Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Tie darbeliai ne menkesni“. Iš Antano Vengrio dienoraščio (IV)

 
2016 05 10 6:00
Geros nuotaikos valandėlė. Antanas Vengris.
Geros nuotaikos valandėlė. Antanas Vengris. Antano Vengrio asmeninio archyvo nuotraukos

Toliau spausdiname teatrologo Antano Vengrio (1912–2014) dienoraščio fragmentus.

1977. VII. 18 Pirmadienis

E. Žalinkevičaitė [Petrauskienė] vengia apie save kalbėti. Ką prisimena iš spektaklių, pati ant popiergalio surašė. Kadangi laikoma muzikalia ir plastiška, pažymėjo, kuriuose spektakliuose teko šokti.

Tvirtino, kad herojus vaidinančiam reikia baritono balso. <...>

Dabar V. Noreika gastroliuoja Australijoje. Jam apie 35 m. Toks buvo ir K. Petrauskas gastrolierius. Jam paminklo nestato, nes trūksta pinigų. 4000 žadanti pridėti LTD [Lietuvos teatro draugija]. Ji pati pinigų neturinti. Be to, nelabai tesirūpinanti mirusiais, lavonais.

Išlaikanti 6 žmones. Vien valgiui išleidžianti 300 rb. per mėnesį. Valdžiai užrašiusi namus Kaune, kur dabar Petrauskų memorialinis muziejus.

*

1977. IX. 20–21

IX. 15 15 val. buvo „Liter. ir meno“ redakcijos suorganizuotas teatro kritikų susitikimas su teatrų vadovais, CK ir Kultūros ministerijos vadovais. Vietų trūko, kaip dabar teatruose.

Gražiai ir protingai pakalbėjo savaitraščio redaktorius Aleksa, red. Vasiliauskas. Kritikai, K. Saja buvo švelnūs. Bet po H. Vancevičiaus kalbos, kurioje jis sukritikavo mano recenziją „Žento byla“, Saja pasakė netikįs nė vienu jo žodžiu, o D. Judelevičius pavadino tą režisierių skundiku. J. Miltinis visą laiką replikavo visiems, maloniai šaipėsi iš D. Rutkutės, kuriai teko pirmininkauti; man pasakė, jog, maždaug, patylėčiau, nes nesu teatralas; prisimenąs mane kaip literatūros recenzentą ir pan. Tylėjau, bet atsikirtau Vancevičiui; pavadinau jį gudriu, bet neišmintingu, kad jo žodžiai padvelkė demagogija. Po susirinkimo ėjome kartu namo per visą Lenino prospektą, lydėjo mus A. Kernagis, pristatytas kaip teatro partinės organizacijos sekretorius. Jie abu sutartinai gynė tą savo spektaklį ir kaltino mane piktumu; kad aš išliejęs tulžį, kad visi kritikai ne daugiau kaip pletkininkai (ir visos LTD bobos tokios esančios), kad dabar atėjęs laikas girti Šiaulius, kur „Prisikėlimas“ – tik Vaičiūno išniekinimas (plikas subines scenoje rodą), kad tas gudruolis Miltinis išvengiąs kritikos, ogi Maskvoje su savo spektakliais pasirodęs visai prastai, tuo tarpu jų teatras laurus skynęs, kad „Valdovas“, „Prisikėlimas“ niekai, kad „Škac, mirtie, škac“ niekai ir t. t., ir pan. Vancevičius dar turįs jėgų, dar parodysiąs, tik ne taip greit jis dirbąs kaip tokios Ragauskaitės, kurioms aktorius nerūpįs, darbas su juo nesvarbus, o štai Akademiniame teatre kiek išaugo jaunų talentų, nes, matai, čia mokama dirbti. Netylėjau ir aš, kartojau, kad ne tik Vancevičius, bet ir kiti vyr. režisieriai per mažai statą, kad daug aktorių neturi ko veikti, kad nesirūpinama liet. klasika, kad Akademiniame teatre jaučiamas veiklos atslūgimas ir supilkėjimas. Persiskyrėme padavę viens antram rankas po to, kai aš pabrėžiau, jog teatrų ir kritikų santykiai niekada nebuvo glotnūs ir nebus.

*

1976 m. spalio 23 d. Šeštadienis

Vakar buvau Kaune ir mačiau Chalapiano „Lopšinę“. Rež. J. Vaitkus. Siaučia dabartinis jaunimas, konfliktuoja su senimu, ypač su partine vadovybe. Veikalas scenariškas. Nemaža šablono su kandžiais posakėliais dabarties adresu; tokia schema dabar madinga, bet ji nebejaudina; nėra herojaus, užtat trūksta ir konflikto. Vaidina neseniai baigusieji Konservatoriją. Daug judesių, įgrisusių šokių su pop ir rok– muzika, seniai (Ant. Tarasevičius, Alb. Budnikas, Viktoras Valašinas) daug postringavo apie naują ir seną moralę.

Iš ryto tuojau moviau taksi į Piliakalnio 37. Veronika [Rymaitė-Juozapavičienė] padėjo senąjį brendi butelį, ir dirbau prie stalčių apie 5 val. Prisigrobiau visokių foto – būsimai knygai apie Oną Rymaitę, užkirtau buterbrodų su tirpia kava; aplankėme Panemunės kapinėse Onos poilsio vietą. Užrašas: A. A. Artistė Ona Rymaitė, apačioj Mirė 1950. V. 10 ir: „Tiesiesiems nėra mirties“, šone „Liūdi sesuo“.

Būdinga: gimimo datos nėra; dėl jos ir šį kartą su Veronika nesusitarėm: „Nežinau, – sako, – ir viskas, rašykit, kaip norit <...>.

*

1976 m. spalio 25 d. Pirmadienis

Šiandien 11 val. buvo LTD plenumas, apytuštėj saliukėj krūvelė žmonių. Pranešimą skaitė šluostydamas nosį V. Noreika, paskui kalbėjo K. Kymantaitė, kaip paprastai, – K. Tumkevičius, Bružas, Petuchauskas, Aleksaitė, Treinys ir dar keletas. Svarbiausia tema buvo: aktorių algos, prasidedančios nuo 75 rb. Trusovas paaiškino, kad kitos, ypač didžiosios, respublikos išsikovojo minimaliausius atlyginimus – 100 rb. Vis jau šis tas. Butų aktoriams teikia labai mažai. Operos ir baleto teatrui, pvz., reikia 40 butų šeimoms, o paskirta tik 2, kiti teatrai gauna tik po vieną. Nieko sau. Aktorystė atpigo. Todėl teatras tapo tarnyba, chaltūra, pareiga, pomėgiu, bet ne kūryba, kada žmogus visas dega pleška.

Vakar su Genute klausiau Laimoną Noreiką deklamuojant Justino Marcinkevičiaus eiles: „Donelaitis“, „Kelio pasaka“, „Judėjimas“, „Bandymas rasti“ ir kiti eilėraščiai; II-oj daly „Siena“ (fragmentai).

„Donelaičio“ klausydamasis verkiau. Aktorius spaudė griaudė apie varpą, kardą ir arklą, ir visa buvo tikra, kaip kraujas ar ašara tyra. Bet eilių ir ypač „Sienos“ taip spausti nebereikėjo, pasiilgai niuansų aktoriaus balse, intymesnių intonacijų, ramumo, žodžiu, – kontrastų, tegu ir sugalvotų (sąmoningų), kad tik nebūtų monotoniška.

Minint Vinco Mykolaičio-Putino 10-ąsias mirties metines. Antanas Vengris (dešinėje) su aktoriumi Laimonu Noreika. 1977 metai.
Minint Vinco Mykolaičio-Putino 10-ąsias mirties metines. Antanas Vengris (dešinėje) su aktoriumi Laimonu Noreika. 1977 metai.

*

1976. X. 31. Sekmadienis

Uždūšinės. <...> Putino kapas išdabintas gražiausiai. Visados. Dvi moterys juo rūpinasi, nieko nepadarysi!

O vakar buvo teatro veteranų sąskrydis Menininkų rūmuose. <...> Sėdėjau su Radzevičiumi, kuris visą laiką kalbėjo ir kalbėjo apie savo atsiminimus. Vosyliūtė [Dauguvietienė] jam kartą paskambinusi ir pareikalavusi nerašinėti niekų apie Dauguvietį. Net apsipykę.

Gana audringai vakarieniavom. Juodytė klykavo įgėrusi. Kučingis buvo toks raudonas nuo degtinėlės – kaip putinas.

*

1976. XI. 20. Šeštadienis

Po pietų su Genute buvom sode. Pasodinom gausybę tulpių. Persodinom slyvaitę į baltųjų serbentų vietą, juos išmetėm – sudeginti; niekas nevalgo, nors tokie švelniai saldūs gardūs. Prie užpakalinio kelio pasodinom agrastų krūmelį, ir buvau visas šlapias nuo kasimo ir tręšimo.

O gal, sakau, visi tie darbeliai nė kiek ne menkesni už premjerų vizitus ir melagysčių pilnas kalbas? Ką?

*

1976. XI. 29. Pirmadienis

Aktorių namuose Gražina Urbonaitė deklamavo Alfonso Maldonio eilėr. Klausė daugiausia jaunimas. Aš buvau seniausias. Gėrėjausi deklamatorės ramumu, santūrumu, jos ir, žinoma, autoriaus mąslumu... Jis, Maldonis, mąstytojas apie gyvenimą, be aiškiai užsibrėžtos temos, nors antraštės ir yra. Eina per posmus refleksijų ir asociacijų virtinės apie būties, žmogaus būties, pradžią ir pabaigą; žiba apmąstymų skeveldros, bet luistų ištisinių, kompaktiškų nėra; suskaldyta asmenybė, lyg ir neturinti savų rėmų, savos tėvynės, savų viso gyvenimo rūpesčių; visuma nepalieka aiškaus vienalyčio įspūdžio; neužčiuopi aiškiai, ką autorius tikrai myli ir tikrai neapkenčia, už ką guldo galvą.

Suskaldytos asmenybės ir poetinės individualybės liudijimas. Ir tai Urbonaitė gana raiškiai, gana tiksliai intonuodama, gana subtiliai kirčiuodama ir priegaidžiuodama, perteikia. Geras vakaras.

*

1976. XII. 7. Antradienis

L. Noreika skaitė Aktorių namuose M. Martinaičio poeziją. Nereikia visko spausti, šaukti, kelti į patosą, reikia lengvai žaisti poeto paradoksais, kuriuose telpa viskas, ir lietuviškumas ar liaudiškumas. Žodžiai ir posmai (kurie, tiesą sakant, birūs, dažnur be aiškaus ritmo ir rimo) šokinėja kaip žirniai, svaidomi į sieną, bet iš visumos susidaro prasmingas primityvas, primityvas, bet labai rafinuotas. Ir daros gera, kad toks unikalus individualumas, tokia apoezija, toks logikos neigimas, tiesiog „normalios“ poezijos parodija ar, geriau, apvertimas aukštyn kojom, lyg poetas nemokėtų rašyti, tik škicuotų, taškuotų, plėmuotų, o iš to išeina visas martinaitiškas darnumas.

*

1977. I. 7 Penktadienis

Mano vadovaujamas darbas tema „Lietuvių teatras 1918–1929 m.“ priimtas Mokslo tarybos ir kovo pirmą dieną privalo būti atiduotas leidyklai. Juokai vieni: Ž. Dautartas vargu ar dar pradėjo rašyti apie baletą, V. Mažeika girtuokliauja kaip ir ligi šiol.

*

1977. II. 4. Penktadienis

Vakar buvo susitikimas su teatrologijos studentais iš Maskvos ir Leningrado. Devynetas žmonių, jaunuolių, daugiausia merginų. Pasirodo, kad jų profesoriai mažai ką težino apie lietuvių teatrą, net apie tarybinį. Mums reikia parengti bent apybraižą rusiškai apie lietuvių teatro raidą. Būtina kuo daugiau informacijos apie liet. scenos meną – į visas šalis. Atsiliekame dėl savo meškiškumo.

*

1977. III. 1

Sako, aš netaktiškai pasielgiau parašęs, kad „Mažvyde“ vietoj V. Paukštės galėjo pamėginti vaidinti pagrindinį personažą Balys Barauskas, gal būtų geriau išėję. Tai, esą, netaktas, kišimasis į teatro vidaus reikalus, gal net aktorių kiršinimas. Aš taip negalvoju: aktorius vaidmenyje yra toks pat kritikos objektas kaip romanas (knyga), paveikslas, koncertas ir t. t. Mano mokytojas B. Sruoga atvirai ir tiesiai šviesiai rašė, kad, pvz., P. Kubertavičius tesugebąs vaidinti Vaičiūno Šereiką, o iki Tartiufo jam esą per aukštai siekti. Ar tada nebuvo užgavimo – toks tiesumas? Ar tai buvo grubumas, netaktas? Ar aš čia teisinu patsai save?!... Paukštė, tikriausiai, taip nemano!

*

1977. III. 4. Penktadienis

Šiandien Kaziukas. Dzeržinskio turguje žmoneliai apsipirkinėja. Sutikau V. Kosčiušką, buvęs prie Aušros vartų ir nieko neradęs nusipirkti, ieškojęs kokio medinio šaukšto. Dirbąs namie. Turįs mažą pensijukę ir gyvenąs. Jokių užsakymų nelaukiąs, Kultūros ministerijos nemelžiąs, kaip kiti kad darą, dirbąs sau.

*

1977. III. 16. Trečiadienis

Vakar buvo Sektoriaus eilinis susirinkimas. Baigėm su vadovu aptarti jo „medžiagą“ apie 1940–1956 m. liet. taryb. dramos teatrą. Pradėjo tą medžiagą redaguoti Mariana [Malcienė] su Gražina [Arlickaite], paskui redagavo L. Kalvelis „Mintyje“, paskui stilistiniu požiūriu redagavo kalbininkai Vitkauskas su Balašaičiu ir pagaliau perskaičiau antrąkart aš. Vis tiek baisu, kad po tiekos redaktorių dar liko visokių kalbinių, stilistinių, loginių blakių. Ar nesąžiningai dirbame, ar nepajėgiame dirbti kokybiškai?! Štai kur klausimas. Epochinis klausimas!!!

*

1977. III. 18. Penktadienis

Vakar matėm Šilos Dileini „Medaus skonį“ Jaunimo teatro Mažojoje scenoje. Rež. E. Nekrošius, dail. N. Gultiajeva, muz. apipav P. Kebliko. Jautriai suvaidino D. Kazragytė (Helen), D. Overaitė (Džo), A. Latėnas, V. Bagdonas (Džofas).

Pasimetę, ištvirkę, bedaliai žmonės, panašūs į gatvės šunis. Aktoriai visi dirba sklandžiai, organiškai, jaudinančiai, ypač D. Overaitė. Bet vaidinimas be katarsio, prislegia, įvaro maudulį, kaip rakštį. Toks gyvenimas. Amerikoj. Yra to ir pas mus su kaupu.

*

1977. IV. 25

Vakar vakare klausėme R. Staliliūnaitės deklamacijų, O. Baliukonytės, G. Cieškaitės, A. Puišytės ir D. Saukaitytės poezija su Juliaus Andrejevo muzika. Deklamacijos ir muzika – kiek lėkštokas dalykas, o Rūtos atsakymai į klausytojų klausimus – turiningi, atviri, išmintingi. Iškėlė J. Vaitkų ir H. Vancevičių, kai tas režisavo „Herkų Mantą“. Daug pasakė gražaus ir apie J. Grušą. <…>

Moterys vyrų poezijoj esančios užmirštos, nesuprastos, net kritikuojamos poetės moterys už liūdnumą, lyg tai būtų yda!

Barbora Radvilaitė – tai kulminacija, apie kurią gali svajoti artistė. Gal daugiau tokių pakilimų (laimėjimų) nebebus.

Gera, kai režisierius daugiau žino už aktorę, kai jis rūpinasi aktorės likimu, kai jis ją myli. Kai aktorė nebijo režisieriaus.

Kritika reikalinga. Ji padeda atsijauninti, skaitant ne tik „karštą“ recenziją, bet ir vėliau, pasiskaitinėjant, kas buvo.

„B. Radvilaitė“ – tai spektaklis apie idealus, tai dviejų žmonių, sujungtų didelės meilės, šokis!

K. Genys – vienas toks gaivališkas aktorius. Jis moka klausyti tavęs, visa girdi, visada atliepia, paklūsta, bet kartais ir priverčia jam paklusti...

Antano Vengrio (dešinėje) septyniasdešimtmetis. Kairėje su gėlių krepšeliu teatrologė Irena Aleksaitė.
Antano Vengrio (dešinėje) septyniasdešimtmetis. Kairėje su gėlių krepšeliu teatrologė Irena Aleksaitė.

*

1977 m. gruodžio 27 d. Antradienis

B. Uogintas papasakojo trumpai apie savo kelionę į Paryžių. Buvo pas dail. Kasiulį, visai prasigėrusį. Braidžioju, sakęs, po Paryžiaus purvyną ir kas minutę prisimenu Lietuvą ir vėl geriu.

B. Mingilaitės tapytą mano portretą nupirko iš 60-mečio parodos Kultūros m-ja už 500 rb. Dabar dailininkė pageidauja, kad vėl papozuočiau.

*

1978 m. liepos 9 d. Sekmadienis

Vakar 1 val. grįžau iš Panevėžio, kur su D. Judelevičium, I. Veisaite ir jos vyru Kromanovu žiūrėjom Šekspyro „Audrą“, pastatytą V. Blėdžio. A. Miškinio vertimą redagavo D. Jud., kaip specredaktorius. Už tai gavo 300 rb. Vertėjas lieka A. Miškinis, ir jam eis procentai už spektaklius.

„Audra“ žalia, kaip šiemetiniai laukai, kai dažni lietūs. Niekas čia dorai nesilydo: nei R. Gibavičiaus dekoracijos, nors nepeiktinos kaipo tokios, nei J. Andrejevo muzika, rodos, gana taikli, nei vaidyba, kuri greičiausiai visa suprastina. Vienas šaukimas, grubus; balsai, ir tie neskambūs; nėra didingos pasakos; gryna iliustracija – per jėgą; nei vieno aktoriaus negali įsidėmėti. Tiesiog nuobodu. Nieko jaudinančio šiandieninei dūšiai. Nors kalba būtų švari, skambi, gryna; prasiveržia panevėžietiškumai.

O žmonių galybės. Visi plaukia į Panevėžį. Kaipgi. Norisi rašyti režisieriams laišką: vyrai, gana. Eikit poilsio.

*

1978 m. liepos 30 d.

Šiemet gerai auga kalafiorai ir medetkos!

*

1978 m. rugsėjo 24 d. Sekmadienis

Šiandien viešėjom Kaune. <...> Dramos teatre žiūrėjome J. Grušo „Uniją“ (rež. J. Vaitkus). Sutrumpinta. Išbraukti Kamilės-Butrimo-Vyskupo santykiai. Kamilė-Onaitytė pasirodo, bet tik epizodiškai. Nemažai šnekama užkulisy, bet mažai kas iš publikos tokią šneką girdi. Lietuvių pasiuntiniai kažkodėl nuolat dainuoja l. dainas, ypač kai jiems sunku, apmaudu; bet tie epizodai – pridėtiniai, dėl gražumo ar graudenimo?

Fojė prikabinėta XVI a. dvariškių, ponų, valdovų kostiumų, bet jie neapšviesti (kaip, mano galva, pridera) ir dėl to publika atrodo vaikštanti lyg kokiam skuduryne ar, geriausiu atveju, – muziejuje.

Spektaklis – neišsivystęs scenos kūrinys. Autoriaus tekstas ne išplėstas, bet susiaurintas. Parodytas tartum 2 d. gyvas paveikslas. Aktoriai su šiandieniniais kostiumais, tik Barboros Radvilaitės (R. Staliliūnaitė) paveikslas (regėjimas) rodomas karališkuose rūbuose. Didžiausi vaidmenys: Stančikas – Masalskis (juokdarys), Krokuvos vyskupas – Alg. Matulionis, Mykolas Radvila Rudasis – Vikt. Šinkariukas, Ožechovskis – Antanas Žekas. Išskyrus Valent. Masalskio Stančiką, tie visi atlikėjai deklamuoja, Masalskis vaidina, pagrimuotas kaip koks Arlekinas.

Žodžiu, sumaišytas vaidybinis ir deklamacinis momentai. <...>

Publika neabejinga: ir gėlės, ir aplodismentai.

*

1978 m. spalio 8 d.

Vakar žiūrėjom trečiąjį „Mažvydą“: Adomaitis (Kaune), Adomaitis (Vilniuje), Noreika (Vilniuje).

Palyginti su Adomaičiu, Noreikos Mažvydas lyriškas. L. Noreikos žodis emocingas. Aktorius šaukia, kartais paskutinio aukščio gaidomis. Vidiniai monologai irgi jausmingi, sujaudinti, o Adomaičio elegantiškai šalti, epiški, bet labai skambūs, raiškūs, tikslūs. Man rodos, Kurausko Mažvydas turėtų būti vidurys tarp šių kreacijų ir geriausias. Noreika geresnis deklamatorius už aktorių. Adomaitis duoda stiprų, valingą, neverkšlenantį, lyriškai nuotaikingą, bet valingą paveikslą. Gal ir gana mums to lietuviško lyrizmo...

*

1978 m. lapkričio 5 d. Sekmadienis

Kalbėjom su Matu [Melėnu] apie Joną Vaitkų, stažavusį pas Miltinį, bet jo ištremtą. Gal Panevėžio vadovai pabūgę tos atžalos, kuri dabar taip suvešėjo Kaune; gyvenę kartu Mato butelyje, išvien kaip broliai; domėjęsis filosofija, mąslus ir imlus. O būtų buvę neblogai, jei maestro būtų pasirinkęs sau tokią režisierių pamainą! Ne, geriau savaip baigti dienas. Dideli titulai didelės garbės neneša.

Praėjo klasikinės dramaturgijos festivalis. <...> Festivalinis balius įvyko „Taure“. Arčiau pažinau Gabrėnaitę, Kisielių, Paulavičių. Gražūs žmonės. Temperamentingi. Gabūs. Eglė daug pasakojo apie spiritizmą, lėkštes, Leonardą da Vinčį. Keista.

Festivalyje didžiausią įspūdį padarė „Paskutinieji“ ir „Dugne“. Onaitytė, Šinkariukas, Valašinas, Masalskis ir Gražys, Paukštė, Stankus, Leonavičiūtė.

*

1978. X. 5

Sutikau Egmontą [Jansoną]. Jis tebeserga „Vasarotojais“. Apie juos recenziją išsiuntęs į Maskvą, nes čia nespausdiną. O Valdas [Vasiliauskas] skundžiasi jo intrigomis. Egmontas parašęs prieš jį skundą dėl to, kad „Liter. ir menas“ nedėjo recenzijos apie „Vasarotojus“.

*

1978 m. lapkričio 10 d. Penktadienis

Lankėsi Putinienė. Esą, paminklas poetui išėjęs lyg ir su nukirsta galva. Figūros medžiaga atrodanti per silpna, ne bronza. Valstybės lėšomis. Nežinanti, kiek kaštavo.

Prisiminė poetę [Salomėją Nėrį], su kuria gulėjusi vienoje lovoje. Kaip A. Venclova kartą ją išsivedęs, ir ji sugrįžusi tik paryčiais. Su Eretu susitikinėdavusi kažkur už miesto, o po to grįždavę miestan skirtingais keliais. Būdavusi labai uždara ir nervingai jautri.

Dėl „Altorių šešėly“ inscenizacijos bei ekranizacijos sutarties nepasirašiusi. Autoriaus priesakas buvęs: tegu žmonės skaito, daugiau nieko – jokio teatro, jokio kino. Kol gyva nesutiksianti.

*

1978 m. gruodžio 4 d. Pirmadienis

Akademinis suvaidino Ž. Anujo „Antigonę“ <...> Gabrėnaitė vaidina Antigonę. Sukauptumas, vidinė jėga, mąslumas moteriškas, bet aistringas, dvasingumas. Pralenkė tėvus: A. Gabrėną ir Tolkutę. Kokia išvaizda, ūgis, veido grožis, akys.

*

1978 m. gruodžio 11 d. Pirmadienis

LTSR Meno darbuotojų rūmuose įvyko susitikimas su Kauno dramos teatro vyr. rež. Jonu Vaitkumi. Pakvietime išspausdinta: „kūrybinis susitikimas“.

Atėjo jis vienas. Prieš pilną salę. Nesijaudina. Sako: gali laisvai išeiti tie, kurie čia tikėjosi vaidinimo. Nebus. Pasikalbėsime aktualiausiais klausimais. O jam aktualiausia, kad Kauno teatre nėra gyvų aktorių. Su jautriu vidumi. Kurie žinotų, kam gyvena, kam vaidina. Meno reiškinys, pagal jį, neapčiuopiamas ir neišnagrinėjamas. Benagrinėjant galime tik užmušti meną. Tikras meno poveikis esąs stebuklas. Bet būna jisai labai retas. Pvz., gal tik vienas vienintelis spektaklis. Visa kita – šabloniškas kartojimas.

Ieškodamas gyvų aktorių, bandąs dirbti su jaunimu (studija). Atsikvietęs iš Panevėžio Masiulį. Gal dar kur kokį rasiąs.

Pas mus, esą, mažai teatrų. Teatras ne įstaiga, o žmonių bendravimas, tarpusavio turtinimas. Teatras gal įvyksta gatvėje, parduotuvėje ar kur kitur, rečiausiai – teatre. Jam rodos, kad nereikėtų bevartoti butaforijos, dekoracijų ir kitų dalykų. Tai neesminis dalykas. Bendravimas svarbiausia.

Buvo daug visokių klausimų. Įvyko gyvas bendravimas. Nenuobodus, nešabloniškas ir t.t.

Bus daugiau

Parengė Audrius MUSTEIKIS

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"