Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

„Sovietų pasakos“ autorius: Baltijos šalys priešinosi

 
2016 06 28 12:49
E. Šnuorė pikete prieš Rusijos agresiją Ukrainoje. Asmeninio albumo nuotraukos

Latvį Edvyną Šnuorę išgarsino filmas „Sovietų pasaka“ (2008). Dabar jo autorius – politikas, Latvijos Respublikos Saeimos narys, atstovaujantis dešiniajam Nacionaliniam aljansui. Praėjus aštuoneriems metams po sėkmingo debiuto E. Šnuorė pristato antrą filmą „Nežinomas karas: Baltijos šalių pasipriešinimas“.

Apie jį su autoriumi ir režisieriumi kalbėjosi žurnalo „Mājas Viesis“ vyriausiosios redaktorės pavaduotoja Vija Beinertė. Pokalbio fragmentai publikuojami autorei ir pašnekovui maloniai sutikus.

– Tavo naujasis filmas daug tylesnis ir paprastesnis už ankstesnįjį, tačiau toks pats gilus ir rimtas. Jis užpildo dar vieną mūsų istorinės atminties baltą dėmę. Kodėl filmo kalba – anglų?

– Abu mano filmai pirmiausia skirti Vakarų žiūrovams, kurie beveik nieko nežino apie Baltijos valstybes ir apie tai, kas čia vyko prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Man buvo svarbu parodyti pasauliui, kad mes priešinomės, kad Baltijos tautos ne nuolankiai susitaikė su okupacija ir leidosi pamažu naikinamos, bet su ginklais rankose aktyviai priešinosi pirmuosius dešimt metų, ir šis pasipriešinimas reikšmingas visos Europos kontekste. Girdime apie prancūzų pasipriešinimo judėjimą, apie baltarusių partizanus, betgi ir mums yra kuo didžiuotis, ką pasakoti jaunuomenei.

– Edwardas Lucasas, įtakingo britų savaitraščio „The Economist“ vyriausiasis redaktorius, tavo naująjį filmą jau rekomendavo savo sekėjams socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“. Ar esi galvojęs, kaip filmas galėtų būti platinamas Vakaruose ir Latvijoje?

– Ketiname jį platinti per Amazon.com ir iTunes. Ilgainiui tikimės išleisti DVD, kurį būtų galima dovanoti Latvijos mokykloms.

– Po „Sovietų pasakos“ tu Maskvoje buvai simboliškai pakartas ir sudegintas. O kaip po šio filmo?

– Po šio dar nedegino. Gal todėl, kad filmas dar nebuvo labai reklamuojamas.

Šiuo metu E. Šnuorė yra Latvijos Respublikos Saeimos deputatas.

– Tąkart jie korė ir degino filmo nė nematę. Dauguma iš tos minios net nežinojo, kad tai filmas, o ne, tarkim, knyga.

– Tąkart buvo kitaip. Premjera vyko Europos Parlamente, į kurį buvo pakviesti ir žurnalistai. Iš Rusijos atvyko dvi televizininkų grupės ir sukėlė ažiotažą, po kurio kilo isteriška reakcija. Kremlius bijo visų, kas demaskuoja kraupius stalinizmo nusikaltimus, kadangi tai kelia grėsmę Putino diegiamai „nacionalinei idėjai“. Tačiau po to korimo ir deginimo Edwardas Lucasas parašė recenziją, ir filmas išėjo į platųjį pasaulį. Dabar Kremliaus medijos gudresnės, pačios manęs nereklamuoja. Bet ir laikai pasikeitė. Vakarai vis geriau supranta Rusijoje vykstančius procesus. Pirmasis filmas atskleidė kruviną komunizmo esmę. Stengiausi parodyti akivaizdžias paraleles tarp nacizmo ir komunizmo – Vakarai apie tai žinojo mažai. Dabar informacinis fonas pasikeitęs. Visų pirma, Kremlius įprato, kad pasirodo filmai ir knygos, demaskuojančios čekistų režimą, antra, problemų jiems netrūksta ir be manęs – Ukraina, Sirija, sankcijos. Kuo galėjo didžiuotis Rusija per pastaruosius septyniasdešimt metų? Niekuo!

– Patys rusai ironizuoja: pagrindinis Putino pasiekimas per šešiolika valdymo metų yra pergalė Antrajame pasauliniame kare.

– Ir dar naftos kaina.

– Dabar ir su tuo ne kažin kas, nukrito.

– Taigi lieka tik Pergalės diena. Iki 1965 metų niekas gegužės 9-osios nešventė. Ši data buvo ištraukta į paviršių Brežnevo laikais. Nes nieko kito jie ir neturėjo – milijonai ištremtų, numarintų badu, nužudytų.

– Ar gegužės 9-ąją, po kurios pusė Europos pakliuvo žmogžudiško režimo valdžion, tikrai derėtų švęsti? Juk profesionalūs žudikai iš NKVD tęsė savo darbą ir po 1945-ųjų gegužės 9 dienos.

– Bet aš suprantu, kodėl rusai Latvijoje švenčia gegužės 9-ąją: jei nebūtų gegužės 9-osios, nebūtų čia nei Ušakovo (Nilas Ušakovas – Rygos miesto meras, prorusiškos partijos „Santarvės centras“ vadovas – red.), nei tų visų šventėjų. Prieš okupaciją Latvijoje buvo nuo 8 iki 10 procentų rusų.

– Be to, jie buvo lojalūs valstybei piliečiai.

– Būtent! Ušakovas anksčiau šventė ir spalio 13-ąją – dieną, kada 1944 metais raudonieji „išvadavo“ Rygą. Praėjus metams, 1945-ųjų spalio 13 dieną, Rygoje lankėsi vienas britų diplomatas. Archyve skaičiau jo pranešimą Londonui: žmonės nemini šios datos, rusų režimą laiko okupacija, vaikšto prislėgti. Tokia tada buvo rygiečių reakcija. Tačiau mane domina kitas klausimas: ką tie žmonės prie paminklo galvoja apie tai, kodėl latviai, kurie neva buvo „išlaisvinti“, ten neina? Ar jų tai neglumina? Ir ką iš tiesų švenčia Ušakovas? Kolymos pergalę prieš Buchenvaldą? Vienas žmogėdrų režimas pakeitė kitą. Iš pagarbos valstybės pamatinei nacijai derėtų elgtis santūriau, o ne rengti įžūlius balaganus pačiame Rygos centre. Tačiau kai Putinas nuvirs nuo sosto, nublanks ir čia visa bravūra.

Pirmasis E. Šnuorės filmas„Sovietų pasaka“ išgarsėjo labai plačiai. Rusijoje jis buvo uždraustas.

– Dar vienas klausimas. 1991 metų barikadose Rygoje stovėjo ne vien latviai. Taip pat ir tarp milicininkų, stojusių Liaudies fronto pusėn tiek sausį, tiek per rugpjūčio pučą, buvo ne tik latviai. Todėl aš aiškiai skiriu rusus nuo homo sovieticus, Bulgakovą nuo šarikovų – tų, kurie dievina Putiną, ilgisi SSRS ir yra įsitikinę, kad „rusai Latvijoje diskriminuojami“.

– Tai yra mitas, kad dauguma rusakalbių atvykėlių palaikė Latvijos nepriklausomybės idėją. Šią temą nagrinėjantys istorikai padarė išvadą, kad nepalaikė visiškai. Taigi nekorektiška aiškinti, kad iš pradžių viskas buvo nuostabu, tik paskui blogoji Latvija čionai suvažiavusius rusus apgavo, todėl šie įsižeidę tapo labai aršūs. Tokie jie buvo ir 1991-aisiais. Jie jau tada norėjo, kad rusų kalba čia turėtų antrosios valstybinės kalbos statusą. O dar prisiminkime 1991 metų „Daugpilio iniciatyvą“, raginimus kurti „regioninę autonomiją“. Pagrindo dideliam optimizmui dėl „mūsų rusų“ nematau. Aišku, kad yra ir tokių, tačiau labai mažai. Kurgi buvo Latvijos rusų inteligentija, kai čia atvyko Valerija Novodvorskaja pasmerkti gegužės 9-osios orgijų?

– Grįžtam prie filmo: jame žodis suteiktas tiek trijų Baltijos valstybių pasipriešinimo judėjimų dalyviams, gyviems liudininkams, tiek JAV saugumo tarnybų analitikui, Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų istorijos tyrinėtojui. Tačiau ne mažiau įdomus man pasirodė čekistų veteranas, kurio akys, prabilus apie „likviduotus“ žmones, sublizgo. Apgailestaudamas jis pridūrė, kad iki galo tvarkos jiems taip ir nepavyko įvesti. Šiandien irgi tvarkos dar nėra.

– Toks jų supratimas. Tas veteranas gyvena Rusijoje. Tvarkos – kaip supranta jis – tikrai nėra, nes Baltijos šalys yra laisvos. Į filmą netilpo vienas reikšmingas epizodas. Paklaustas, koks buvo vietos žmonių, latvių ir lietuvių, požiūris į čekistus, jis atvirai pripažino: blogas požiūris, jie nepakluso, nieko mums neduodavo, bet mes patys viską pasiimdavom, neklausę. Aš neturiu iliuzijų dėl tų žmonių.

*

Edvynas Šnuorė (Edvīns Šnore) gimė 1974 metais Rygoje. Latvijos universitete studijavo politikos mokslus ir tarptautinius santykius. Stažavo Oslo (Norvegija) universiteto Politikos mokslų institute. Latvijos universitete 2013 metais įgijo istorijos mokslų daktaro laipsnį.

Dirbo Gynybos ministerijos struktūrose ir kt. Šiuo metu – Latvijos Respublikos Saeimos deputatas (Nacionalinis aljansas).

Dokumentinių filmų „Sovietų pasaka“ (2008) ir „Nežinomas karas: Baltijos valstybių pasipriešinimas“ (2016) autorius ir režisierius.

2008 metais apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu. Vedęs, augina du sūnus.

Parengė Audrius MUSTEIKIS

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"