Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

„Penketo“ gyvenimas. Kirmėlės. Erotika. Bohema

 
2017 01 10 6:00
Neoficiali menininkų grupė veikė nuo 1976 metų iki paskutinės parodos 1986-aisiais. Dailės kritikoje jai prigijo „Penketo“ vardas.

1976 metais studijas baigė grupė jaunų tapytojų: Mindaugas Skudutis, Bronius Gražys, Romanas Vilkauskas, Henrikas Natalevičius ir Raimundas Sližys, kitaip – „Penketas“. Apie jų kūrybą – „Tapybos anatomiją“ – Viktoras Liutkus parašė knygą. Joje surinktos archyvinės nuotraukos, kurias išsaugojo „Penketo“ bičiuliai ir vaikai, negirdėti gyvenimo faktai bei nutikimai.

Tradicija – pozuoti užsimerkus.

Rankose laikydami knygą menininkai svarstė: ar jų gyvenimas skaitytojui bus įdomus? Gal reikėjo pasilikti prie akademinės kalbos? Išleisti albumą? Rašytojas, meno kritikas ir kuratorius V. Liutkus paprieštaravo: knyga – „kirmėliška“ kaip pati „Penketo“ kūryba. Kas galėtų būti įdomiau nei menininkų prisiminimai iš roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“, katalogų (kiekvienas – bene manifestas) leidybos, cenzūros papirkinėjimo „gramu“, šokiai, bendra tapyba, improvizuoti, siurrealūs, absurdo vaizdai, gulę ne tik ant drobių, bet ir nuotraukose, dokumentavusiose grupės gyvenimą.

Pakliūti į „cvirkynę“

1977-ųjų lapkritį sostinės Dailės fondo salone (vadinamojoje „cvirkynėje“, buvusioje Petro Cvirkos, dabar – Pamėnkalnio gatvėje) atidaryta studijas baigusių tapytojų paroda. Jų draugystė tęsėsi nuo tada, kai M. Skudutis, R. Sližys ir B. Gražys susipažino Kauno Juozo Naujalio dailės mokykloje.

Grupės įdėją sumanė M. Skudutis. Kas trejus metus rengiamose parodose išryškėjo saviti kiekvieno autoriaus kūrybos bruožai. „Kas buvo bendra – nekurti optimistinio pasaulio vaizdo, – pasakojo V. Liutkus. – Grupė subrendo be jokių manifestų, nors svarstė tokį parašyti. Pradėjus vardyti, ką ten reikėtų pasakyti, išeidavo antisovietinis tekstas. Jokių šansų tai paskelbti ar įdėti į katalogą.“

„Penketas“ buvo neoficiali grupė. Vienas sudėtingiausių menininkams kilusių uždavinių – parengti parodų katalogus. Kaip užsiminė M. Skudutis, kiekvieną nuotrauką ir žodį tekdavo derinti su Dailininkų sąjunga, „Glavlitu“, Kultūros ministerija.

„Jei norėdavai pasirodyti „cvirkynėje“, iš Kultūros ministerijos ateidavo žmogus patikrinti paveikslų. Nesakysiu pavardės, kas. Mes įpildavome gramą, jis nusiramindavo, paveikslai „praslydavo“. Gerai cenzūrą „apžaisti“ mokėjo Raimis, nemažai pavargti renkant „Glavlito“ parašus teko Mindaugui“, – kalbėjo V. Liutkus.

Viktoras Liutkus varto „Tapybos anatomiją“.Alinos Ožič nuotraukos

Kirmėlės ir moterys

Kuriant „Penketui“ meno kritikai ėmė svarstyti „teminio paveikslo“ – valdžios palaikomos ir meniniu šablonu virtusios tapybos – ateitį. Jauniesiems buvo įdomi siurrealistinė, keisto, fragmentiško, absurdiško pasaulio vizija, kuri keitė tuo metu vyravusius „gražius“ paveikslus.

Po pirmosios parodos „Penketo“ nariai ėmė kartu vykti į plenerus. Šie būdavo rengiami, kad paskatintų „teminių paveikslų“ kūrybą – išvykę į kaimus dailininkai turėtų tapyti darbininkus ir žemdirbius, jų kasdienybę. Žinoma, „Penketo“ menininkai užduotį suprato savaip: iš plenero Vepriuose grįžo pritapę vabzdžių, vabalų ir kirmėlių. Tada buvo pakrikštyti „kirmėlistais“.

Kaip rašo V. Liutkus, jaunieji kūrėjai elgėsi drąsiai, netgi įžūliai. Paveiksluose nesivaržė vaizduoti moterų kūno, erotinių vaizdų. Jau po pirmosios „Penketo“ parodos erotika ėmė vis labiau ryškėti dailininkų paveiksluose. Mūzomis tapdavo ir pozuotojos, ir dirbtuvių lankytojos, merginos iš pliažo ar pamatytos gatvėje. Kūrybos neaplenkė femme fatale ir asmeniniai gyvenimo santykiai.

Bohemiški pasibuvimai

Autografas dailininkui Arvydui Šalteniui.

Knygoje apie „Penketą“ surinkti laiškai, atvirlaiškiai, sveikinimai, užrašai. Korespondencijos grupės nariai vieni kitiems, kolegoms siųsdavo daug – rašė apie darbus, sumanymus, keliones. Vienas į kitą kreipėsi pravardėmis – Richardas III, Cepė, Krūmas, Bazaras.

M. Skudučiui rašė jo bendramokslis grafikas Edmundas Saladžius: „Labas, Cepe, rašau tau, kai tik gavau laišką. Reikalai judinami ir, atrodo, kad judės. Viskas turi būti all right. Mane jau užkankino visokie popierizmai. Bet per kraują paišau. Kitaip negalima.“

Knygos pavadinimas kilo iš tapytojų fotosesijos Vilniaus universiteto prozektoriume, kur dėstytojas Gintautas Česnys dailininkus mokė anatomijos. „Penketo“ nariai užfiksuoti palinkę prie negyvėlio. Potekstė – menininkai narsto sovietinį kūną. Kitose nuotraukose visi užsimerkę. Tapytojus nufotografavo fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.

Dirbtuvėse buvo ne tik kuriama, bet ir vyko bendraminčių susibūrimai. Šokius lydėjo „Pink Floyd“, Paulo McCartney, „Smokie“, džiazo ir popmuzika, klasikinės gitaros melodijos. Buvo švenčiami gimtadieniai, verdamas plovas, ant sienų ir lubų piešiami improvizuoti kolektyviniai paveikslai. Pasibuvimai – bohemiški, tačiau meninė aplinka leido pabėgti nuo sovietinės realybės ir monotonijos.

Iš penketo liko ketvertas

Knygos autorius ir dailininkai (iš kairės): Viktoras Liutkus, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Bronius Gražys.

1986 metais įvyko paskutinė grupės paroda. V. Liutkus rašo, kad perestroikos laikotarpiu grupės parodų tradicija, būtinybė rodyti savo meninę poziciją nebeatrodė tokia svarbi kaip anksčiau. Dar kartą „cvirkynėje“ „Penketas“ susibūrė 2009 metais, bet darbus eksponavo jau keturiese, be R. Sližio.

V. Liutkus surinko daugiau nei 400 nuotraukų iš dailininkų gyvenimo, 187 kūrinių reprodukcijas. „Kaip pėdsekys šalia būdamas mačiau, kaip klostėsi jų gyvenimas ir kūryba, apie kurią parašiau ne vieną straipsnį. Norėjau, kad ši knyga nebūtų akademinė studija, mokslinis tyrimas, lyginimas ar knaisiojimasis po tapybos kontekstą ir problemas. „Penketo“ reiškiniui leidau riedėti eseistinėmis vėžiomis“, – sakė V. Liutkus.

„Knyga man patiko“, – trumpai apibūdino H. Natalevičius, geriausias žaidėjas kauliukais tarp grupės narių. Kartą, iškritus šešetui, jis gavo naujas patalpas dirbtuvei įsirengti.

M. Skudutis fotokamera fiksavo grupės veiklą, knygoje yra daug jo darytų nuotraukų. „Viktoras „iškniso“ dalykų, kuriuos jau buvome pamiršę. Mūsų gyvenimas pateiktas plačiai, jis atrodo linksmas ir svarbus, galbūt svarbesnis nei menas. Turiu abejonių, ar tai – įdomu?“ – kuklinosi jis.

Pasak B. Gražio, knygoje aprašyti tikrų žmonių gyvenimo epizodai. „Jaunos kartos menininkai susiduria su kitomis problemomis, todėl kartais su studentais nesusikalbame. Ši knygelė – gyvi žmonės, čia sudėtas pats to laikotarpio įdomumas – kaip tada jautėmės, kūrėme, rezistencinė dvasia“, – svarstė B. Gražys.

Mindaugas Skudutis su grafiku Edmundu Saladžiumi.

.

Raimundas Sližys moko bičiulio sūnų piešti ant sienos.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"