Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

A. Liobytė: iš gero Vilniaus molio

 
2016 01 05 6:00
Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentės lietuvės. Aldona Liobytė antroje eilėje kairėje.
Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentės lietuvės. Aldona Liobytė antroje eilėje kairėje. Asmeninio Gintarės Breivienės archyvo nuotraukos

„Istorijai neturi jokios reikšmės, ką mes, bobos, prie stalo pasiplepėjom“, – laiške Onai Šimaitei žaismingai menkindamasi rašė Aldona Liobytė. Bet neseniai pasirodęs jos laiškų tomas „Aldona Liobytė (1915–1985). Korespondencijos fragmentai“ byloja ką kita. Šiandien plepalai, ryt – iškalbingiausi epochos dokumentai. Epistolika – itin įdomi, intriguojanti A. Liobytės raiškos sritis. Pasak leidėjų, autentikos stebuklas, pranokstantis rašytojos literatūrines fantazijas.

Režisierius Jonas Jurašas pranašavo, kad Tetulės (taip jis kreipdavosi į A. Liobytę) laiškų vertė laikui bėgant vai kaip pakils. Taip, iškart subedėme nosis į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygą, išėjusią jubiliejiniams A. Liobytės metams baigiantis. Joje – daugybė pridėtinės vertės, kuriai gausėti pagrindus kadaise padėjo rašytoja, vertėja, redaktorė, globėja A. Liobytė.

Be kupiūrų

Knygą parengė rašytojos dukra gydytoja Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė ir menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, A. Liobytės augintinės Ramunėlės Jankevičienės dukra. Įžangos žodyje sudarytojos nurodo, kad sukakčiai skirtą laiškų rinkinį buvo pradėjusi rengti patyrusi redaktorė, ilgametė „Vagos“ leidyklos darbuotoja Danutė Krištopaitė, tačiau sunki liga neleido jai tęsti šio darbo. Jį teko perimti „savanorių“ komandai.

Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

„Būtinai reikia tokios laiškų knygos“, – per A. Liobytės 90-mečio minėjimą kalbėjo vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba. Lygiai taip manė ne vienas kultūros žmogus, skaitęs A. Liobytės laiškus ir žavėjęsis – dalis jų buvo paskelbta Rūtos Saukienės sudarytoje knygoje „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“ (1995). Per tą knygą ne vienas iš naujo susipažino su rašytoja, o daugelis – tiesiog ją atrado.

Nežmonišką smalsumą kėlė: o kas iš skelbiamų laiškų iškupiūruota? Ir dar – jeigu visi laiškai, tarkim, Juzefai Čeičytei ar Onai Dabrilaitei tokie įspūdingi, ar nevertėjo visų ir paskelbti, kad ir pakupiūruotų? Tai kas, kad jų esama šimtais! Tokie maksimalistiniai norai liudijo didžiulį susidomėjimą laiškais ir jų rašytoja: ne tik stiliumi ir kalba, bet viskuo – visuma: vertinimais, įžvalgomis, autorės plačiašake veikla, įtaka kultūros procesams, konkrečių žmonių likimams.

Kupiūrų „Korespondencijos fragmentų“ rengėjos atsisakė, bet ir joms teko daryti atranką. A. Liobytės laiškų įvairiems asmenims esama daugiau, nei paskelbta: ir lygiai tokių pat įdomių, ir vertingų, ir nesunkiai prieinamų archyvuose, tačiau, kaip sakoma, knyga ne guminė. „Laiškų esu parašiusi tūkstančius“, – tvirtino A. Liobytė.

Trys didieji, svarbieji knygos centrai – susirašinėjimas su dailininke J. Čeičyte, režisieriumi J. Jurašu ir bibliotekininke Ona Šimaite, Pasaulio teisuole.

Iš buvusios gausios korespondencijos su O. Dabrilaite atsirinkta ne tiek jau daug, matyt, nusprendus, kad įdomiuosius dalykus išgliaudė R. Saukienė, rengdama ankstesnę knygą. Beje, išsamiuose komentaruose nenurodoma, kad kaunietė pedagogė O. Dabrilaitė buvo ir vertėja: į lietuvių kalbą išvertė populiariuosius Alexandre“o Dumas romanus (kažin, ar tik ne A. Liobytės dėka prie jų „priėjo“).

Bet ir „smulkesnioji“ korespondencija nuostabi ir vertinga. „Iš susirašinėjimo su Romana Brogiene“ spausdinamas tik vienas A. Liobytės laiškas (na, čia susirašinėjimo, kaipo tokio, gal nė nebuvo, tik šis „vienetinis“ atvejis), tačiau jame – „Vaidilos“ teatro istorija, pateikta „iš vidaus“, karo metų teatro istorijos skirsnis. Deja, šis tarpsnis Lietuvos teatro istorijoje vis dar – balta dėmė.

Viršuje Aldona Liobytė (dešinėje) su klasės drauge. Apačioje – su klasės draugu Vilniuje, Kaziuko mugėje 1937 metais.
Viršuje Aldona Liobytė (dešinėje) su klasės drauge. Apačioje – su klasės draugu Vilniuje, Kaziuko mugėje 1937 metais.

Eksperimentinio teatro vizijos

Teatrinės odisėjos – ir A. Liobytės laiškuose J. Jurašui. Skelbiami taip pat J. Jurašo laiškai A. Liobytei – čia tas laimingas atvejis, kai išliko abiejų korespondencija. Įžvalgi ir talentams atidi A. Liobytė laiškuose J. Jurašui atsiskleidžia ne tik kaip globėjiška patarėja, bet kaip teatro procesų ir dramaturgijos žinovė, eruditė. Jos pačios langas į pasaulį buvo Lenkija, lenkiškos knygos ir spauda (pavyzdžiui, Romaino Gary „Aušros pažadą“ („Rytmečio šypseną“) lenkų kalba ji skaitė ir kitiems patarė atkreipti dėmesį dar 1967 metais – smalsu tik, ar tada jai sukirbėjo minčių apie romano vertimą į lietuvių kalbą). Stulbina A. Liobytės „svaičiojimai repertuaro klausimais“: kokį ji įsivaizdavo savo meto Lietuvos teatrą – nacionalinį, neperžengiantį tautos sopių, sykiu modernų, nesustabarėjusį. Stulbina, kiek daug ji aprėpė ir kaip viską ketino integruoti į lietuvišką dirvą. Kaip aistringai leisdavosi į scenines fantazijas, kaip argumentuotai įtikinėdavo. Kai kuo J. Jurašas leisdavosi užkrečiamas, dėl kai ko – paabejodavo. Na, o kokia buvo realybė, žinome – pilkesnė, niūresnė, apribojanti, draudžianti, besipriešinanti. Užtat kokie spalvingi sumanymai kunkuliavo. Didžiulis noras veikti, padaryti, sužinoti.

Kauno dramos teatre darbavęsis J. Jurašas A. Liobytę vadino savo neetatine literatūrinės dalies vedėja. Kadaise tokias pareigas ji iš tiesų ėjo – pokariu, kai Valstybiniame dramos teatre (prie kurio prijungtas „Vaidila“) buvo sumažinta aktorių etatų. Tačiau netrukus perėjo į kitą jos biografijai labai svarbų barą – Valstybinę grožinės literatūros leidyklą. Teatras dar ilgai išliko jos meilė ir skaudulys.

Visiška fantastika: 1969 metų sausio 11 dienos laiške J. Jurašui A. Liobytė kalba apie Kauno dramos teatro laboratorinę veiklą – eksperimentinius pirmadienius! Vardija tada dar negirdėtus ar mažai girdėtus autorius ir jų veikalus. „Karalius Ūbas“! „Elžbieta Bam“! „Karalius Ūbas“ Kauno scenoje blykstelėjo daug vėliau, auksiniais Jono Vaitkaus laikais. „Jelizavetai Bam“ reikėjo sulaukti Nepriklausomybės laikų (Akademiniame dramos teatre Vilniuje). A. Liobytė, tarsi režisierė, numatydavo ir vaidmenų atlikėjus. Pavyzdžiui, patį J. Jurašą vaizdavosi kaip Nykštuko monologo iš Jerzy Broszkewicziaus „Guliverio nutikimų“ sakytoją. O Samuelio Becketto „Džiaugsmingų dienų“ Vini vaidmenį ji drąsiai (ir, beje, vėl labai įžvalgiai, nors tuo metu toks sprendimas tikriausiai būtų šokiravęs prie konvencijų pririštą teatrinę visuomenę) skiria Reginai Varnaitei! Įdomu, kad aktorė šį vaidmenį ir suvaidino, Kauno dramos teatre, tik gerokai vėliau, Nepriklausomybės laikais, Birutės Marcinkevičiūtės režisuotame spektaklyje.

Geras skonis – taip A. Liobytę apibūdino ir savo „Dienoraščiuose“ parašė net Alfonsas Nyka-Niliūnas, šiaip jau kritikavęs viską, visus ir visada: nuo Homero iki José Saramago, nuo seniausių lietuviškų tekstų iki Neringos Abrutytės... Laiškų A. Liobytė – priekabi ir skrupulinga literatūros, teatro, kino vertintoja. Intuicija, logika ir gausios žinios dera su impulsyviais purkštavimais. Tikrą kritikos srautą ji temperamentingai, drąsiai ir laisvai paleisdavo „Vagos“ užsakytose vidinėse recenzijose, vertindama rankraščius, pradedančiųjų ir pažengusiųjų. Gal dar didesnę laisvę suteikdavo tai, kad recenzijos – vidinės, vis dėlto ne viešumai skirtos. Kaip ir laiškai.

Viršuje Aldona Liobytė su vyru Vytautu Paškevičiumi ir jo seseria 1938 metais. Apačioje – su vyru ir Antanu Vengriu Vilniaus geležinkelio stotyje 1939 arba 1940 metais.
Viršuje Aldona Liobytė su vyru Vytautu Paškevičiumi ir jo seseria 1938 metais. Apačioje – su vyru ir Antanu Vengriu Vilniaus geležinkelio stotyje 1939 arba 1940 metais.

„Ne“ smurtui prieš moteris

A. Liobytės korespondencijoje – faktai ir potėpiai šeimos kronikai. Beveik „Forsaitų saga“, pasak autorės. Vienur kitur šmėsteli, regis, negailestingas artimųjų vertinimas: vyro mediko Vytauto Paškevičiaus, dukros Laisvės, sūnėno Miko Vilučio. Įdomu, ar būta A. Liobytės laiškų broliui Vytautui? Neišliko? Sudarytojų valia į knygą nepakliuvo?

A. Liobytė aktyviai dalyvavo vyrų, kurių kūryba žavėjosi, asmeninio gyvenimo peripetijose. Tarkim, turėjo veiklos favoritui dramaturgui Kaziui Sajai susipykus su tuomete drauge Milda Ribikauskaite. Bandė imtis savų priemonių kovoti su su vyrų smurtu prieš moteris. Ir pati sprendė dilemą: ar didelis talentas atsveria netoleruotinus būdo bruožus?

Nors J. Jurašą palaikė, skatino, kai kada iki adoravimo, rėždavo ir kritikos – dėl silpnesnių, jos manymu, jo spektaklių vietų ar apskritai dėl interpretacijos. Turėjo gana griežtą nuomonę dėl režisieriaus skyrybų su Lidija Kutuzova aplinkybių ir apskritai dėl jo emigracijos.

Negailestinga A. Liobytė buvo Juozui Miltiniui (1956 metų gegužės 10 dienos laiškas J. Čeičytei): iškart perprato teatrinio mito savikūrą, pajuto antipatiją. Tokių įdomių, įžvalgių, netikėtų vertinimų pribarstyta visuose laiškuose. Taip pat nuorodų į reiškinius, apie kuriuos galbūt dar bus plačiau šnekama. Pavyzdžiui, apie Ireną Kostkevičiūtę kaip Vinco Mykolaičio-Putino mūzą.

V. Mykolaičio-Putino asmeniui ir kūrybai A. Liobytė nebuvo abejinga. Be kita ko, ji stengėsi, kad Putino poezija būtų verčiama į prancūzų kalbą – iš korespondentės O. Šimaitės sužinojusi, kad Prancūzijos leidykloje „Gallimard“ dirba lietuvė Ugnė Karvelis. Daugybė gerų sumanymų taip ir liko gerais norais – idealizmo (ar nepagrįsto optimizmo) apraiškomis.

A. Liobytė O. Šimaitę skatino rašyti prisiminimus apie nacių okupacijos metus ir žydų vaikų gelbėjimą. Susirašinėdama su Prancūzijoje gyvenančia korespondente, A. Liobytė stengėsi kaip įmanoma daugiau sužinoti, išpešti, kas vyksta anapus geležinės uždangos, ypač menų sostinėje Paryžiuje. Beje, paaiškėja, kaip atsirado toks netikėtas lietuvių liaudies pasakų leidinio „Pasakų skrynelė“ (1961) pavidalas: 12 mažyčių knygelių viename futliare (iliustravo Aspazija Surgailienė). Nusižiūrėta nuo Jeano de la Fontaine“o pasakėčių, išleistų Prancūzijoje, netradicinio formato – „spintelės“, kurią su kitomis knygomis Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorei Taidai Devėnaitei atsiuntė O. Šimaitė, o T. Devėnaitė visada užbėgdavo pas A. Liobytę, Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėją, pasidžiaugti siuntiniais. Pagal prancūzų leidinį parengta ir populiarioji „Šuniukų abėcėlė“.

Viename laiške A. Liobytė savo stiprybę grindžia vilnietiškumu. „Esu iš gero Vilniaus molio“, – sako ji. A. Liobytės jaunystė – gyvenimas ir veikla lenkų okupuotame Vilniuje – šiandien domina ne vieną skaitytoją, tačiau to laiko aidas nuskamba gal tik Juozapo Kanopkos laiške: Švenčionyse visur skambanti rusų kalba jam primena jaunystę, metą, kai su entuziastais vaidintojais po šiuos kraštus keliauta, vaidinta – rodytas lietuvybės žiburėlis.

Dangus kvepia hiacintais

Kad ir kiek akių peržiūrėjo rankraštį, netikslumų vis dėlto prasprūdo. Šis fenomenas – kad jie praslysta ar slapčia pasidaugina – žinomas visiems dirbantiesiems, nes juk neklysta tik nedarantieji. Be to, čia kontekstai itin platūs, o laiko nuo aprašomųjų realijų jau gana prabėgo...

A. Liobytės „Meškos trobelėje“ Gražina Balandytė vaidino ne Dukrą, o Podukrą; linkėjimus laiško autorė perduoda ne jai, o kitai aktorei. Klaipėdiečių pastatytos Žemaitės „Marčios“ dailininkas – Jonas Vilutis, bent jau oficialiųjų programų duomenimis. Į Šiaulius J. Čeičytė vyko apipavidalinti ne Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylikos brolių...“ Kur kalbama apie šiauliečių „Gintaro lazdelę“, santrumpa „Vals.“ reiškia Valeriją Valsiūnienę (iš tiesų ji yra antroji pjesės autorė). Kauno dramos teatro „Karaliaus Motiejuko Pirmojo“ inscenizacijos autorė – ne A. Liobytė, ji tik išvertė sceninę versiją iš lenkų kalbos (eiliuotus tekstus vertė Janina Degutytė). Ir taip toliau. Bet tai, žinoma, smulkmenos. Kiek sudėtingiau dėl įvairių nepakomentuotų realijų, kurios šiandien dar daugmaž aiškios, bet kitoms kartoms gal jau nieko nebylos. Nors galima suprasti ir sudarytojas: čia ne kokia „Dieviškoji komedija“ ar „Don Kichotas“, kad komentarų tekstai būtų triskart didesnės apimties už pačius originalus. Bet kaip apmaudu, kai skaitant iškyla jau niekieno nebeatkuriamas kontekstas ar situacija, veikia nebeatspėjami asmenys! Na, bet kitos kartos atras savo A. Liobytę ir savo rakursus, kaip žvelgti į medžiagą, atsidūrusią labai gražiai išleistoje knygoje „Aldona Liobytė (1915–1985). Korespondencijos fragmentai“. Dailininkė Elona Marija Ložytė, sekdama dailės istorikų nuorodomis, priešlapiams papuošti panaudojo popierinių sienų apmušalų pavyzdį – analogiški apmušalai buvo plačiai paplitę tarpukario Vilniaus namuose. Graži užuomina į svetingų A. Liobytės namų Vilniuje A. Mickevičiaus gatvėje, atmosferą. Beje, tik visai neseniai tas medinukas „Lietuvos žinių“ redakcijos kaimynystėje pakeitė savo pavidalą: naujų šeimininkų buvo rekonstruotas modernesniam, patogesniam gyvenimui. A. Liobytė nuo debesėlio pasakytų: civilizacija, pažanga.

Nuo debesėlio, kur, pasak vieno jos laiško vaizdinio, viskas kvepia hiacintais ir viskas skanu kaip ananasas. Dar vienas įsidėmėtinas A. Liobytės receptas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"