Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

„Režisierių nosys nesceniškos“. Iš Antano Vengrio dienoraščio (II)

 
2016 05 01 6:00
Teatrologai Antanas Vengris ir Dovydas Judelevičius (priekyje). Antano Vengrio asmeninio archyvo nuotraukos

1965 m. sausio 26 d. Nusibodo smulkių straipsnelių redagavimas. Norisi imtis ko nors didesnio. Laikas išblaškytas, bėga kartais be naudos.

Vadinasi, imu bėdoti. Reikėtų parašyti: šiandien nuveikiau tą, šiandien užbaigiau aną. Kodėl neužrašau? Užrašysiu.

*

1965 m. vasario 9 d.

Prie [“Kultūros barų] redakcijos sudaroma redakcinė kolegija. Manęs, žinoma, vėl nebus jų tarpe. Lieku, kaip sakoma, mulas, juodadarbis. Tiek to.

Antanas Vengris su anūku Povilu.

*

1965 m. kovo 11 d.

Užvakar mirė K. Boruta. Išdidus, aikštingas rašytojas, bet nedidelis. Maištininkas, kandus, ironiškas, slepiąs sentimentą. Brangus savo „Baltaragio malūnu“, stilizuotom pasakom „Dangus griūva“, eilėraščiais, reiškiančiais jo maištingą sielą. Vis klausdavo sutikęs: – Na, kaipgi tu? Ką dirbi? Ir tuojau pats imdavo reikšti savo kokį nors nepasitenkinimą. Sakydavo, kad jį dabar nacionalistu vadina. Pirma pravardžiavo komunistu, dabar – nacionalistu. – Neįtiksi, – sakydavo ir vėl gūrindavo stambus, akiniuotas, kaip L. Tolstojus. Žmonės mėgdavo jį su Tolstojum lyginti.

Vis dėlto stambi figūra. Bent savo išvaizda ir užmojais.

Tikrai pažangus žmogus, suvalkietis. Ilgai nepripažintas, pripažintas pasimirė.

Šiandien M. Mironaitė surengė Aktorių namuose poezijos skaitymo vakarą: Donelaičio Adomas su Ieva, Slunkius ir kiti; Vaižganto Severiutė atsisveikina su Mykoliuku; Vienuolio „Paskenduolės“ pabaiga; Baltušio ištrauka iš „Kur išeina žmonės“; Baranausko iš poemos „Anykščių šilelis“; Maironio, Putino, Salomėjos Nėries eilėraščiai. Buvo užkimus. Nuolat gurkšnojo vandenį, berods, valgė piliules. Bet skaitė kaip tikra liaudies artistė. Jos meną sunku analizuoti, – reikia perpasakoti, pakilus ant jausmo koturnų.

Saliukė lūžo nuo žmonių ir tik nesprogo nuo plojimų.

Buvo Baltušis, buvo gėlių. Aš verkiau.

*

1965 m. kovo 14 d.

Vakar buvau Kaune, antrą kartą žiūrėjau „Operą už tris skatikus“. Paskui buvo aptarimas, kuriame šįkart dalyvavo ne tik kritikai, bet ir režisieriai. Niekas nieko doro apie Brechto dramaturgiją ir spektaklį nepasakė, išskyrus Veisaitę, kuri tą dalyką yra išstudijavusi ir recenziją rašiusi.

Vieni pagyrimai. Pasirodo, kad viešai kalbai, kad ji būtų prasminga ir laisva, reikia gerai pasiruošti.

Ir aš kalbėjau nekaip, nors Brechtą ir studijavau. Trūksta drąsos, apsiskaitymo, minties aiškumo. Vienas vargas.

*

1965 m. kovo 16 d.

Patyriau, kad „Kultūros barų“ dar daug kas neprenumeruoja. Agitavau, kad skaitytų ir rašytų.

*

1965 m. gegužės 18 d. Antradienis

Gyvenu baime: kad tik nepyktų A. Baltrūnas, atsak. „Kultūros barų“ redaktorius. Vakar jis parašė įspėjimus už tai, kad laiku iš Kėdainių nepristatė fotonuotraukų. Visi redaktoriai ir sekretorius gavo pylos. O atsakingasis, išbaręs ir pabaubęs, nuėjo gerti ir šiandien nepasirodė. Kam ta pagieža, ironija, piktas suktumas, nežinau.

Genutė davė perrašinėti Belio romaną „Biliardas pusę dešimtos“. Baigia versti. O mano Glinskis guli pas Kalvelį [leidykloje] ir guli. Kam tai?

Rambėju, rūgstu. Eina artyn senatvė, nors kartais jos artumu dar nesinori tikėti.

*

1965 m. gegužės 28 d. Penktadienis

Šiandieną pradėjau rūpintis tema: Juozo Grušo kūryba (literatūrinis portretas). Vyt. Kubilius karštai užteigė tą temą. Visockas, leidyklos „Vaga“ redaktorius, irgi pritarė mano planui. Manau, kad per trejetą metų parašysiu.

*

1965 m. gegužės (atsiprašau) birželio 4 d. Penktadienis

Šiandien su [dukra] Agnute buvom darže, geriau pasakius, – sode. Beveik visos obelaitės žydi. Agrastai net juodi. Serbentai išsikerioję. Miela akiai. Švaru, gryna, žalia. Džiaugiasi buožiška širdis.

*

1965 m. gegužės (atsiprašau) – birželio 11 d. Penktadienis

Kasdien sėdžiu Akademiniame dramos teatre. Eina respublikos jubiliejui skirtų spektaklių apžiūra.

Jau praėjo kauniškiai: „Vadink mane motina“ ir „Kaimas kryžkelėje“, praėjo šiauliečių „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ ir „Parduotos vasaros“, praėjo klaipėdiečių „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai?“ Rytoj žiūrėsim panevėžiečių „Gimimo dieną“.

Džiaugsmo maža. Abi inscenizacijos silpnos kaip kūriniai – eilė scenų. Kauniečių scenos (rež. ir insc. H. Vancevičius) sunkios, pripildytos psichologizmo, rėksmingos, todėl, atrodo, svarios, jaudinančios. Švysteli puikus aktorius Kęstutis Genys, kurio vieno galima klausytis valandomis – nenusibosta. <...> Puiki Staliliūnaitė (Birutė), Žekas (Gaigalas) ir kiti. Teisingai rašo „Kultūros baruose“ Eug. Ignatavičius: spektaklyje, šiaip ar taip, yra daug gražių, ryškių vaizdų.

H. Vancevičiaus teatras kandidatas į laureatus!

„Parduotos vasaros“ to neturi.

Inscenizacija, kaip dramos veikalas, įmanoma tik turint aiškią, savitą koncepciją. Dramaturgas rašo veikalą tik pagal savo idėjinę-meninę koncepciją, turėdamas prieš akis vieningą, pagal vieną kokią veiksmo liniją išrutuliotą kūrinį. Taip turėtų elgtis ir dramaturgas-inscenizatorius. Prozos ar poezijos veikalas, kurį jis inscenizuoja, turėtų būti tik žaliava, iš kurios jis pagal savo koncepciją kuria dramos veikalą. Tame darbe jam, be abejo, prisieis daug ką iš prozaiko ar poeto teksto išmesti, daug ką ir prirašyti, papildyti, išryškinti.

*

1965. VIII. 1

Buvome Panevėžyje pas Miltinį. Sergąs. Vaišino likeriu, lenkiška starka ir lietuvišku alumi. Rodė savo abstrakcionistinę tapybą. Verta dėmesio. Reikia rengti apie jį straipsnį.

Gaston Bachelard (prancūzų kritikas, Debussy draugas) sako, kad yra dvi vaizduotės rūšys: formalioji ir materialioji. Pastaroji ieškanti formos (išraiškos formos) ne spalvingoje ir besikeičiančioje išorėje, ne introspekcijoje, bet persismelkianti iki būties dugno; tenai ji randanti „vidinę substancijos formą“. Materialioji vaizduotė sudraminanti pasaulį. Ji substancijos gelmėje randa visus žmogaus vidinio gyvenimo simbolius.

*

1965. VIII. 27

Redakcijoj eina nuobodžios dienos. Nepasikalbam iš širdies su Baltrūnu. Jis vis vienas už visus viską apgalvoja ir veikia labai greit, gana tiksliai, tik vargas, kad vis nervingai, vis piktai, su nepasitenkinimu. O pats dėl to kenčia ir rūgsta. Ir geria kiekviena proga. Dėl žurnalo praturtinimo, suaktualinimo negalvojame, nesitariame. Naujos minties, ypač kritiškosios, neieškome.

*

1965 m. rugsėjo 7 d. Antradienis

Paskambinau Danai [Rutkutei]. Ji prižadėjo parašyti apie aktorių Roseną ir, be to, suagituoti didžiąją Moniką parašyti atsiminimus apie mūsų režisierius. Dana pasakė gerai pailsėjusi, esanti patenkinta, pilna gyvenimo džiaugsmo.

*

1965. IX. 9

Buvome darže, o gal geriau pasakyti – sode, nes šiemet vyrauja obelaitės su dideliu vaisių derliumi. Abi kriaušaitės irgi turi vaisių, trečioji dar tebeauga. Pasijunti tikru valstiečių vaiku, turtingu ir laimingu, lyg būtum gerą straipsnį išspausdinęs. Prisikrovėm pintines svogūnų, burokėlių, morkų, pomidorų ir dar kitokių gėrybių. Vos parvilkom, nors mums tarnavo autobusas ir troleibusas.

Skaičiau informaciją apie straipsnius anglų žurnale „London Magazine“ (vol. V. nr. 2). Alain Robbe-Grillet savo straipsnyje „Nuo realizmo ligi tikrovės“ rašo apie naują apysaką [naująjį romaną]. Jis sako, kad „realizmas yra ideologija, kurios vardu kiekviena nauja mokykla (kryptis) norėjo sunaikinti savo pirmtakus. Tą šūkį naudojo romantizmas prieš klasicizmą, natūralizmas prieš romantizmą. Net siurrealistai laikė, kad jų pasaulis yra realus pasaulis. Ir visi buvo teisūs, nes kalbėjo apie tokį pasaulį, kokį jį matė, ir kiekvienas matė jį skirtingai. Kad sugautum tikrovę susitelkimo vietoje, reikia nuolatos sunaudotas formas keisti naujomis. Jeigu gi priimtum, kad pasaulis jau pilnutinai atskleistas, tai, turbūt, tektų rezignuoti ką nors parašius. Reikia eiti vis į priekį, ieškoti dar nežinomų takų. Ir kas iš to, kad kiekviena iš jų taps iš eilės mirusia konvencija? Menas negali gyvuoti be nuolatinių revoliucijų. Kaip tik tarp revoliucijų ir evoliucijų vyksta jo (meno) nuolatinis amžinas atgimimas...“

*

Trečiadienis, 1965. IX. 29

Markas Petuchauskas ėmė kalbinti į [Mokslų] Akademijos menotyros skyrių – teatro istorijos rašymo reikalui. Bet nėra ten kelio ir, turbūt, niekada nebus. Tai labai gerai žino ne tik Jurginis, bet ir Žiugžda.

O darbas būtų malonus, ramesnis.

Dienos vis šiltos, sausos, dulkinos ir pilnos mašinų ūžesio, gazų tvaiko. Į senatvę norisi daugiau gamtos, tylos, užuovėjos nuo „civilizuotojo“ pasaulio.

*

Šeštadienis, 1965 m. spalio 2 d.

Vakar su H. [orodničiumi?] grįžome iš Pilkenių [kaimo Utenos rajone], nuostabaus aukštaičių krašto. Man rodos, kad tik tenai ryškiausiai pasirodo Lietuva, jos lyriškumas, taip būdingas jos visam menui. Kalnų kalneliai, gojų gojeliai (beržynėliai su drebulėmis, pušynėliai su alksniais ir šaltekšniais) apstoję ežerus, atvirus ir jau užakusius, pievelės ir dirvos pakaitom mainosi, sodybos tarp medžių ir miškelių išsimėčiusios, keliai keleliai išsivinguriavę tarp banguoto gamtovaizdžio, lyg gyslos, jungiančios žmones ir gamtą į vieną nuostabų kilimą. Esu įsitikinęs, kad ten žmonės tokie pat švelnūs, kaip gamta, ir tokie pat karšti bei nepastovūs, kaip peizažas. Nepastovūs gerąja prasme, t. y. nenustygstantys it Vaižganto Napalys, it Tilvyčio šokinėjanti lyrika.

*

Sekmadienis, 1965. X. 10

Skaitau antrą „K. Glinskio“ korektūrą. Rūpinuosi komandiruote, kurią turėčiau pradėti ryt, bet trukdo ta korektūra. Vis dar atsiranda klausimų, kuriuos išspręsti reikia daugelio žmonių pagalbos, – tai dėl vardo, pavardės, tai koks faktas užkliūva, tai stilius.

*

Antradienis, 1965. X. 18

Apsilpo širdis. Nuo kavos? Nuo nervinimosi? Nuo senatvės? Viskas kartu graužia. Ir dar – nekūrybiškumas. Per daug pasiduodu svajonėms. Tiesa, dar Glinskis, išeidamas į pasaulį lyg ir antrą kartą [pirmasis, mažesnės apimties, variantas išleistas 1937 m.] – mano „Kastantas Glinskis“, gerokai kankina. Abejonės! Nepasitikėjimas. Pirma knyga tokiu amžiaus metu! Pabaigiau visas korektūras ir – kaip bus, taip.

*

1965 m. lapkričio 4 d. Ketvirtadienis

Mūsų respublikos meno pasaulyje tebevyrauja Mieželaitis, Makūnaitė su Savicku ir Krasausku, Miltinis su Mironaite. Turiu parašyti apie pastarąją „Tarybinei mokyklai“.

Mūsų nameliuose – didi naujiena: pradeda veikti centrinis šildymas iš sostinės šiluminės elektros stoties – vandeniu. Malkų turime tik glėbelį, anglių tik krūvelę. Gal jų ir visai nebereikės...

Laukia sodelis. Reikia pabedžioti, medelius apraišioti ir palaiminti žiemai.

*

1965 m. lapkričio 29 d. Pirmadienis

Bandau iš „Kultūros barų“ redakcijos pereiti į LMR [Liaudies meno rūmų] dramos skyriaus repertuarinį skyrių. Jau beveik sutarta, tik reikia užtvirtinti.

Galvoju apie tai, kas gali vadovauti kolektyvui darbe. Be reikiamų gabumų dar būtinas etinis vadovo svoris, šviesus moralinis veidas, kaip įprasta sakyti. Reikalinga tam tikra jo etinė dorybė, kuri leidžia plačiai įžiūrėti į reikalus ir juos vykdančius žmones. Kad nebūtų blaškymosi, svaičiojimo, vienų bendradarbių priešpastatymo kitiems, intrigų, paskalų, girtuokliavimo ir t. t. Reikia, kad kiekvienas bendradarbis, doras, darbštus rastų vadove atramą, paramą, net paguodą tam tikra prasme. Tai, žinoma, nelengvas reikalas, tačiau jis vadovo turi būti sprendžiamas visu atsidėjimu, kantrybe ir supratimu. Gali būti nemėgiamų darbuotojų, bet jie neprivalėtų to jausti iš vadovo pusės. Kitaip jie bus paralyžiuoti ir negalės sėkmingai dirbti. O tai niekam nenaudinga.

*

1966 m. vasario 8 d. Antradienis

Lekia, vaike, berne, seni, gyvenimas it vėjas. Tau prieš tris dienas suėjo 54 m. Nuovargis tampa broliu. Protas ir prakticizmas ima viršų. Rūpi gyvenimo kraitis, su kuriuo reikės iškeliauti.

*

1966 m. gegužės 20 dieną.

Bręsta sumanymas atsidėti temai: „Istorinė lietuvių drama“.

Genutė, pagaliau, sutiko, kad būtų nupirktas televizijos priimtuvas.

Guli ant stalo Vabalo (2), Inčiūraitės, Montvilos, Narečionio pjesės. Nėra kur jas padėti. Popierius, popierius, popierius. O kur protas, meistriškumas, ambicija? Kur talentas?

Kuibyševo elektrinės statytojai. Antanas Vengris dešinėje. 1953 metai.

*

1966. VIII. 25

Vis labiau gilinuosi į lietuvių istorinę dramą. Tam reikia daug istorijos.

Paweł Jasienica rašo – „Życie literackie“ – kad Didžioji Lietuvos kunigaikštystė niekada nebuvo šlėktiška kaip Lenkija. Lenkijoj šalia karaliaus viešpatavo daug didikų, daug bajorų ir dvarininkų, tai Lietuvoje viešpatavo kokia viena magnatų giminė – Radvilai, Pacai, Sapiegos. Tvirtina, kad Jono Kazimiero viešpatavimo laikais Lietuvą valdė Radvilai. Tai buvusi magnatų monarchija.

*

1966. IX. 6

Kai išėjau iš kino [teatro] „Lietuva“, pažiūrėjęs „Karą ir taiką“, man atrodė Vilnius visai kitoks: medžiai puikesni, žmonės žavingesni, aš pats – kaip ant žirgo pasodintas.

*

1966 m. rugsėjo 29 d. Penktadienis

Praėjo lenkų filmų dienos. „Faraonas“, „Pelenai“, „Paslaptingas keleivis“, „Pirmoji laisvės diena“ ir kt. Filmai geri. Aktoriai geri. Tik reikia dažniau žiūrėti, dažniau bendrauti su jų kūrėjais. Jie filmuoja Prusą, Žeromskį ir Kručkovskį, o mes tik Sluckį. Kodėl nėra Žemaitės, Putino, Vaižganto? Būtų svaresnės medžiagos. Tas pats ir su teatrais. Jie pamiršo klasikus: Krėvę, Sruogą, Vaičiūną. Apie tai mes – Aleksaitė, Petuchauskas, Rutkutė – tariamės rašyti. Jauni režisieriai neskaito klasikų ir užsimerkę teigia – nesceniški. Jų nosys nesceniškos.

„Valdovą“ Klaipėda pastatė blogai. „Skirgailą“ Vilnius pastatė blogai. „Šarūną“ Šiauliai pastatė blogai. „Pavasario giesmę“ Panevėžys pastatė prastai. Kodėl? Nėra meilės, atsidėjimo, meistriškumo. O juk kasos nuo to tik papilnėtų. Kasos! Jos visada teatrų rūpesčių centre. Taigi. Kasos.

*

1968. V. 1 Gegužės pirmoji

Balandžio 29 d. turėjau išgirsti ministro Šepečio kritiką – apie būsimą knygą „Teatrinės minties pėdsakais“. Ją rengiau metus laiko. Įdomu, koks bus jos likimas.

Mieste girtavimas. Parduotuvės apgultos. Gatve drožia šeima. Motina veda ketverių metų mergytę, o šalia svirduliuoja tėtis girtutėlis ir traukia dainą pilnu balsu.

*

1968. VII. 7

Į VDR, į Greifsvaldo universitetą išvažiavo Genutė. Kokia iš karto tuštuma mano aplinkoje ir galvoje. Tuojau supratau, koks esu nepraktiškas, išsilepinęs ir išpaikintas Genutės, kuri neša ant savo pečių didžiulį darbų, rūpesčių krūvį.

Į Akademiją prof. Žiugžda manęs nepriėmė. Sakė, tegu būna ramus ir laukia. Apie Naujuosius metus, girdi, jam etatas bus... Pusę metų laukta. Tikėtasi. Buvo užtikrinta, kad jokių kliūčių nėra. Markas Pet.[uchauskas] dėstė kaip tikrų tikriausią dalyką. Ir še tau, boba, devintinės!...

*

1968 m. lapkričio 7 diena, ketvirtadienis

Rengiu paskutinę korektūrą knygos „Teatrinės minties pėdsakais“. Klaidų vis randasi ir randasi. Ir papildyti vis norisi ir norisi.

*

1969 m. kovo 8 d.

[Klaipėdos dramos teatro spektaklis Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, režisuotas Povilo Gaidžio.] Čia drama-poema labiau teatralizuota – ir režisieriaus, ir dail. Tarabildos. Vancevičiaus spekt. – Adomaičio soliavimas su prastu anturažu, čia užkimęs Paukštė (su angina) stengėsi rasti partnerių ir su jais drauge spręsti valdžios žmogaus dvilypumo tragediją. Ir Dausprungas, ir Vismantas, ir Morta čia vaidina vienu rakursu bei planu, ne taip, kaip Vilniaus spektaklyje. Klaipėdiečių spekt. lietuviai – karžygiai, vyrai milžinai, aprengti taip, kad išryškėja jų pečiuitumas, tiesiog monumentalumas, Vilniaus spekt. tik Adomaitis ir Kurauskas monumentalūs ir, man rodos, tikrai poetiški – Marcinkevičiaus personažai. Apskritai Adomaitis yra scenos poetas ir Paukštei nelengva su juo grumtis. Paukštė kietas, valingas, sausas ir dėl to neįtikina ten, kur kalba apie savo kančią ir jos būtinybę. Paukštės monologai, bendraujant jam su partneriais, lyg suskyla, susmulkėja, tragiška jo asmenybė lyg nebetenka monolitiškumo, kuris yra Adomaičio Mindauge. Adomaičio monologai turtingesni intonacijų, ironijos niuansų, vidujai labiau sukaupti, intymesni ir tuo pačiu žmogiškesni. Adomaitis žmogiškesnis, Paukštė valdoviškesnis, užtat žiauresnis, užtat mažiau sukrečiąs ir laimįs mūsų atjautimo.

Dail. Navickas davė vaidiloms daug laisvės, tik primindamas rąstigaliais senąją pilį. Jos pasieniai ir giluma tamsūs – kaip praeitis, kaip pirmojo karaliaus likimas. Kartu jis davė Mindaugui-Adomaičiui ir jo partneriams daugiau atramos taškų (krasės, stulpai, šešėliai). O Tarabilda, kaip ir tinka grafikui, scenovaizdžiui davė aštriai apibrėžtą formą, davė daug šviesos, spalvų, daug plokštumų ir l. mažai atramos taškų aktoriams. Jis padaręs narvą (traukinyje pasipasakojo man), kuriame kankinasi Mindaugas. Narvas įrėmintas įstrižomis plokštėmis (žalios-juodos su raudonais kraštais), einančiomis fono link aukštyn pagal pakopas, kurios (7) taip pat kyla palaipsniui į horizontą, apšviestą tai raudonai – kruvinai, tai mėlynai – kasdieniškai, visur ten plevėsuoja keletas vėliavų – tai šviesių mėlynų, tai kruvinų pagal įvykių pobūdį. Toks narvas padidina žmones, išryškina jų stambias figūras, tačiau netinka didesnėms jų grupėms ir kiek kausto mūsų žvilgsnį į tolimą ir plačią praeitį.

Kostiumai Tarabildos – taip, spalvingumas taip, figūrų stambumas ir pakilumas – taip. Navicko erdvės kūrimas – taip, pilka ir juoda giluma taip, tačiau monotoniškas pilkumas – ne, kostiumų prastumas – ne.

Makačino muzika – tik palydima, pritariama – ne arba abejinga. Balsio vargonai vis dėlto geriau.

Keisti įvykiai su B. [roniumi] Sivicku. Nori būti dramaturgas, ir nieko jam negalima padaryti. Pila ir pila vieną pjesę po kitos. Ir vis nesėkmingai. Ir vis man reikia jam tatai įrodinėti. Nepriėmiau vienos pjesės apie jaunimą, jis atidavė leidyklai. Ta pažadėjo išleisti, bet gavusi Aldonos [Liobytės] neigiamą recenziją, susilaikė. Sivickas kaltina mane. Neva aš skambinęs specialiai, atkalbinėjęs leidyklą, kad neleistų jo kūrinio. Tiesa, skambinau Visockui, kalbėjau apie Sivicką, bet argi galėjau pakenkti Sivickui? Esu visai švarus tuo atžvilgiu, ramus, nors grafomanas siunta. Chlivickas mano žodį „grafomanas“ pasakė autoriui, tas visai pasiuto ir pavadino mane žemu žmogumi – pirmą kartą mano gyvenime.

Kita bėda su Vyt. Venckumi. Pataisiau, paredagavau jo „Žalgirio mūšį“, ir komisija nupirko už vieną tūkstantį. Jis pažadėjo riebiai man atsilyginti, jei pasiseks. Kas bus dabar? Ir kaip sunkūs man tokie sandėriai.

*

1969. IV. 4

Rygoje, Akademiniame dramos teatre, mačiau prancūzų Rasino „Britaniką“. <...> Galvoji apie sceninės kalbos kultūrą, šiame [Commédie-Française] teatre nusišlifavusią per 300 metų. Teatras juk įkurtas 1680, o Rasino tragedija parašyta 1669 metais. Kur mes? Mes savo kalbą galėtume šlifuoti kol kas tik per Krėvės, Putino, Sruogos veikalus, bet mūsų gadynė jiems nepalanki. Neatsiranda režisierių entuziastų, kurie tuos rašytojus pamiltų ir neišleistų jų iš savo teatrų. Suvaidinti Šarūną, Skirgailą, Krūšną, Sapiegą, Jogailą, Dalią turėtų būti kiekvieno artisto svajonė. Tada galėtume kalbėti apie savo nacionalinio teatro kūrimąsi. O dabar esame internacionalistai, o gal ir kosmopolitai, negalvojame, kaip reikia kurti tautos teatro tradicijas, apie kurias svajojo kadais Sruoga.

Liūdna buvo po Rygą vaikštinėti vienam. Buvo mūsų artistų, bet jie – ne mano draugai, jauni, svetimi, lyg šalinasi nuo manęs, lyg nėra mums apie ką kalbėti, lyg ignoruojame vienas kitą. <...>

Negalima būti vienam. Reikia žmonių. Reikia žmogaus, su kuriuo galima lengviau gyventi ir mirti.

Kas kita namie. Čia saulė. Čia ruoša Velykoms. Čia namų dvasia budi. Čia gera dirbti ir svajoti.

*

1969. IV. 14

[Kaune] matėm Ir. Bučienės pastatytus Eduardo de Filipo „Vaiduoklius“. Įdomus scenos kūrinys, kur kas pralenkiąs Lapėno sukurtą spektaklį Akademiniame – „Cilindras“, kuris vulgarus ir kaip pjesė, ir kaip vaidinimas. Kai aš tokią nuomonę apie „Cilindrą“ pasakiau per aptarimą, H. Vancevičius ir Treinys smarkiai pasipiktino. Lapėnas jaunas, tas tylėjo. Mane palaikė M. Mironaitė, spektaklyje vaidinanti seną kurtizanę.

Aplankiau [aktorių] J.[urgį] Petrauską. Apie buvusį draugą P.[etrą] K.[ubertavičių] nieko doro nepasakė: buvęs nedisciplinuotas, į spektaklius ateidavęs girtas, garso pasiekęs anais laikais per landžią Vainiūnaitę, dabar per darbščią Kazakaitytę. Atsivertė apystorę papkę ir ėmė skaityti rusiškas recenzijas apie save – Piatrovskį, kuris 16-metis vaidino visokias komedijas, vodevilius Ukrainoje. Pilna pagyrimų, ir lietuviškoje spaudoje jų esama, bet kam juos kloti dabar man, kai noriu ką tikro sužinoti apie jo draugą, bendradarbį, partnerį? Net bloga buvo žiūrėti <...>.

Buvau teatre susitikęs ir su Labucku, dailininku dekoratorium, kuris prie taurelės žadėjo apie Kubertą kalnus išminties prirašyti, o dabar suka nosį į šalį ir ramiausiai kalba apie tai, kad neturįs kuo pasigirti. Tinginių pantis, daugiau nieko. Kas daug plepa, žinok, su darbais neskuba.

Maloniausia iš tos kelionės prisiminti artistą Genį, kuris „Vaiduokliuose“ vaidino durininką, artistą Zelčių, Eidukaitį, Urmonavičių, Balandytę, Tolkutę. Koks įdomus tragikomiškas de Filipo kūrinys, radęs gerą vietą Kauno scenoje Bučienės ir [dailininkės] Malinauskaitės dėka, gerų aktorių dėka.

*

1969. IV. 28

Kažkoks nemielas slogutis, ne, bjaurus slogutis liko po kelionės – komandiruotės į Šiaulių dramos teatrą. R. Jakučionis, A. Guobys, Dapkūnas, E. Ignatavičius, H. Vancevičius, dar moterėlė iš Šiaulių Vykdomojo komiteto (pirmininko pavaduotoja) – ištupėjome tame teatre penketą dienų ir grįžome it musę kandę. Spektaklis vienas už kitą menkesnis, publikos nėra, darbo nuotaikos nėra, susirūpinimo gerinti padėtį nematyti. Tiesiog – per keletą metų juoktasi iš scenos meno, o dabar, sako, išgelbės jauni aktoriai, kurie gali ateiti iš Konservatorijos. <...>

Išimtis A. Fredro „Damos ir husarai“ Natalijos Ogaj režisūroje. Matyti užmanymas, geras J. Taujanskienės – dailininkės sprendimas ir realizavimas jo scenoje; daug padaryta ir su aktoriais <...>. Visi veikė sušilę, ir šis tas išėjo. Ir tai vienintelis pakenčiamas spektaklis, vertas dėmesio.

Daugiau – „Teatrinės minties pėdsakais“. Pagaliau pasirodė, ištrūkusi iš „Vaizdo“ [spaustuvės] nagų, mano sumanyta ir parengta 405 psl. knyga. Direktorius vis atsargiai, vis bailiai vartinėja ją, laimindamas ir susiturėdamas. Ji jau išreklamuota per televiziją ir, berods, per radiją. Knygų rinkoje dar nematyti, nors į bazę jau pateko.

Dabar dirbsime su „Marija Juozapaityte“ ir „Petru Kubertavičiumi“. Žiūrėsime į juos knygų puslapiuose rudeniop.

Kurią čia dieną buvo K. Sajos pjesės „Šventežeris“ aptarimas Rašytojų sąjungoje. Apie tai, kaip technika (galima sakyti, šiūdienė civilizacija) puola kaimą, gamtą, žmones, murkdo juos, teršia jų žalumą ir tyrumą. Naikina gamtą ir žmonių moralę, tų žmonių, kurie mus augino ir mokė gyventi kukliai, romiai, na, gal ir vergiškai, t. y. per daug nuolankiai.

Tema aktuali, deganti, jaudinanti. Bet išspręsta ji, man rodos, be reikiamos rimties ir be to etinio patoso, kuris būdingas mūsų klasikai. Be nebus Saja užsikrėtęs moderniąja, truputį nihilistine literatūra. Man tai nepatinka, nors noriu būti lojalus didelių talentų ieškojimams.

Visi kalbėjusieji, Kubilius, Pakalniškis, Zalatorius, Areška, Veisaitė, Samulionis, Kanovičius gynė šį kūrinį nuo tariamų jo priešų, nors jų, man rodos, ir nėra <...>.

*

1969. IX. 9 Antradienis

Laikas viesulu lekia. Nuolat mintys apie galą. Gal rytoj? O reikia būti doram. Reikia tikėti tuo, ką gero turime ir ką kuriame.

Tikėjimo, kurio išmokė mama, bažnyčia, mokykla nebėra. O noris jį atgauti. Kaip? Kam? Lengviau pasakyti, kam: tai grąžintų vaikystę, nekaltybę, vienumą su aplinka. Gal tada nereikėtų taip skaudžiai galvoti apie galą, kurį vadiname mirtimi.

Kaip? Sako, norint atgauti tikėjimą, reikia šventai gyventi. O tai galiu padaryti, rodos, tik kurdamas, ką galiu.

Kūrybai, kokią įsivaizduoju ir kokios norėčiau, neturi laiko arba, geriau pasakius, maža laiko. Nueinu į tarnybą, į Liaudies meno rūmus, ten triukšmas, kalbos apie grybavimą, nenueinu – kremtuos, kad nepildau priedermės. Kančia. Naktimis dirbti nebegaliu. Rytais norisi drybsoti.

Šiandien didžiausias mano rūpestis – Petras Kubertavičius. Dar daug reikia skaityti, kol susidarysiu šiokį tokį vaizdą apie tą žmogų ir artistą, kuris, man rodos, dirbo labai daug, bet dirbo be formos, kuri mene būtina. Štai hipotezė. Tiktai hipotezė.

Glinskis vaidino, radęs gatavą formą, Kubertavičius vaidino chaotiškai, dar tik ieškodamas formos. Gal dėl to pirmasis padarė mažiau, bet užtat meistriškiau už antrąjį.

Bet ar tai teisybė?

*

Bus daugiau

Parengė Audrius MUSTEIKIS

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"