Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

„Maranta“ – meilės istorija nuo Galadusio ežero

 
2016 05 02 6:00
„Skutu bulves, ateina personažai ir pradeda kalbėti. Atsigulu miegoti, ant lovos krašto prisėda Raselė ir ima pasakoti“, - apie „Marantą“ kalbėjo autorė. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Rašytoja Birutė Jonuškaitė-Augustinienė savo knygą „Maranta“ pristatė susitikime su skaitytojais. Prozininkė, publicistė, išleidusi ir poezijos knygą, verčianti iš lenkų kalbos, Lietuvos rašytojų sąjungos narė bei darbuotoja naujausiame kūrinyje pasakojo istoriją iš savo vaikystės. „Esu tipiška pelėda, visas savo knygas rašiau naktimis, – kalbėjo B. Jonuškaitė ir pridūrė: – Rašymas – pagrindinė profesija, bet jai lieka vakarai, tarsi pavainikės dukros vieta.“

„Maranta“ pasakoja apie trijų kartų moteris ir jų gyvenimus. Kaip sakė rašytoja, romano idėją savyje nešiojosi nuo dešimties metų. „Tada dar negalvojau apie rašymą ir koks tas mano gyvenimas bus. Nutinka, kad tema neduoda ramybės – tūno, brinksta kaip pūlinys smegenyse, užrašai ir paleidi. Šios knygos akstinas buvo paprasta istorija – tokią ir jūs savo gyvenime atrastumėte“, – įsitikinusi autorė.

Meilės idilė vaiko akimis

Rašytoja gimė ir augo Lenkijoje, šioje knygoje paliko ne tik autentiškus Seivų, Galadusio ežero pavadinimus, bet ir mini savo vaikystę. Ji augo su dar trimis seserimis. Kitoje Galadusio ežero pusėje gyveno jų giminaičiai, aštuonių vaikų šeima – keturi broliai ir taip pat keturios seserys. Viena jų, aprašyta B. Jonuškaitės, įsimylėjo vaikiną ir šios ežero pusės. „Jie irstydavosi valtele, ateidavo pas mus gerti arbatos, ji buvo nepaprasto grožio, jis – lyg pasakų princas, – sakė Birutė, idilišką meilės istoriją atpasakojusi iš vaiko perspektyvos. – Vieną dieną ta mergina pas mus atėjo su pagyvenusiu (man tuomet taip atrodė) vyriškiu. Dar po mėnesio jiedu išrūko į Ameriką. Sugriuvo to jaunuolio gyvenimas, šeimos susipyko, griuvo ir mano pirmoji, labai graži pasaka. Klausimą, kodėl mano giminaitė taip pasielgė savyje nešiojausi visą gyvenimą. Niekada nedrįsau jos tiesmukai paklausti. Ji mirė jauna, susirgusi išsėtine skleroze, po to greitai mirė jos vyras. Nusprendžiau savo istorijos variantą išrašyti.“

Maranta yra gėlės pavadinimas. Britai ją vadina maldingąja gėle, danai – Dešimties Dievo įsakymų gėle, kadangi ji šviesoje išskleidžia lapus. Rašytoja į susitikimą atsinešė ilgiausią šiai knygai sugalvotų pavadinimų sąrašą. „Sugalvoti pavadinimą – didelis darbas, nors netikiu, kad skaitytojas „užkimba“ tik už intriguojančių, – įsitikinusi ji. Užbaigusi kūrinį visuomet jį atideda į šalį. – Jei reikia grįžti į vieną ar kitą savo knygą, dažnai pagalvoju: „Dabar rašyčiau kitaip“ arba „Štai kaip galvojau, dabar mąstau jau ne taip“. Juk viską padiktuoja pats gyvenimas.“

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rašytoja skaitė savo naujausią knygą.

Atsigula miegoti, ateina personažai

Knygoje yra ir daugiau autobiografinių pasakojimų. Autorė panaudojo tarmiškus dzūkiškus intarpus. Jais kalba du personažai, pavyzdžiui, Dominykos kalbėsena aprašyta taip, kaip kalba B. Jonuškaitės dėdienė, tebegyvenanti prie Galadusio ežero. „Tame krašte ji liko vienintelė iš mano tėvų kartos. Mano mamos tėviškė, vaikystės namai man labai brangūs. Su dėdiene dar pasikalbame. Kartą pagalvojau, kad ji vienintelė bekalba ta dzūkiška tarme, kurios koloritui, intonacijoms, stiliui įtaką padarė ir lenkų kalba. Tad jos kalbėseną ir įdėjau Dominykai į lūpas – džiaugiuosi spėjusi ją užfiksuoti“, – kalbėjo Birutė. Dzūkiškiems žodžiams paraštėse ji pridėjo po paaiškinimą.

B. Jonuškaitė „Marantą“ rašė penkerius metus. Sako, pradėjusi knygą niekuomet nežino, kaip ji baigsis. Stebisi, kad kiti rašytojai viską žino apie savo herojus. „Neseniai per Rašytojų sąjungos suvažiavimą vertėjas, kritikas Laimantas Jonušys skaitė pranešimą apie šiuolaikinę literatūrą. Jis pasakė, kad yra dvi pagrindinės prozininkų grupės: vieni – įkvėptieji, kiti – paprastieji. Aš sau juos buvau įvardijusi emociniais ir bibliotekiniais rašytojais. Įkvėptieji, kaip Donatas Kajokas sako, lyg laidininkai užrašo tai, ką gauna, kas pas juos ateina. Bibliotekiniai kūrinius formuoja iš to, ką yra perskaitę, supratę. Abu parašo puikių kūrinių, bet būtent todėl mano rašymo procesas nėra numatomas. Skutu bulves, ateina personažai ir pradeda kalbėti. Atsigulu miegoti, ant lovos krašto prisėda Raselė ir ima pasakoti. Reikia keltis, užrašyti – kišenės dažnai būna pilnos popierėlių“, – juokėsi Birutė.

Romane apstu meilės peripetijų, susitikime ištraukas skaičiusi B. Jonuškaitė atskleidė ne tik knygos rašymo, o ir siužeto paslaptis. „Man kartais sako, istorija – kaip meksikietiškas serialas. Bet ar mūsų, aplinkinių, bičiulių gyvenimas kitoks, švarus, teisingas ir taisyklingas? Gyvenimas – pats įdomiausias romanas“, – sakė rašytoja.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"