Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

„Mariupolis“: miestas tarp dviejų taikų

 
2016 03 22 6:00
Kadrai iš filmo

Kino režisierius Mantas Kvedaravičius pamėgino atskleisti karo veiksmų pašonėje ir jų taikinyje gyvenančio Ukrainos miesto Mariuplio portretą. Ir skverbėsi ne į kovos taškus, kaip elgtųsi žiniasklaidininkai, o į šešėlį – paprastų žmonių gyvenimą. Tai, kas karo metą TV naujienų kūrėjams neturi jokios vertės.

„Norėjau išsakyti kritiką karo reprezentavimui šiuolaikinėse medijose, žiniasklaidoje“, – LŽ teigė režisierius. Į miestą Azovo jūros pakrantėje, Kalmiuso ir Kalčyko santakoje atvažiavo 2015 metų kovą. Ieškojo lokacijų savo filmui „Stasis“, pagrįsto graikiškos civilizacijos motyvais. Mariupolio pavadinimas ir istorija, antikinės graikų kolonijos palikimas ir dabartinės jų diasporos likimas atkreipė kultūros antropologo dėmesį. Be to, miestas buvo tapęs priešinimosi prorusiškoms jėgoms citadele.

Pasaulinė „Mariupolio“ premjera vasarį rodyta Berlyno kino festivalyje. Nacionalinė įvyks balandžio 8 dieną per Vilniaus kino festivalį „Kino pavasaris“.

Aprėpti kuo plačiau

Dokumentiniu filmu „Barzakh“ (2011) debiutavęs autorius vėl prabilo kino esė žanru. Pavasaris, Mariupolis rengiasi minėti Didžiojo tėvynės karo 70-ąsias metines. Tvyro nuojauta, kad gegužės 9-ąją miestas bus atakuojamas. Tačiau nors ir gausu uniformuotų žmonių gatvėse, ir atokus kanonados griausmas, gyvenimas tęsiasi. Karo absurdo akivaizdoje džiaugsmas tampa tik saldesnis, o meilė – lipšnesnė.

M. Kvedaravičiaus ir jam talkinusių operatorių – Vadimo Ilkovo, Viačeslavo Cvetkovo – vaizdo kamera dairosi po žvejo Kolios, batsiuvio Valeros ir jo dukters, TV reporterės Albinos, smuikininkės Marinos, kariškio, pravarde „Mongolas“, vadovaujamo būrio kasdienybę. Filmavimo lokacijos pačios įvairiausios, stebėtojas į jas grįžta vėl ir vėl lyg mėgintų aprėpti kuo platesnį vaizdą.

„Mariupolio“ kūrėjas mėgina suprasti nacionalizmo, religijos ir istorijos sambūvį karinio konflikto skaidomame mieste. Rengiami muzikos koncertai, statomi spektakliai, ir režisieriui įdomu, kaip meno formos įsilieja į karo mechanizmų garsus.

Reakcijų aibė

– Esi sakęs, kad „Barzakh“ – filmas apie šalį, kur karas baigėsi, bet taika dar neprasidėjo. Žodis „barzakh“ sufijų tradicijoje reiškia neapčiuopiamą ribą tarp šviesos ir šešėlio, sapno ir tikrovės, gyvenimo ir mirties. Į kokį apibendrinimą sutalpintum naujojo filmo esmę? – LŽ korespondentas klausė Manto Kvedaravičiaus.

– Žodis, į kurį atkreipiau dėmesį, buvo „peremirije“ (paliaubos, – aut.). Įdomi jo etimologija – „tarp taikų“. Jau pats junginys apibūdina paradoksalią būseną. Jei nepriimi tiesiogiai, iškart supranti, kad kažkas čia vyksta ne taip.

– Regis, tas „ne taip“ arba „tarp“ – tarp šūvių, karo veiksmų, dviejų taikų – tave, kultūros antropologą, ypač masina. O kaip tokią situaciją suvokia patys Mariupolio gyventojai?

– Grubiai tariant, jie yra pavojuje. Jei tavo namai sugriauti, taip ir jautiesi – pyksti, bijai, nori išvažiuoti. Arba pasilikti ir kovoti su griovimo jėga. O gal – prie jos prisišlieti. Aibė reakcijų.

Daug ir nežinojimo, ar tos jėgos, kurios reikalauja iš tavęs tam tikros reakcijos, yra teisingos, realios. Gal tai tik fantazijos diskursas, ideologija. Dėl šios nežinios veiksmai ir atoveiksmiai tampa nevienareikšmiai.

– Karas stipriai išgyvenamas ir nematant kulkų, atokiau nuo sprogstančių sviedinių. Visai nebūtina matyti priešiškų pusių susidūrimo, tiesa?

– Medijos mums pateikia tik tam tikras iškarpas iš nuolatinės laiko tėkmės. Tai jų pasirinkimas, kaip reprezentuoti karą. Suvokiame jį ir tiesiogiai nepatyrę, iš susikurtų vaizdinių.

Aš irgi kuriu reprezentaciją. Tam tikras laiko, tikrovės atkarpas išimu iš konteksto ir jas komponuodamas mėginu pasakyti, ką jaučiu, manau. Man įdomu tai, ko karo reprezentacijose paprastai nelieka. Kas iškerpama, kuo nesidomi medijos, šiandien įvairiomis formomis kalbančios apie karą, konfliktą, mirtį ir panašius dalykus.

Užpildyti nematoma

– Skylė sienoje, pro kurią filmo pradžioje žvelgia tavo vaizdo kamera, tampa savotiška „Mariupolio“ estetikos metafora: iš labai mažų detalių, stambių planų atkurti visumą, patį gyvenimą.

– Be abejo, tai atstumo, santykio klausimas. Kokiu atstumu žvelgiame į žmogų, kur krypsta dėmesys. Daugybė detalių, smulkmenų, fragmentų mūsų sąmonės nepasiekia. Tačiau ją veikia.

Kinas yra ne tai, ką rodai, o greičiau – ko neparodai. Nematomi dalykai dažnai būna svarbesni ar bent jau ne mažiau svarbūs. Vėliau vaizduotė, asmeninė patirtis, pasaulėjauta mums padeda užpildyti nematoma.

– Pacituosiu tave: „Siekdamas sukurti filmą apie žmones, atsidūrusius sudėtingose situacijose, pats dažniausiai nesi su jais: tave skiria barjeras, stiklas, vaizdo kameros lęšis. Tad turi „atbukti“, kažką savyje nužudyti, nes fiksuojamos žmonių gyvenimo akimirkos nebeegzistuoja kaip tavo vidinis išgyvenimas. Jį užgožia pats dokumentavimo faktas. Tai skausmingas, sudėtingas procesas kiekvienam autoriui. Ir nepateisinamas. Dar neradau priežasties, kuri galėtų tai pateisinti.“ Ar kino dokumentininko etinė problema tau iškilo „Mariupolyje“? Turbūt ne taip aštriai kaip „Barzakh“ atveju? Juk Čečėnijoje pačiam teko skverbtis į netekties, gedulo slegiamų žmonių gyvenimus. „Mariupolio“ personažų praradimai nėra tokie asmeniniai. O pavojaus jausmas, mirties baimė bendra ir jiems, ir tau, žmogui su kamera. Tam tikra prasme esi net pavojingesnėje pozicijoje, taikiklyje.

– Etinės problemos buvo kiek kitokios, tad ir filmas kitoks. Apie Mariupolį galėjau sukurti kur kas skaudesnę, intymesnę juostą. Ji paliestų dalykus, apie kuriuos ten negalima prabilti, bent jau atvirai. Kiekvienas miestas turi savo paslapčių, tamsių pusių.

Tiesus miestas

– Kas sudomino Azovo jūros mieste?

– Pavadinimas, geografinė padėtis, istorija – visa miestiškų atributų konfigūracija. Patraukė dėmesį ir mitologinis aspektas. Mariupolis man labiau priminė mitą, o ne komplikuotą šiuolaikinį didmiestį. Kai mitologinius elementus matai kasdienybėje, lengviau rastis kino galimybei. Filmas kalba ne apie konkretų miestą, o politinį darinį, kurį kadaise pavadinome „poliumi“. Apie politiškumo radimąsi, žmonių sambūvį.

– Susidaro įspūdis, kad Mariupolyje patekai į geras rankas. Ir dėl šios priežasties – į svetimšaliui nepasiekiamas vietas. Tarkime, filme girdime radijo pranešimą apie susidūrusius tramvajus, ir po kelių epizodų jau filmuoji riedmenų remontą. Ar tave lydėjo kas nors iš vietinių?

– Mariupolio žurnalistė Irina Prudkova-Gavrikova, nepaprastos drąsos, energijos, reakcijos, jautrumo žmogus, tapo filmo komandos nare. Be jos pagalbos nebūtume sukūrę šio filmo. Pačios Irinos asmeninės istorijos dar įdomesnės, jos drąsa ir darbo metodai verti knygos.

– Kas yra Mariupolis tau pačiam?

– Gražus, nuoširdus, pažiūrų prasme – tiesus miestas.

– Ištyrinėjai Mariupolio DNR. Kokia, manai, bus jo ateitis? Juk šis miestas turi savo lemtį?

– Manau, į šį klausimą tiktų atsakyti kokia nors pranašyste... Tarkime, graikų pranašautojų pitijų, gebėjusių iš ženklų pasakyti vieną lengvai aiškinamą ištarą. Įdomu, Azovo pakrantėse gyvena tos žuvytės, rusiškai vadinamos „byčki“...

– Pūgžliai, gružliai...

Mantas Kvedaravičius

– Tai štai, kai tie visi gružliai iš jūros vėl išeis į krantą, Mariupolis sužydės.

Mantas Kvedaravičius Vilniaus universitete dėsto vizualinių kultūrų ir kino teoriją. Kultūrinės antropologijos magistro laipsnis jam suteiktas Oksfordo universitete, filosofijos daktaro – Kembridže. Dabar užsiėmęs kino projektu „Stasis“ – dirba Odesoje, Atėnuose, Stambule. Debiutinis M. Kvedaravičiaus kūrinys „Barzakh“ pelnė 15 tarptautinių apdovanojimų, tarp jų – Berlyno kino festivalio Ekumeninės žiuri diplomą ir žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ prizą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"