Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

12 Heraklio žygdarbių, perteiktų agresyviu humoru

 
2016 10 07 6:00
Nuo penkerių iki penkiolikos Gildas Aleksa augo Izraelyje, į Lietuvą grįžo manydamas, kad gyvenimas nuolatinėje karo zonoje – įprastas dalykas.
Nuo penkerių iki penkiolikos Gildas Aleksa augo Izraelyje, į Lietuvą grįžo manydamas, kad gyvenimas nuolatinėje karo zonoje – įprastas dalykas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Gildas Aleksa Keistuolių teatre stato „Heraklį“. Ko jame daugiau – antikinio mito ar aštrios ironijos? Ir iš kur tas agresyvus humoras, jei spektaklis sukurtas remiantis tikromis istorijomis? Pirmą „Heraklio“ eskizą G. Aleksa parodė pavasarį, baigdamas režisūros magistro studijas. Spektaklis – jau ne pirmas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) absolvento, augusio Izraelyje ir dirbančio Kaune, groteskas.

Prieš tai nepatogias temas režisierius kėlė agresyvioje komedijoje „Kas prieš karą – pasiduokit“, tautiškumo idėjas – spektaklyje „Marti“. Ankstesni jo darbai, kaip ir naujausias, skirti jaunajai auditorijai, kuri neabejinga savo aplinkai.

Karas ir mitas

Teatralai kasdieniame darbe dažnai vartoja sąvoką herojus. Kurdamas šį spektaklį G. Aleksa mąstė apie herojiškumą ir jo reikalingumą šiandien. Režisierius svarstė: puolama valstybė išlieka rami, nes jos piliečiai laukia drąsaus išvaduotojo... Ar tikrai tokia strategija – patikėti savo valstybės viltis būsimam herojui – geriausia? Ir kodėl ji kartojasi nuo senovės Graikijos laikų?

„Mituose – geriausi ir iki mūsų dienų atsikartojantys siužetai, mūsų kultūros pamatas. Įsigilinęs į Heraklio mitą supratau, kad herojui reikia dviejų „talentų“: pirma, neturėti sąmoningumo ir valios, antra, turėti jėgos. Tai reiškia – mušti arba užmušti kitą žmogų apie tai nesusimąstant“, – spektaklio temą apibūdino jo kūrėjas.

Premjera – šį šeštadienį, spalio 8 dieną. Heraklį vaidina Dalius Skamarakas, Dionisą – Karolis Kasperavičius, Dzeusą – Vaidotas Žitkus, Herą – Benita Vasauskaitė, Euristėją – Danas Kamarauskas. Herojus – ne tik vyras, bet ir moteris. „Vyrai savo kliūtis ir iššūkius išgyvena toli nuo visuomenės, o moterys turi iškęsti karą namie. Jų istorijos dažnai lieka nutylėtos“, – palygino G. Aleksa. Šias nutylėtas istorijas spektaklyje pasakoja Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, vaidinanti Dzeuso išprievartautas moteris.

Cituoja tikras istorijas

Istorijos ir spektaklio tema – autentiškos, todėl scenoje nevengiama agresyvumo. Dramaturgiją G. Aleksa kūrė kartu su aktoriais. Rėmėsi tikromis karių ar karą išgyvenusių žmonių istorijomis, peržiūrėjo politikų kalbas, kurios vėliau pasaulyje išprovokavo konfliktines situacijas.

Spektaklio režisierius abejoja taikos tikrumu. „Nemanau, kad gyvename taikoje, jei stotelėje laukiančią moterį kas nors gali pagrobti ir išprievartauti, jei smurtaujama namie, jei taikos laikotarpiu kituose kraštuose vyksta karas ir teroras, neišvengiamai keliantis visuotinę paniką. Galvojame: „Taip negali būti. Kas nors ateis ir išgelbės mus nuo agresijos!“ – svarstė pašnekovas. – Kovoti siunčiame ir savo karius, tačiau nesame pasirengę priimti jų atgal. Herojus – tas, kuris išvyksta. Kelionė jį pakeis kaip žmogų, bet paskui jis grįš į tą pačią nepasikeitusią visuomenę, kuri kitokių nepripažįsta.“

Jauno teatro dienos 2016. Kaune režisierius Gildas Aleksa subūrė trupę „Teatronas“ ir kartu su būsimais aktoriais statė spektaklius, domėjosi žaidybiniu teatru. Dabar jie – profesionalūs scenos menininkai./Lauryno Butkevičiaus nuotrauka
Jauno teatro dienos 2016. Kaune režisierius Gildas Aleksa subūrė trupę „Teatronas“ ir kartu su būsimais aktoriais statė spektaklius, domėjosi žaidybiniu teatru. Dabar jie – profesionalūs scenos menininkai./Lauryno Butkevičiaus nuotrauka

Iš gyvenimo Izraelyje

Spektaklio žanrą G. Aleksa pavadino agresyvia komedija, nes, jo teigimu, vienintelis likęs būdas kalbėti apie karą yra juokas – natūrali biologinė reakcija.

„Heraklio“ režisierius nesiekė kurti aktualaus spektaklio, tačiau pripažino, kad aktualios karo temos jį vis pasiveja pačios. 2006 metais Gildas grįžo iš Haifos, Izraelio, kuriame su šeima gyveno dešimt metų. Atsikraustęs į Kauną jis suprato – į ramų miestą atvyko iš nuolatinio karo zonos.

„Buvo normalu, kad po parduotuvę vaikšto automatu ginkluotas žmogus, kad ant miesto krinta bombos, o tėtis išlipa iš autobuso, kuris po penkių minučių sprogsta. Tai tapo kasdienybe, – kalbėjo Gildas. – Tik grįžęs į Lietuvą supratau, jog augau tarp ginklų. Todėl nėriau į kultūrą, menus, teatrą, kur jaučiausi savas. Mėginau nuo tos karo, smurto temos pabėgti, bet ji vis manęs nepalieka.“

Subūrė savo trupę

Grįžęs į Kauną būsimasis režisierius 2009 metais subūrė jaunimo teatro trupę „Teatronas“. Jos pirmasis spektaklis „Sveiki!“ buvo pastatytas pagal paties Gildo parašytą pjesę, o Kauno kultūros centras „Tautos namai“ ją išvertė ir į gestų kalbą.

„Teatroną“ G. Aleksa vadina ne teatru, o trupe. Jos nariai – jau profesionalūs aktoriai, nors atėjo čia dar tik ketindami studijuoti teatro specialybę. Visi kartu statė spektaklius, domėjosi žaidybiniu teatru, susitikdavo pasižiūrėti ir aptarti kitų režisierių darbų.

A. Giniočio kurse studijavęs Gildas ir šį sezoną dirba su „Teatronu“, kuris ilgainiui persivadino „Trouble On Stage“. Kaune tai – vien jaunimui skirta teatro erdvė. Kadangi trupės nariai kūrė spektaklius tokius, kokius ir patys norėjo matyti, sudomino bendraamžius.

„Sulaukėme jaunimo palaikymo, o vyresniosios kartos nuomone, menininkai turi kurti grožį ir gėrį. Žinoma, buvo ir kitokių atsiliepimų. Vienas pagyvenęs spektaklio „Kas prieš karą – pasiduokit“ žiūrovas pagyrė: „Kaip rodote, toks fašizmas ir buvo.“ Vadinasi, gerai atskleidėme temą“, – prisiminė Gildas ir pridūrė, kad vis dėlto jo noras kurti neaktualius spektaklius – donkichotiškas.

Į pasimatymą su aukštuoju menu

Iki šiol G. Aleksa pats parinkdavo muziką savo spektakliams, o šįkart dirba su kompozitoriumi ir aktoriumi Vytautu Leistrumu. Režisierius tikina, kad pirmiausia spektaklį išgirsta. Dėl to jam labai patinka dirbti su Keistuolių teatro aktoriais, kurie taip pat muzikaliai „jaučia“ sceną.

Gyvendamas Izraelyje Gildas pirmąkart pamatė spektaklį. Jis buvo apie pedagogą Janušą Korčaką. Spektaklis būsimajam režisieriui taip patiko, kad atsistojęs sušvilpė. Tuomet jį pasikvietė mokyklos direktorė ir išbarė. Toks buvo pirmas Gildo susidūrimas su kultūra.

Vėliau, jau Lietuvoje, jis nusprendė pasižiūrėti Gintaro Varno „Ruzvelto aikštę“. Tuomet vaikinas, kaip ir kai kurie „Teatrono“ žiūrovai, manė, jog menas – tai menininko kuriamas grožis. Pasikvietė drauge merginą, abu pasipuošė. Matydamas scenoje pjaunamas, kraujuojančias galūnes nustebo. Dabar, sako, jam svarbu, kad teatro kūrinys sukrėstų arba įkvėptų.

Gildo Aleksos noras kurti neaktualius spektaklius - donkichotiškas./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Gildo Aleksos noras kurti neaktualius spektaklius - donkichotiškas./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Sekundė abejonės

„Heraklio“ autoriaus teigimu, mitologiniai personažai ir šiuolaikinis žmogus elgiasi panašiai – iki šiol priešus mitologizuojame, o herojus romantizuojame.

Heraklis turėjo dvi savybes ir išgarsėjo dėl savo dvylikos žygdarbių. O kokių savybių reikia režisieriui, kad jis sukurtų savo žygdarbius? „Gebėti mylėti nelengvą, dažnai vienišą amatą, žmones scenoje ir kitoje jos pusėje“, – įsitikinęs Gildas.

Ir vis dėlto, ar spektaklis bus juokingas, ar tas juokas – pro ašaras? „Juoksimės, tikrai juoksimės iš tų, iš kurių esame pratę pasišaipyti: politikų, kvailesnių, silpnesnių. Mano tikslas – kad už to juoko būtų galima perskaityti ir tikrąją mintį. Kad kada nors, jei žmogui prireiktų nuspausti ginklo gaiduką, jis nors sekundę suabejotų“, – kalbėjo G. Aleksa.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"