjame ir stebime Berlyną, Londoną, sekame tendencijas, – vardijo Živilė, kasmet „Lofte“ rengianti kūrybinių industrijų konferenciją „What's Next?“. – Į ją atvykę architektai stebisi: kokia architektūra, kiek visko galima panaudoti! Užsienyje tokių autentiškų pramoninių rajonų nebeliko – nepaprasto grožio pastatai buvo nugriauti, vietoj jų užaugo gyvenamieji namai.“

Paklausta, kokių dar užmačių, vilčių ar netgi utopinių planų turi „Lofto“ strategė, Živilė juokėsi: septyneri metai – tik pradžia. Atsikėlę į Naujamiestį Diawaros buvo pirmieji menininkai. Aplink veikė gamyklos ir daugybė siuvyklų. Ilgainiui jas keitė atsikraustantys loftų gyventojai, teniso kortai spėjo pasikeisti į uždarą sporto salę, įsikūrė kūrybinė erdvė „Hub Namas“.

„Kartais mudu su Viktoru jaučiamės kaip loftų magnatai, – prisipažino Živilė. – Kai kuriantys žmonės ieško, kur jiems įsikurti, galime patarti ir nukreipti, nurodyti jiems tinkamas erdves.“

Živilė Diawara: „Kartais mudu su Viktoru jaučiamės kaip loftų magnatai – kai kuriantys žmonės ieško, kur jiems įsikurti, galime patarti ir nukreipti.“

Vaikų niekas nebestebina

Menų fabriko direktorius V. Diawara – muzikantas, gimęs rašytojo iš Malio ir lietuvės literatūrologės šeimoje. Jo mama Viktorija Prėskienytė-Diawara – teatro režisierė, Lietuvos garbės konsulė Malyje. Jų šeimoje derėjo dvi skirtingos kultūros ir dvi religijos.

Živilė – ekonomistė. Jos tėvai – matematikos mokslų daktaras ir inžinierė. Taip pat Živilė yra viena iš Lietuvos muzikos verslo asociacijos steigėjų, buvusi MTV rinkodaros vadovė Lietuvoje. „Lofto“ strategė ypač mėgsta dirbti „Excel“ duomenų skaičiavimo programa. Sako iš lentelių supranti visą pasaulį.

Visgi nuo mažens Živilė domėjosi dizainu ir architektūra. „Likimas įdomiai sustatė – nuo savo svajonių – menų – nepabėgau. Lankiau privačią dizaino mokyklą, ji virto Vilniaus dizaino kolegija. Tikslieji mokslai man patiko ir sekėsi – uždavinius gliaudžiau kaip riešutus. Visa tai išėjo į naudą. Matau, kaip mes su Viktoru, nors skirtingų kompetencijų, vienas kitą papildome, plečiame vienas kito matymo lauką“, – mąstė ji.

„Loftas Fest“ visuomet dalyvauja ir šeimos. Pernai vaikams buvo sumanyta dienos programa, festivalyje įsikūrė cirkas. Kaip jie reaguoja į spalvingus piešinius? „Mūsų vaikų nenustebinsi niekuo, kartais manau, kad mes stebimės daug daugiau, – įsitikinusi Ž. Diawara. – Visuomet kviečiame tėvus su muziką mėgstančiais vaikais. Kadangi turime daug instaliacijų, šiemet festivalis atidaromas 18 val. – tada, kai įsijungia miesto šviesos.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"