Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

(Ne)išmanieji jausmų vergai

 
2016 11 04 6:00
Pristatyta naujausia Gražinos Mareckaitės knyga "neIŠMANIŲJŲ metas". Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Sostinės Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje pristatyta naujausia teatrologės, rašytojos, publicistės Gražinos Mareckaitės knyga „neIŠMANIŲJŲ metas“. Autorės teigimu, ši knyga kalba apie jausmų pasaulį, šiems laikams nemadingą, gal jau ir išnykusį.

„Kodėl nematai dabarties? Kodėl vis gręžiojies atgal? – savo knygoje klausia rašytoja ir čia pat pateikia atsakymą. – Jei nematai, akimirkos, sekundės, minutės, valandos, dienos, metų, šimtmečių tikslumu paaiškėja, kad dabarties nėra. Tikras yra vien tik būtasis laikas.“

Kūrinyje narpliojami laiko ir būties susipynimo klausimai. Septyniasdešimt septynerių autorė bando atgaivinti būtąjį laiką, ieško gyvybės dabartyje, kenčia dėl nesugrąžinamų akimirkų. „Jeigu sakome: „Žmogus ėjo per lietų“, galime įsivaizduoti, kad ėjo prieš šimtmetį, kadaise, o gal tik prieš akimirką?“ – knygos eilutėmis klajojo rašytojos abejonė.

Esamasis „Žmogus eina per lietų“, anot literatės, sustingęs, tarsi parašas po nuotrauka, paveikslu. „Užuot perteikęs gyvą dabarties akimirką, esamasis laikas kaip tik parodo suakmenėjusį, nejudantį, nesikeičiantį vaizdą, – filosofiškai mintijo Gražina. – Kaip neįmanoma sustabdyti akimirkos, taip neįmanoma kalbėti apie dabartį, nes tą akimirką, kol ištariamas žodis – pasisuka žemė, pasislenka laikrodžio rodyklė, nukrinta lašas.“

Rašytojos manymu, spalvomis, ašmenimis, dūriais įamžinta net ir gražiausia akimirka jau tą pačią minutę tampa praeitimi, būtuoju laiku. „Galbūt iš beviltiškų žmogaus pastangų ją sustabdyti, iš didelio troškimo dar kartą išgyventi gimsta nepaaiškinamas poreikis kurti?“ – retoriškai klausė ji.

Juntama kūrėjos pastanga praskleisti būties paslapties šydą, įminti gyvenimo ir mirties mįslę. Galbūt mūsų viduje gyvena tas atsakymas, kurio nepaliaudami ieškome?

Tekstus iš knygos skaitė aktoriai Pijus Ganusauskas ir Jurga Noreikaitė.

„Atgausiu viltį iš aukštai pažvelgti į pasaulio visumą. Koks stulbinamas reginys! Po kojom švyti galaktikos, šnypščia gęstančios žvaigždės, šmėkščioja planetų uodegos, – G. Mareckaitė skaitytojams atvėrė nežinomybės erdves. – Kurgi ta paslaptis, apie kurią kalbama ir kurios ieškoma? Pasirodys anapusinė šviesa, atsivers tikrovė? Neatsiveria ir nepasirodo. Tu lieki šiapus, o ji anapus.“

(Ne)prisiminimai

Knygos leidėja Rita Kubilienė pasakojo, kad rengdamos knygą kartu su autore, trečiosios vilniečių kartos atstove, jos daug šnekučiavosi, tie pokalbiai abi moteris nuvedę vaikystės takais.

Pasirodė, kad jas sieja daugiau kertinių taškų, nei maniusios. Jos vaikščiojusios tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis, išgyvenusios panašias pajautas. Tačiau autorės knyga, kaip pabrėžė R. Kubilienė, nėra prisiminimų rinkinys ar etiudai – tai gražiai parašytos lyrinės novelės.

„neIŠMANIŲJŲ metas“ veda skaitytoją prie poetiškų Vilniaus vaizdų. Pasak leidėjos, iškalbingos dailininkės Lauros Luišaitytės iliustracijos padėjo atskleisti teksto jautrumą.

Gražinos Mareckaitės naujausios knygos pristatyme dalyvavo žurnalistė Aldona Žemaitytė (viduryje), knygos leidėja Rita Kubilienė (dešinėje).

Turėtų įtraukti į mokyklinę programą

Pasak žurnalistės Aldonos Žemaitytės, autorė tinkamai pasirinkusi rašymo stilių: paprastą, visiems prieinamą, nutildantį aplinkinį triukšmą. Žmonės esą išsiilgę jaukios kasdienybės. Moteris priešpriešino G. Mareckaitę Ričardui Gaveliui. Rašytoja, kaip sakė žurnalistė, senajam Vilniui suteikė dvasingumo, į novelę sudėjo daug grožio, giluminio gėrio ir jautrumo.

Ji pavadino G. Mareckaitės kartą – Gutenbergo eros žmonėmis: „Kompiuterinis amžius – vien stuksenimas klavišais, – nedaugžodžiavo apibūdindama dabartį. – Tačiau ir prie to priprantama.“

Apibendrindama A. Žemaitytė tvirtino, kad ši knyga turėtų būti įtraukta į mokyklinę programą.

Kas tie neišmanieji

Rašytoja nekintančias vertybes pateikia per aliuzijos prizmę: kalbantys, „įžmoginti“ gyvūnai tapo įtaigia, pamokoma raiškos priemone, padedančia suvokti, kokia slėpininga yra mūsų visata, kaip nesustabdomai sukasi gyvenimo ratas.

Pačios G. Mareckaitės manymu, ši knyga kalba apie jausmų pasaulį, šiems laikams nemadingą, gal jau ir išnykusį. „Niuansai, subtilybės dabartyje nebėra tokie svarbūs kaip siužetas. Kam tie visi psichologiniai mezginiai? – lengvai ironizavo autorė. – Pasaulis gali būti tikslingas.“

Sostinės Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje susirinko ištikimiausi rašytojos gerbėjai.

Laviruodama žodžių žaismu autorė visaip vartaliojo sąvoką „neišmanieji“. Jausmų vergai, anot jos, galėtų būti ir tie, ir tie: „Kartais pagalvoju, kad būna ir priešingai, negali taip apibrėžti, kad „išmanieji“ nieko nejaučia.“

Apie ką ši knyga

Knygos autorė parašiusi bei inscenizavusi daugiau kaip dešimtį pjesių dramos, lėlių teatrams, realybėje pati gan teatrališka.

Paklausta, apie ką visgi yra jos naujoji knyga, paprašyta ją apibūdinti bei apibendrinti, autorė drąsiai rėžė, kad tai visiškas jovalas ir chaosas.

“neIŠMANIŲJŲ metas” veda skaitytoją prie poetiškų Vilniaus vaizdų.

Juolab kad kalbama apie daug dalykų: meilę, vyskupus, vaikystės prisiminimus, gamtą, gyvūnus…

„Sunku pasakyti, apie ką, matyt, apie viską… Gyveni tarp žmonių eidamas savo keleliais“, – galop konstatavo rašytoja.

G. Mareckaitė savo knygą norėjo pavadinti kasdienėmis istorijomis, tačiau suvokusi, kad nebus originali, sumanymo atsisakė. Galbūt tai ir yra visus sudominusio klausimo „apie ką knyga?“ atsakymas.

Nemėgstanti negatyvios literatūros rašytoja tikino negalinti prisiversti išlieti savo neigiamų emocijų ant popieriaus vien tam, kad jos greičiau užsimirštų. „Kažkas išmeta tai, kas jame yra susikaupę blogo, skaudaus, o kažkas turi tai sugerti, – atsiduso ji. – Asmeniškai man iškyla tik tie gražesni momentai. Bandant atgaminti tuos bloguosius, jie tarytum nuskęsta užmarštyje.“

„neIŠMANIŲJŲ metas“ priskirtas lyrinės novelės žanrui. Autorė apgailestavo, kad lyrika šiais laikais nėra populiari: „Turiu giminaitę – Gretą. Tai mergaitė, kuri nuolat įbedusi nosį į savo „mobiliaką“, jai galvoje tik „tūsai“... Kitas pasaulis, kitokia karta. Deja, lyrika – ne– madinga.“

Paklausta apie ateities planus, pasiteiravus, ar dar rašys, literatė šyptelėjusi prisipažino, kad rašymas – nenutrūkstamas procesas: „Negali nuo to išsigelbėti. Jau galvoji – viskas, nieko, tuščia galva, tačiau vis atsiranda naujų minčių ir sumanymų.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"