Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

„Tartumberibu“ prakalbina liūdnus vaikus

 
J. Rudėnaitės teigimu, dažnai vaidinama situacija vaikams būna labai artima ir jautri, vaikus toks dėmesys, šiluma dažnai sugraudina, jie išlaisvėja, nebenori pulti, gintis. „tartumberibu" archyvo nuotraukos

„Tartumberibu“ jau trejus metus rengia pasirodymus mokyklose, socializacijos centruose, vaikų globos namuose, stovyklose ir atveria skaudžias socialines problemas, su kuriomis susiduria vaikai – patyčias, fizinį ir psichologinį smurtą, į alkoholio liūną panirusių tėvų prakeiksmą. 

Trupės „Tartumberibu“ vadovės Jurgitos Rudėnaitės teigimu, forumo teatras – tai socialinė erdvė, kurios diskusijai pasitelkiamas teatro metodas. Forumo teatro vaidinamą spektaklį gali sustabdyti auditorija ir siūlyti, kaip toliau turi elgtis personažai.

Paprastai trupė suvaidina etiudą, trunkantį iki 5 minučių – tam tikrą situaciją, kuri baigiasi skaudžiausioje vietoje, kulminacijoje. Visuomet rodomas agresorius ir auka, o pati publika nusprendžia, kas yra kas, ir bando išspręsti tarp judviejų iškilusį konfliktą. Publika pradeda vaidinti kartu su trupės aktoriais.

„Kai sustabdome vaidinimą ties skaudžiausiu tašku, žiūrovai klausinėja aktorių įvairių klausimų. Po to mes iš naujo vaidiname situaciją, auditorija gali suploti bet kuriuo metu ir keisti veikėjus, pasiūlyti, kaip elgtis kitaip, ką sakyti ir pan., išskyrus agresorių. Negalime iš vaidinimo išimti agresoriaus, mokome, kaip su juo elgtis ir kalbėtis, kaip padėti jam išspręsti problemą, kad jis nebūtų agresorius. Dažnai sutinkame neutralių žmonių, kurie nėra nei aukos pusėje, nei agresoriaus, ir įsitraukę jie bando padėti abiem pusėms. Tai yra reali praktika išmokti keisti situacijas, kurios yra tavo realybėje, kasdienėje aplinkoje, tai moko kitaip pažiūrėti į problemas, pamatyti pasaulį kitu kampu“, – „Lietuvos žinioms“ sakė J. Rudėnaitė.

Sprendžia socialines problemas

Pasak jos, forumo teatras palengvina priėjimą prie vaikų, įleidžia į jų pasaulį, įtraukdamas juos į vaidinimą. Vaikams parodoma, kad jie turi teisę kalbėti, kad jų klausosi, nori išgirsti jų nuomonę. „Ypač didelių pokyčių pavyksta pasiekti kaimo mokyklose, nes ten vaikų požiūris labai siauras ir jie nesupranta, kad gali būti kitaip, o tu parodai, kad pasaulis gali būti kitoks“, – kalbėjo ji.

Trupės „tartumberibu" vadovė Jurgita Rudėnaitė/ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Jiems įdomu viskas, ką pasakoji, rodai, vaidini. Tik kaimuose kartais sudėtingiau rasti kažkokių sprendimo būdų. Ten vaikai turi mažiau galimybių laisvalaikiui. Jei vaikas nori ką nors veikti po pamokų, jam sunku grįžti namo į kaimą, jo kelionė autobusu ilgiau užtrunka ir dažniausiai tik kokie du autobusai važiuoja per visą dieną“, – pasakojo R. Judėnaitė.

Ji taip pat pridūrė, kad kaimuose vaikai juos pasitinka šilčiau nei miestuose, ten lengviau užmegzti kontaktą, bendrauti. Miesto mokyklų jaunimui svečiai mokyklose – kasdienybė, o kaimuose vaikams tai šventė.

„Kaimuose mūsų laukia su sūriais ir duona, ten vaikams yra šventė, kad atvykstame, nes esame vieninteliai tokie – ten niekas nevyksta, niekas pas juos neatvažiuoja. Jaučiamės dėl to labai ypatingi. O miestų mokyklose vaikai sako: dar vienas projektas, o kitą savaitę vėl kiti atvažiuos, neįdomu. Tuomet labai sunku užmegzti asmeninį kontaktą, susidraugauti“, – sakė J. Rudėnaitė.

Po pasirodymų vaikai verkia

Forumo teatro trupė taip pat lanko vaikų globos namus, pernai jie surengė pasirodymą Švėkšnos socializacijos centre. Pasak J. Rudėnaitės, patirtis tokiose įstaigose būna labai stipri, kartais net skaudi, būna sunkiau vaidinti nei mokyklose.

„Kai mes nuvažiavome į Švėkšnos socializacijos centrą, ten į mus buvo rodoma pirštais, mus stumdė, rėkė „kas jūs tokie? ko čia atvažiavot? ko norit iš mūsų?“ Iš pradžių net buvo baisu, nes pirmą kartą patyrėme tokį atstūmimą, nusistatymą, gynybą. Tą kartą reikėjo ne tik laiko su jais susipažinti, pažaisti, bet apskritai, laiko, kad nuslūgtų jų emocijos gintis, priešintis“, – savo patirtimi dalinosi J. Rudėnaitė.

Tačiau rezultatai būna džiuginantys – bendraudami, žiūrėdami teatro vaidinimą vaikai pasikeičia neatpažįstamai, nes vaidinama skaudi situacija jiems būna labai artima ir jautri, vaikus toks dėmesys, šiluma dažnai sugraudina, jie išlaisvėja, jie nebenori pulti, gintis.

„Sunkiai, bet pralaužėme jų gynybą, nes kiekvienas iš jų giliai viduje nori bendrauti, kalbėtis, nori elementaraus dėmesio. Vaikai pajuto, kad mes nenorime kažkaip jų keisti, kaltinti, teisti, o norime pabūti su jais, pasikalbėti, pasiklausyti jų istorijų, sužinoti, kaip jie čia gyvena. Galiausiai rezultatas buvo toks, kad po mūsų pasirodymo jie nuoširdžiai verkė, o kai mes išvažiavome, jie bėgo paskui mūsų autobusą“, – atvirai kalbėjo J. Rudėnaitė.

Pasiekti pokyčių sunku

Pasak „Tartumberibu“ vadovės, teatro pasirodymu galima apversti vaiko pasaulį aukštyn kojomis ir parodyti jam, kad gali būti kitaip, parodyti jam šviesią gyvenimo pusę, sušildyti, pradžiuginti savo dėmesiu.

Tačiau pasitaiko atvejų, kai pasirodymai duoda tik vienkartinę naudą, nes vaikai ir toliau gyvena toje aplinkoje, kur keistis nenori mokyklų ar vaikų globos įstaigų darbuotojai, todėl negali keistis ir vaikai.

„Vienuose vaikų globos namuose praleidome net dvi dienas, nes rodėme ne tik forumo teatrą, bet vedėme ir simuliacinius vaidmenų žaidimus ir taikėme kitas metodikas. Per tas dienas matėme, kaip darbuotojai gražiai bendrauja su vaikais, klausia: „Ar arbatėlės tau išvirti? Ar viskas gerai“. Bet tą dieną, kai jau turėjome išvykti, supratome kad visa tai buvo tik vaidyba, nes išgirdom kaip iš tikrųjų darbuotojai bendrauja su vaikais – jiems buvo net grasinama, jie pravardžiuojami, iš jų šaipomasi. Ir tada pasidaro taip skaudu, nes bendravai su tais vaikais, jie tave prisileido, atsivėrė, parodei jiems, kad gyvenimas gali būti gražus ir geras, bet tau išvykus jie vėl grįžta į skaudžią realybę“ , – liūdnai pasakojo J. Rudėnaitė.

Trupėje vaidina ne profesionalūs aktoriai, o savanoriai.

Vaidina ne profesionalai

Trupę sudaro aktoriai ne profesionalai, o savanoriai. Šiuo metu trupėje yra 22 nariai nuo 13 iki 27 metų. Trupė veikia visiškai savanorystės pagrindais, tik kartais mokyklų paprašo apmokėti kuro išlaidas, jei tenka važiuoti į tolimas kaimo mokyklas. Paprastai „Tartumberibu“ aplanko po 2–3 mokyklas per mėnesį. Pasirodymuose dalyvauja 2–3 klasės, apie 80 vaikų, o vieną pasirodymą rengia 7 trupės nariai.

Prisijungti prie teatro trupės gali kiekvienas norintis savanoris, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Pasak J. Rudėnaitės, nėra jokio repeticijų lankymo grafiko – dalyvavimas jose irgi yra savanoriškas. Ji taip pat priduria, kad nereikia būti teatro profesionalu, kad galėtum vaidinti forumo teatre.

„Žmogus, kuriam rūpi pasaulis, jau yra forumo teatro profesionalas. Juk mes dažnai vaidiname tokias situacijas, kurios yra iš mūsų asmeninio gyvenimo, tai, ką patys patiriame. Tam nereikia žinoti kažkokio kultūrinio konteksto. Pas mus trupėje yra viena mergina, kuri sėdi neįgaliojo vežimėlyje, turėjome kelis savanorius, kurie buvo su psichine negalia. Matome, su kokias sunkumais, problemomis jie susiduria kasdienybėje. Todėl tokia įvairių žmonių trupė ir pats forumo teatras padeda atmerkti akis, tau pradeda rūpėti viskas, kas vyksta aplinkui, tu nori padėti, tu nori keisti, tavyje nebelieka apatijos“, – kalbėjo J. Rudėnaitė.

Kodėl „Tartumberibu“?

Forumo teatro metodą XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje sukūrė brazilas Augusto Boalas. 2006 metais šį metodą Lietuvoje įtvirtino aktorė Rimanta Vaičekonytė, kuri ir įkūrė pirmąją forumo teatro trupę mūsų šalyje. Į ją, būdama penkiolikos, J. Rudėnaitė pateko atsitiktinai, internete radusi skelbimą, kad teatras ieško narių. Tačiau 2013 metais ši trupė iširo ir Lietuvoje nebeliko forumo teatro. Kurti naują trupę buvo pasiūlyta J. Rudėnaitei.

„Projekto „Myliu Panda“, kurio tikslas buvo kovoti prieš diskriminaciją, organizatoriai norėjo rengti forumo teatrą. Jie pasiūlė man burti trupę ir kurti forumo teatrą, nes po trijų savaičių jau reikia rengti pasirodymą vaikų globos namuose“, – sakė J. Rudėnaitė.

Ji iš pradžių tikrai dvejojo, buvo ką tik baigusi mokyklą, pasirinko kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete ir visada teatrą laikė tik pomėgiu, tačiau dabar sako: „Aš puikiai išmaniau forumo teatro metodą ir žinojau, kad jis yra paveikus spręsti socialines problemas. Mačiau, kokių pokyčių pasiekiame mokyklose, kaip padedame žmonėms. Negalėjau nesutikti, norėjau tęsti tą veiklą. Todėl pradėjau ieškoti žmonių trupei“.

Taip 2013 metais susikūrė forumo teatras „Tartumberibu“, kuris dvejus metus neturėjo pavadinimo ir buvo tiesiog forumo teatras. Prieš metus trupė įgijo viešosios įstaigos statusą ir, pasak J. Rudėnaitės, pasivadino savotišku burtažodžiu, kuris puikiai apibūdina teatro trupės veiklą.

„Kai galvojome pavadinimą, kažkas greitai burbtelėjo lyg kokį burtažodį „Tartumberibu“. O mes juk savo veikla ir triname visuomenėje egzistuojančias ribas, juk jau pats forumo teatras yra be ketvirtosios sienos“, – teigė J. Rudėnaitė.

Teatras – gyvenimo būdas

„Tartumberibu“ vadovė pati oficialiai nėra diplomuota teatro profesionalė ir įvairių teatro metodikų išmoko savarankiškai, dalyvaudavo įvairiuose mokymuose, projektuose. Nors teatras J. Rudėnaitės gyvenime svarbų vaidmenį vaidina jau nuo vaikystės, tačiau tik dabar, būdama 21-rių ir labai tikslingai pasirinkusi teatro režisūros studijas Klaipėdos universitete, ji suprato, kad teatras nėra tik pomėgis, tai gyvenimo būdas, o gal jos pašaukimas.

„Reikėjo laiko pripažinti, kad tai ne hobis, o greičiau gyvenimo būdas. Teatras visada buvo šalia. Pernai vasarą keliavau viena kalnuose Skandinavijoje. Sėdėjau kalno viršūnėje, aplinkui – ledynai, šviečia saulė, nuostabus grožis, aš tokia laiminga. Ir galvoju: „Dėl ko man verta dabar nusileisti ir palikti šią nuostabią vietą? Pirma šovusi mintis – teatras. Dėl teatro verta nusileisti ir nuo kalno viršūnės“, – savo išgyvenimais dalijosi J. Rudėnaitė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"