Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

A. Kunčius: matau, mąstau ir paveiksluoju

 
2015 10 27 6:00
Fotomenininkas įamžino ir išsaugojo praeities pasaulį, iš kurio visi atėjome – mes, mūsų tėvai ir seneliai.
Fotomenininkas įamžino ir išsaugojo praeities pasaulį, iš kurio visi atėjome – mes, mūsų tėvai ir seneliai. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

„Aš nieko nekuriu. Viskas sukurta Aukščiausiojo. Tik stebiu, įamžinu, „užsirašau“. Fotografuodamas dalyvauju gyvame procese, laiko tėkmėje. Mėginantieji įprasminti savo laiką kokiu nors būdu jį užrašo. Aš rašau vaizdu“, – sakė fotomenininkas Algimantas Kunčius, Vilniaus nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaręs parodą „Vaizdaraščiai“.

Lietuvių fotografijos mokyklos kūrėjo, vieno Lietuvos fotomenininkų draugijos steigėjų, Nacionalinės premijos laureato paroda – retrospektyvinė, didžiulė. Aprėpianti ilgus dešimtmečius – nuo 1962-ųjų iki šių dienų. 500 darbų išsamiai atskleidžia pagrindines kūrybos temas. Daug aliuzijų, metaforiško vaizdų dėliojimo. Ir daug gražios A. Kunčiui būdingos lingvistinės ekvilibristikos.

„Fotografija man ne menas, o fenomenas. Matydamas, fiksuodamas šiek tiek ir paveikslavau. Šis liaudies žodis labai prasmingas, sakralus. Nes paveikslas yra tai, kas turi „įeiti“ į laiką, gelmę ir persiduoti žmonėms – išlikti juose, – per parodos atidarymą kalbėjo A. Kunčius. – Kai kuriuos vaizdus, veidus man pavyko paversti paveikslais. O kiti yra tiesiog naratyvinė tėkmė, pasakojimas, dėlionė.“

Tad paveikslai ir užrašai... Juose fotomenininkas įamžino ir išsaugojo praeities pasaulį, iš kurio visi atėjome – mes, mūsų tėvai ir seneliai. Miestiečiai, sodiečiai. Su arklo rankena, kyšančia iš kišenės, ir radiola rankose. Įstrižos rugsėjo šviesos skrodžiami kaimo turgūs, nekalti „veseilių“ pasiglaustymai, trumpakelniai pajūrio džiaugsmai butaforinėje vilko ir zuikio draugijoje, „Pingvino“ ledų skonis, negyvos sovietmečio vitrinos, tapybiškai nušiurusios gatvės... Nepaprasta ta fotografijos galia priminti naivią praeitį, kai ypač sureikšminta dabartis.

Algimantas Kunčius: „Fotografija man ne menas, o fenomenas.“
Algimantas Kunčius: „Fotografija man ne menas, o fenomenas.“

Mėlynoji paukštė

Kai buvo įteikiamas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Pasiimk tą žvaigždę ir eik sau“, atsiprašau – „Nešk savo šviesą ir tikėk“, fotomenininkas tik skėstelėjo rankomis: „Kur man ją nešti?“ Sutrikęs prabilo gražiu monologu: „Iš mūsų kartos nebedaug jau liko...“ („Nedaug ir buvo“, – replikavo salėje sėdintis Antanas Sutkus.) Jaunystėje teko daug blaškytis. Nežinojau, kuo tapti, mokiausi muzikos, teisės. Fotografija buvo tokia vilionė – lyg Mėlyna paukštė. Atsidūriau „Neringos“ kavinėje, atėjo A. Sutkus, Romualdas Rakauskas. Mačiau, kaip tą paukštę jiedu šauniai laiko. Visi tada vaikščiojo su „šlipsais“, atmosfera buvo nuostabi. Tai kas, kad sovietmetis, užtat – jaunystė! Reikėjo tik žinoti, kur nelįsti. Ne veltui pradėjome tą suėjimą (Fotomenininkų draugija – aut.). Tada tai nebuvo prestižinis dalykas. Palengva užkrėtėme daugiau žmonių. Ne be reikalo mus vadino „fotografičeskaja respublika“. Kiek dabar fotografuojančio jaunimo, kokios knygos leidžiamos! Pavykdavo ir tada, jei rodei, kas priimtina. Bet tai, ką laikei viduje, tos paukštės – neišleisdavai.“

Be prastovų

Pasak parodos kuratorės Ievos Mazūraitės-Novickienės, A. Kunčiaus archyvas per visus kūrybos periodus buvo labai „tirštas“, intensyvus. Penkis dešimtmečius menininkas dirbo be pauzių. „Vaizdaraščių“ turinys NDG Didžiojoje salėje suskirstytas į tam tikrus santykinius ciklus. Paisoma chronologijos, kūrybos kaitos momentų. Galima rasti įdomių sugretinimų. Kūryba buvo ganėtinai nuosekli, menininkas ryžtingai ėjo pirmyn. „Aš esu čia ir žinau, ką turiu daryti“, – yra sakęs Algimanto bičiulis šviesaus atminimo Romualdas Ozolas. Anot I. Mazūraitės-Novickienės, ši sentencija gerai apibūdina ir A. Kunčiaus nuostatas, poziciją.

Paroda – retrospektyvinė, didžiulė, aprėpianti ilgus dešimtmečius – nuo 1962-ųjų iki šių dienų.
Paroda – retrospektyvinė, didžiulė, aprėpianti ilgus dešimtmečius – nuo 1962-ųjų iki šių dienų.

Greta reportažo

Paroda pradedama kaimo „Sekmadienių“ serija, kurią A. Kunčius padarė per keliones po Lietuvos etnografinius regionus. Fotografijose tvyro laisvadienio nuotaikos, pasibuvimo džiaugsmai. Kaimas atsigauna po karo siaubų, trėmimų. Menininkas stebi šeimų artumo akimirkas. Seriją papildo sekmadieninės Palangos vaizdai, į paplūdimį atsigaivinti suėjusių Šv. Roko atlaidų dalyvių nuotraukos.

Greta įterpiami ankstyvieji „užrašai“, kai kaunietis studentas apsigyveno sostinėje ir atrado senąjį Vilnių, gerokai ištuštėjusį po Antrojo pasaulinio karo kataklizmų. A. Kunčius fiksuoja senuosius gyventojus ir naujus miesto ritmus, modernėjimą.

Kultūros veikėjų portretų, sukurtų žurnalistinės „tarnystės“ metais, parodoje matome vos kelis: Antanas Gudaitis, Marcelijus Martinaitis, Giedrė Kaukaitė, Aldona Dvarionaitė. „Apie mūsų kartos kūrybą daugiau kalbėta, kaip ji atskleidė kitas meno asmenybes. Dabar bene pirmas kartas, kai galiu parodyti, kas augo viduje“, – paaiškino A. Kunčius.

Daiktų kalbėjimas

Sulaukęs keturiasdešimties A. Kunčius pasitraukė į reminiscencijų pasaulį. Judesio, veiksmo, siužeto nebėra. Nebefotografuoja žmogaus, labiau įsižiūri į aplinką, daiktus, gamtos objektus, klausosi tylaus jų kalbėjimo. „Reminiscencijomis“ pavadintu ciklu metaforiškai apmąsto atminties fenomeną. Seriją parodoje papildo Lietuvos „Tolių vaizdai“.

„Šie darbai išsiskyrė nepaprasta kokybe – ir fotografuojant, ir spausdinant. Autorius niekada nesinaudojo kitų spaudėjų paslaugomis, daug ką darė pats. Ir pasiekė neįtikimų aukštumų. Atspaudo precizija, nepaprastas kokybinis šuolis sužavėjo vokiečius“, – pasakojo I. Mazūraitė-Novickienė.

Fotomenininkas surengė keletą parodų Rytų Vokietijoje. Svarstyta galimybė dėstyti Leipcigo grafikos ir knygos meno aukštojoje mokykloje, tačiau kalbos ir liko tik kalbos. A. Kunčiaus įamžintus Dresdeno, Potsdamo, Berlyno miestovaizdžius parodos žiūrovai galės sugretinti su Sąjūdžio epochos Vilniumi.

Priimtinu būdu

Vėlyvuoju sovietmečiu keliaudamas po Lietuvą A. Kunčius stebėjo, kaip į lietuvišką peizažą skverbiasi pramonė: gamtos idilėje dygsta inžineriniai statiniai, nusidriekia greitkeliai. Industrinis, urbanistinis ciklas parodoje virsta menininko platesnių apibendrinimų apie socializmo statybą – tą sunkiai suvokiamą fenomeną – dalimi.

A. Kunčius komentuoja miesto socialinius pokyčius, žvalgosi į naujų parduotuvių vitrinas. Išbaigtą ciklą sudaro Pašilaičių mikrorajono statybvietės akimirkos, nutviekstos vaiskia, „radioaktyvia“ šviesa. Juk 1986 metai, vasara po Černobylio atominės jėgainės avarijos...

Paroda tarsi stebi laiko tėkmę, visuomeninius įvykius. Tačiau savaip, A. Kunčiui priimtinu būdu. „Kai studijavau muziką, Hermanas Perelšteinas klausdavo: „Ar tu skaitai iš lapo?“ Kitaip tariant, nepasiruošęs. Tai štai tas mano stebėjimas yra be orientyro. Neinu į mitingą pasiruošęs „ką nors“ būtinai fotografuoti. Einu į mitingą, bet stebiu žmones“, – sakė jis. Nepriklausomybės pradžios fotografijų serija rodoma pirmą kartą.

Regyklos

Po didelių politinių permainų, griuvus geležinei uždangai, A. Kunčius nepajuto nuovargio, neprarado herojaus. „Absurdas – fotografija yra begalinė, ji niekada nesibaigs! Kaip močiutės iš to anekdoto: „Anksčiau tai paukščiukai kalbėjo ir čiulbėjo, o dabar tik žiopčioja.“ Nesąmonė, man viskas įdomu – kol dalyvauju, matau ir mąstau, – tvirtino fotomenininkas. – Tos permainos visuomenėje pačios įdomiausios. Jei turėčiau jėgų, galimybių ir lėšų, važiuočiau per Lietuvą ir fotografuočiau, kaip keičiasi kaimas, personažai, žmonės.“

Pastaraisiais metais A. Kunčius stebi sostinės vietas, kur žmonės renkasi laisva valia. Jo „regyklos“ – dešinysis Neries krantas, Tymo kvartalas, Šeškinės ozo aukštumos. Naujausią „Vaizdaraščių“ „įrašą“ fotografijos meistras padarė 2015 metų pavasarį, kai pražydo sakuros.

Nuolat besikeičiančios grupelės po parodos sales lydimas A. Kunčiaus bendražygis A. Sutkus stabtelėjo ir susimąstęs tarė nematomam pašnekovui: „Žinai, gal tai geriausia mano matyta fotografijos paroda – didžiausia ir subtiliausia.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"