Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

„Mielas žmogau, gavau Jūsų laišką“

 
2016 03 21 16:15

Poeto, vertėjo, diplomato Jurgio Baltrušaičio laiškų knyga – šiandien tokia pat reikšminga, kokia anksčiau buvo Viktorijos Daujotytės monografija „Jurgis Baltrušaitis“ (1974; pirmoji literatūrologės knyga) ar J. Baltrušaičio rusiškosios poezijos vertimų knyga „Kalba su lemtimi“ (2007; vertė Linas Broga).

Knyga „Jurgis Baltrušaitis. Laiškai. Rašau tik tai, kas yra mano gili vidinė būtinybė„ parengta sutelktinėmis lietuvių (Gediminas Mikelaitis) ir rusų (Jevgenijus Cymbalas, Nikolajus Kotreliovas, Julija Snežko) filologų pastangomis.

Įžanginiame žodyje profesorė V. Daujotytė užsimena, kad reikėtų (gal net – pirmiausia reikėtų) J. Baltrušaičio Raštų leidimo. „Kad susidarytų būtinasis fonas“.

J. Baltrušaitis yra tokia asmenybė, kuri veriasi, skleidžiasi pamažu, po truputį, yra pamatoma, suvokiama, pajuntama dalimis ar dalelėmis.

Jo laiškų irgi nelabai paskaitysi greit, ištisai – tai gurmaniškas skaitymas, su atsitraukimas, įsiklausymais, pagalvojimais.

Dalis J. Baltrušaičio laiškų iki šiol sunkiai pasiekiami – toks jų likimas. Pavyzdžiui, laiškų italų rašytojui Giovanniui Papiniui esama apie du šimtus, dabar paskelbta tik penkiolika.

Trys laiškų kalbos – lietuvių, rusų ir italų (laiškelis A. Skriabinui – vieno sakinio – prancūzų kalba). Itališkai – jau minėtam G. Papini. „Brangus Sakale – ačiū už brolišką laišką. – Dar kartą įsitikinau, jog mūsų ryšys bus pats gražiausias pasaulyje. Tai labai reta ir didinga, kai dvi sielos rengiasi džiaugsmingam skrydžiui, abipusiai sužadindamos ir išjudindamos neatrastas galias <...> Todėl – prie darbo – reikia išmatuoti nuostabius tolius ir tokias pat linksmas prarajas <...>“ – rašė J. Baltrušaitis 1905 metų gegužę.

Įdomu, kada tyrinėtojams taps prieinami visi, tokie intriguojantys laiškai G. Papiniui?

Laiškų lietuvių kalba – ne toks jau didelis pluoštas. Liudui Girai, Vincui Krėvei-Mickevičiui, Baliui Sruogai, Juozui Urbšiui, Jurgiui Šauliui...

Didžiausia ir iškalbiausia dalis – laiškai rusiškai. Rašytojams Andrejui Belui, Valerijui Briusovui, Viačeslavui Ivanovui, mąstytojui Nikolajui Berdiajevui, didiesiems teatralams Vsevolodui Mejerholdui, Vladimirui Nemirovičiui-Dančenkai, Konstantinui Stanislavskiui, kompozitoriui Aleksandrui Skriabinui, aktorėms Olgai Knipper-Čechovai, Alisai Koonen, smuikininkei Verai Ritter...

„Gera būti žmogumi! – J. Baltrušaičio šūksnis laiške A. Koononen, savo Mūzai ir meilei. – Gyvenimas vertas visų savo ašarų.“

„Jūs – tas Lermontovo šešiasparnis serafimas. Jūsų siela sutverta iš pakalnučių ir rožių, iš pakalnučių ir rožių. Mano – iš kuklių gėlių erškėčio, kurį pateisina tai, jog iš jo buvo supintas Išganytojo vainikas...“ – iš 1909 metų laiško.

Raginimas: „Džiaukitės viskuo, ką Jums sakau, sakiau, sakysiu. Tokių žodžių, tokių jausmų, ko gero, savo kelyje daugiau nebesutiksite.“

O čia – visai kitoks, žemiškasis J. Baltrušaitis, jo prašymas V. Mejerholdui: „Man reikia gauti tris vietas į rytdienos spektaklį „Kinija“. <...> Būsiu labai dėkingas, jei kaip nors surasi man tokią galimybę.“ Pasirašo: „Tavo prieštvaninis draugas“.

Pasak V. Daujotytės, ne vienu atveju J. Baltrušaitis ir teatre buvo idėjinis vedlys. Jo laiškuose – teatro reformos projektai.

Vertėjas L. Broga rašė: „Baltrušaitis – mūsų kultūros figūra, stovinti šalia Donelaičio, Maironio, Čiurlionio, Milašiaus, Putino...“

„Nors jo poetinė tradicija neužgeso per visą amžių, jo poezija nėra populiari, – apgailestavo vertėjas. – Baltrušaičio poezija nepagauna paviršutiniško skaitytojo.“

Vertėtų priminti ir tokį L. Brogos prisipažinimą: „Aš jį visa savo esybe priėmiau gyvą ir vientisą – kaip savo būties fatumą. Pro išorinę eilių pilkybę man pamažu vėrėsi Čiurlionio kryžiai, aukurai, visatos toliai; prabilo daugelio amžių mąstytojų ir pranašų išmintis, aidėjo prislopinti kalnų ir jūrų, laukų ir girių balsai, vaidenosi vilnijanti Bacho fugų platybė, skambėjo skaidri Hendelio melodijų malda, tvirti bethoveniški kuriamo pasaulio mostai.“

Knygą išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"